Tuos, kurie į kino teatrą eina ne tik pailsėti, bet ir pamąstyti, kviečia režisierius Algimantas Puipa. Jo paskaitų ciklą pristato „Skalvijos“ kino centras.

Nuo vasario 26 d. A.Puipa dešimt antradienio vakarų savąja kino kūrimo ir žiūrėjimo patirtimi dalysis su visais, mylinčiais kiną. Paskaitų cikle – didelis dėmesys aktorių atrankos technikai, filmams ekranizacijoms, filmo atmosferos niuansams, režisieriaus vertinamų kino kūrėjų – tiek Lietuvos, tiek kitų šalių – filmams. Beveik dvi dešimtis filmų sukūręs menininkas, pernai „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose gausiai įvertintas už „Miegančių drugelių tvirtovę“, sako ketinąs atverti savąją fokusininko virtuvę. Apie ją, apie kino fokusus, debesis ir nušvitimus A.Puipa kalbėjo su „Vilniaus diena“.

– Jūsų paskaitų ciklas pristatomas kaip fokusininko virtuvė, į kurią įsileisite kitus. Kokia ji?
– Fokusų nebus. Toks posakis kilo iš to, kad susipažindamas su pirmo kurso studentais sakau: „Sveiki atvykę į Hario Poterio mokyklą, kur ketverius metus mokysitės. O paskui žmonės vertins jūsų kūrinius, jūsų sukurtą laimės, džiaugsmo, neapykantos, įtampos iliuziją, dėl kurios jie verks, juoksis, dainuos kartu, išgyvens.“ Apie tokį kino fokusininko amatą ir kalbu savo paskaitose.

– Kyla įspūdis, kad apie kino projektus, kino paskaitas ir pamokas girdime vis dažniau. Kaip atrodo jums – ar žmonių, besidominčių kinu, išties daugėja?
– Domėjimasis kinu yra labai „sluoksniuotas“. Tarkime, jaunimas dažnai eina į brangiai kainuojančius, vadinamuosius populiarius, filmus – trilerius, kovinius. Tai ta masė, kuri perka spragėsius ir kine ilsisi. Tačiau yra nemažai žmonių, kurie žino, kur eina, renkasi filmus, dažniausiai nekomercinius, žino, ką matys. Kaip sako kino režisierius Šarūnas Bartas, vieni į kiną ateina tam, kad sektų siužetą, pamąstytų, ieškotų atsakymų į klausimus, o kiti – pailsėti. Pirmųjų, žinoma, yra daug mažiau. Mes apskritai gana retai lankomės kino teatruose, bet kai Naujųjų metų vakarą ten matai minią jaunuolių, kurie atėjo pasižiūrėti miuziklo „Vargdieniai“, gražiai, optimistiškai nuteikia. Gal ir drįsčiau pasakyti, kad besidominčių kinu žmonių daugėja.

– Vadinasi, kino edukacija pasiekia tikslą – ugdyti jaunąjį žiūrovą, auginti ir kino menu besidominčią kartą?
– Sunku pamatuoti, bet, matyt, ji atlieka šią misiją, duoda šį tą svarbaus. Esu bendravęs su moksleiviais „Skalvijos“ akademijoje, ir nuostabu, kai jie, būdami 15–16 metų, pradėdavo kalbėti apie Michaelo Haneke, Quentino Tarantino filmus, patys nagrinėti įvairiausius kino dalykus, pasakoti. Jie bando kurti savo pirmuosius darbelius ir dauguma jų gal niekada netaps režisieriais, bet įgis visai kitokį požiūrį į kiną, meną. Kaip kad meno mokyklą baigę ne visi tampa menininkais, bet tampa kitokie, vertina meną, žino, ko ieško mene, kūriniuose.

– Kine, kaip ir mene apskritai, atsiranda tokių terminų kaip „produktas“, „vartotojas“, „teikėjas“. Jūsų tai nežeidžia?
– Bandau apie tai negalvoti. Didžiausią šypseną kelia televizija, tai, kas joje vyksta: produktų teikimas, visokie šou pilyse, baimės... Tai – produktai masėms, kurios vėliau to paties ieško ir kino teatruose, jaučia malonumą porą valandų pasinerti į kriminalus, kraują, detektyvo, kovų pasaulį. Bet mes, kino kūrėjai, ačiū Dievui, esame kitoje pusėje, lyg apsaugoti nematomomis sienomis nuo viso šito. Visa situacija primena ugnikalnio išsiveržimą, bet jis yra toli, ir lava manęs nepasieks.

