Šiuolaikinėje mokykloje didaktinės nuostatos orientuotos į tai, kad mokymas(is) remtųsi mokinio sugebėjimais, vertybėmis ir individualiais bruožais.

Mokymosi procese mokytojai siekia, kad mokiniai pamėgtų mokymąsi, pajustų vidinį poreikį domėtis diegiamomis žiniomis ir puoselėtų savo žingeidumą savarankiška veikla. Siekdama ugdyti mokinių kūrybines galias, motyvuodama mokinius skaityti grožinę literatūrą, eiti į teatrą ar patiems kurti, organizuoju pamokas netradicinėje aplinkoje: muziejuje, išvykoje, bibliotekos skaitykloje, teatre.

XVIII klasėje lietuvių literatūros programa plati, nes mokiniai supažindinami su visomis literatūros rūšimis, nagrinėja įvairių žanrų kūrinius: pasakėčias (S. Stanevičius, I. Krylovas), poemas (A. Mickevičius), miniatiūras (B. Ferero), noveles, apsakymus (V. Krėvė), apysakas (S. Šaltenis), romanus (S. Lagerliof), eilėraščius (A. Miškinis, J. Aistis). Kalbant apie dramos kūrinius, geriausia juos pamatyti scenoje, kur vaidmenis atlieka aktoriai, mokiniai gali sekti ne tik siužetą, bet ir palyginti personažus, įvertinti jų poelgius, pasigrožėti dekoracijomis, pajusti, kokią didelę reikšmę spektaklyje turi muzika.

Kauniečiai mokiniai gali džiaugtis, savo žinias turtindami teatrų salėse ar muziejuose. Numačiusi organizuoti integruotą istorijos, dailės ir literatūros pamoką, pakviečiau aštuntokus į valstybinį lėlių teatrą, kur jie žiūrėjo spektaklį „Daktaras Kripštukas pragare“ (pagal Julių Kaupą). Vaidino aktoriai Laima Rupšytė, Remigijus Endriukaitis, Darius Krapikas, Andrius Žiurauskas. Mokiniai jau turėjo literatūros teorijos pagrindus apie dramos rūšį, pokalbio metodu išsiaiškinta, kaip dažnai jie lankosi teatruose, kodėl tai yra naudinga. Tai buvo parengiamasis etapas pamokai, kuri buvo numatyta po mėnesio.

Pasirengiant spektaklio žiūrėjimui, iš anksto nurodoma, kokia gyvenimiškoji problema sprendžiama spektaklyje, bet nekalbama apie tai, kaip režisierius ją sprendžia. Mokiniams keliamas uždavinys pastebėti, kaip ta problema sprendžiama. Labai svarbu, manau, atkreipti mokinių dėmesį į menines raiškos priemones, aktorių kalbą, kalbėjimo manieras. Spektakliai sukelia atskiriems individams nemažai skirtingų minčių, idėjų, jausmų. Kartais tai visai neatspindi spektaklio tikrovės, todėl būtina ją aptarti, vertinti, daryti adekvačias išvadas, diskutuoti.

Mokiniai buvo paskirstyti į keturias heterogenines grupeles (įvairių sugebėjimų ir galimybių mokiniai), duotos užduotys. I grupė turėjo parašyti scenarijų, pagal kurį II grupės mokiniai parengs inscenizaciją. III grupei pavesta aptarti knygos „Daktaras Kripštukas pragare“ iliustracijas, kurias piešė grafikas, tapytojas, knygų iliustruotojas, plakatistas ir ekslibrisų kūrėjas A. Vaičaitis, nuo 1949 m. gyvenantis Australijoje; (galima patiems nupiešti iliustracijas pasirinktiems epizodams). IV grupei teko užduotis apibūdinti istorijos laikotarpį ir tuo laikotarpiu vaizduojamą Kauną. Dirbdami grupelėmis mokiniai išmoksta savarankiškumo. Šis metodas man patinka dėl to, kad lengviau paveikti mokinius, turinčius žodinių – lingvistinių gebėjimų. Jie mėgsta kurti, daug kalbėti, pateikti argumentus. Tokius mokinius galima labiau išugdyti, dirbant grupėmis, dalijantis mintimis, atliekant vaidmenis vaidinimuose. Taikant tokius metodus, mokiniai skatinami ieškoti naujos informacijos bibliotekoje, kad pateisintų mokytojo pasitikėjimą, pagyrimą. Todėl man patinka jungti savarankišką mokymąsi (informacijos ieškojimą, kaupimą, pritaikymą) su darbu grupėse.