– Kalbant apie filmus ekranizacijas, tipiška nuomonė – kaip vertimas niekada neprilygs originalui, taip ir filmas niekada neprilygs knygai. Ar tokia diskusija apskritai turi prasmę? Kokia jūsų nuomonė?
– Man atrodo, ši diskusija yra amžina. Šioje srityje žinomi du didžiausi priešai – rašytojas ir režisierius. Rašytojai visada aiškina, kad ekranizacija yra knygos klinikinė mirtis. Režisierius, taigi ir aš, teigiu, kad mano sumanymas prasideda, kur baigiasi rašytojo knyga. Aš pasiimu tik kai kurias knygos idėjas, kurios mane, kaip skaitytoją, vienaip ar kitaip sujaudino, sužadino. Knygą aš perkuriu taip, kaip įsivaizduoju. Kaip kiekvienas skaitytojas sapnuoja savo sapnus, taip ir aš sapnuoju savuosius. Mano teisė ar sąžinės reikalas, kiek rašytojui pareikšti pagarbos.

Vienas dalykas, kai prasideda pažodinis ekranizavimas: tuomet kai kas juokiasi, klausia, kam šito reikėjo – esą režisierius pažiūrėjo paveiksliukus ir atpasakojo. Tačiau lygiai taip pat diskusijos kyla, jei režisierius perteikia savo paties viziją. Tai – neišsprendžiama.

Beje, yra pavyzdžių, kai knyga neprilygsta filmui, kaip antai „Kasablanka“ ar „Prisukamas apelsinas“. Kažin, ar šias knygas skaitė visi, kas matė pagal jas kurtus filmus. Šiuo atveju filmas iškyla aukščiau knygos. Yra atvejų, kai literatūros personažai tampa bendriniais, – pavyzdžiui, „Trys muškietininkai“, „Robinas Hudas“, tokiu atveju literatūrinių aistrų nebelieka, niekas nebesidomi, ar būtent taip autorius rašė, kaip vaizduojama filme.

– Savo paskaitose dėmesio skirsite aktorių atrankai, kalbėsite apie jų įtaką filmų sėkmei. Kuo parinkdamas aktorius vadovaujatės jūs pats?
– Iš esmės vadovaujuosi intuicija. Ji dažniausiai pasiteisindavo, tačiau pastaruoju metu darau klaidų. O kalbant apie aktorių atranką, naujųjų „Vargdienių“ lyg negalėjau priimti, nes negalėjau patikėti, kad Žaną Valžaną vaidinantis aktorius gali patempti vežimą. Pavyzdžiui, žiūrėdamas „Vargdienius“ su Jeanu Gabinu, jaučiau, kad eičiau paskui tokį herojų. Aktorių atrankoje yra daug įdomių dalykų: gražus–negražus, įdomus–neįdomus, gražus–neįdomus ir t. t. Aktorius yra labai nedėkinga profesija – kartais atrodo, kad aktoriai perkami, apžiūrimi iš visų pusių, vertinami. Žinoma, tai aktualu pradedantiems karjerą. O daugiau pasiekę, iškilę dėl kino žiūrovams tampa kone giminaičiais, artimais žmonėmis.

– Kas mažesnė blogybė – puikus režisierius ir prasti aktoriai ar prastas režisierius ir puikūs aktoriai?
– Ir čia negali būti sutarimo. Ar gali blogas režisierius padaryti gerą filmą? Turbūt gali, jei geras kūrinys, jei šalia yra geras operatorius, geri aktoriai, geras montažo režisierius, gera muzika. Tada galima ištempti filmą. Ar geras režisierius ir prasti aktoriai gali sukurti sėkmingą derinį? Pasakysiu tokį pavyzdį: Vytautas Žalakevičius su blogais aktoriais galėjo pastatyti puikiausią filmą.

– Savo paskaitų cikle numatėte laiko jaunosios kartos režisierių Linos Lužytės, Oksanos Burajos, Kristinos Buožytės naujausiems filmams pristatyti. Kodėl pasirinkote būtent jas?
– Visos jos yra buvusios mano studentės, man įdomu, kaip jų kūryba juda toliau, kaip jos skleidžiasi. O.Burajos filmas „Liza, namo!“ man atrodo gražiausias šių metų nušvitimas. Gaila, kad viena kritikė labai nepagarbiai atsiliepė apie šį filmą. Supratau, kad mano misija – ginti šį filmą, papasakoti ir sudominti žiūrovą.

– Sakote, kad kine lankotės retai. O kas tais retais momentais jus ten traukia?
– Dažniausiai į kiną einu, jei laukiu konkretaus filmo, žinau apie jį. Taip pat seku pagal režisieriaus pavardę, kartais aktoriaus, – įdomu stebėti jų posūkius. Tačiau pats dažniausiai žiūriu DVD, peržiūriu senus filmus.

– Ką šiandien rekomenduotumėte žiūrovui, kine norinčiam pamąstyti?
– Tikriausiai Q.Tarantino „Išlaisvintą Džango“ reikėtų pamatyti. Kas domisi kino istorija, pastebės, kiek daug šiame filme gražių šypsenų iš pasaulio kino istorijos. Visas žodynėlis, visa enciklopedija gražių, šmaikščių kino istorijos reveransų. Taip pat danų Thomo Vinterbergo naujausią filmą „Medžioklė“.

Susidomėję paskaitų ciklu su A.Puipa kviečiami registruotis iki vasario 23 d. elektroniniu paštu akademija@skalvija.lt. Daugiau informacijos www.skalvija.lt.