Pasidaliję įspūdžiais ir aptarę kai kurias scenas mokiniai ėmėsi darbo. Jie tarėsi su manimi dėl scenarijaus rašymo, vaidybos. Istorijos mokytoja konsultavo apie tarpukario Kauną, spektaklyje paminėtas vietoves. Dailės mokytoja patarė, kokios dekoracijos geriausiai tiktų spektakliui. Galiojo viena taisyklė: negalima mėgdžioti to, kas buvo pamatyta teatre. Mokiniai turėjo pagal J. Kaupo pasakas patys parašyti scenarijų, Kauną parodyti dar šiuolaikiškesnį, sugalvoti lėles – personažus, priartintus prie šiuolaikinio paauglio mąstysenos ir supratimo.

Darbų pristatymo dieną nustebau ir žavėjausi savo mokinių išmone ir kūrybiškumu. „Istorikų“ grupelė parengė stendą „Tarpukario Kaunas“: nuotraukos, aprašymai ir gyvas mokinių pasakojimas apie svarbias Kauno vietas, gatves, kurios nė iš tolo neprilygo šių dienų Laisvės alėjai. Jaunieji aktoriai žiūrovus užkrėtė gera nuotaika, apgalvoję ne tik savo žodžius, pritaikę lėlėms – personažams judesius, bet ir scenos smulkmenas: dekoracijose atgijo tarpukario Kaunas, Kripštuko būstas, vaizduotės ir išmonės pareikalavęs pragaras. Lėlių – personažų autorė – Gabrielė Kacucevičiūtė. Ji viena ilgus vakarus konstravo, piešė, kūrė personažus, tikriausiai, ne kartą skaitė epizodus, kad perteiktų judesius, veido išraišką, įkūnytų mimiką.

Mokiniui ir mokytojui svarbu žinoti, kokiais požymiais pasireiškia kūrybingumas: smalsumas, emocingumas menui, mokslo žinioms, vaizdų ir  minčių sąmonėje skrydis, asociacijų platumas ir greitumas, sąmojus, sugebėjimas iniciatyviai veikti, kelti idėjas, sumanymus, sugebėjimas greitai įžvelgti esmę, atsisakyti klaidingų teiginių.

Kūrybingumo ugdymas yra šių dienų aktualus mokyklos darbo uždavinys. Mokiniai sukuria vertingų dalykų (eilėraščių, inscenizacijų, novelių, paveikslų). Labai teigiamai paveikė mokinių parengtas vaidinimas „Daktaras Kripštukas pragare“. Pirmiausia žavėjo nuoširdumas, kurį jaučiau savo mokinių balsuose, noras susitapatinti su lėle – personažu, susikaupimas ir, žinoma, šiek tiek jaudulio ir džiaugsmo, kad darbas padarytas. Net spektaklio pradžia apgalvota – pasakotojas atverčia seną archyvų knygą – ji pagaminta iš didelės dėžės, užrašas „Daktaras Kripštukas pragare“. Apgalvotos detalės leidžia spręsti apie mokinių įsigilinimą į tekstą, išradingumą ir kruopštumą.

Skatinant mokinius kurti, svarbu nuteikti, stimuliuoti. Veiksmingas yra įkvėpimas, kai sukeliamas teigiamas jausmas, entuziazmas, uždegama troškimu kažką sukurti, padaryti naujai. Su kiekviena grupele aptarus jų parengtus darbus, išsiaiškinta, kokią dalį kuris mokinys įdėjo į bendrą darbą, ką reikėtų dar patobulinti, nes mokiniams numatyta šventė – Kauno lėlių teatro vadovas Sigitas Klibavičius leido „Aušros“ gimnazijos mokiniams mažojoje teatro salėje suvaidinti „Daktarą Kripštuką pragare“ Kauno visuomenei.

Mokiniai galės pasikviesti savo tėvelius, kitus artimuosius į savo pačių parengtą spektaklį. Bilieto kaina – du saldainiai. Po renginio visi aktoriai galės vaišintis saldumynais. Manau, kad pavasarinio džiaugsmo mokiniai įneš ne tik į savo širdis, bet jo padovanos ir savo namams. Kaip gera, kai gali žmogus kurti.