„Geriausia – taurė gero vyno, kaljanas, gyvūnai, geras filmas“, – tai laisvalaikiu, kurio turi labai mažai, renkasi garsusis čiuožėjas Povilas Vanagas. Jo ledo šokių partnerė ir sutuoktinė Margarita Drobiazko griežtai apibrėžia pokalbio temas: „Apie asmeninį gyvenimą nekalbėsime.“

– Kodėl, Margarita, asmeninio gyvenimo tema yra tabu?

Margarita: Šios temos su niekuo neaptarinėju, nes tai mano asmeninis gyvenimas. Aš juk nesidomiu asmeniniu gyvenimu žmonių, kurie skaito laikraščius ir žurnalus. Kodėl jie turi domėtis manuoju?

– Bet juk gražu, kai žmonės, būnantys kartu beveik kiaurą parą metai iš metų, neatsibosta vienas kitam. Juk dažniausiai visiems ilgainiui prireikia erdvės, todėl ir norisi sužinoti jūsų gražaus bendravimo, meilės vienas kitam receptą.

Povilas: Kai tapome vyru ir žmona, jau daug buvome kartu perėję, gerai pažinojome vienas kitą ir tai, kad būti kartu yra gera. Tikriausiai su tais išbandymais, su kuriais žmonės susiduria jau sukūrę šeimas, mes susidūrėme dar prieš santuoką. Ir iki jos mus siejo ir darbas, ir bendri interesai, ir daug laiko praleisdavome kartu. Taigi sukūrus šeimą nebebuvo jokių staigmenų. Tiesa? (Margaritai).

– O kaip reaguojate į kalbas, kad Povilas ir Margarita skiriasi, užmezgė atskirus romanus?

(Abu juokiasi.)

Margarita: Apie tai net juokinga kalbėti. Pats juokingiausias nuotykis buvo praėjusiais metais, kai dainavome. Mus pakvietė kaip ypatingus svečius. Atvykome, padainavome, viskas buvo gerai. O paskui spaudoje skaitau, kad mane išvijo iš kažkokio kambario, nes aš ten kažkam trukdžiau repetuoti. Noriu pasakyti, kad reikia nors truputį pagalvoti prieš rašant. Bent šiek tiek pastangų įdėti, kad sužinotų tiesą. Dabar atrodo, kad visai nesistengiama to daryti. Kuriamos pasakos ir jos užrašomos. Ar įmanoma į tai žiūrėti rimtai?

– Bet žmonės tai skaito, jiems tos pasakos įdomios.

Margarita: Gaila tų žmonių, kurie tai skaito ir tuo tiki. Negaliu suprasti, kaip iš viso kas nors gali pirkti tokius leidinius ir juos skaityti. Aš dabar labai emocionaliai kalbu, bet nereikia eikvoti savo jėgų ir kreipti dėmesio į tokius rašeivas. Tai tas pats, kaip kreipti dėmesį į purvą po kojomis ir pykti, kad, oi, čia purvas. Tokie žmonės prisisiurbia kaip dėlės ir gyvena iš žvaigždžių, gauna tas savo kapeikas už tai, kad drabstosi purvais, kandžiojasi.

Povilas: Kodėl kapeikas? Jei tas purvas geras, visiems įdomus, kapeikos gali virsti dideliais pinigais. (Šypsosi.)

Margarita: Gal ir taip, bet tai galbūt labiau tinka Amerikai. Gal ten tie rašeivos už tokius „kūrinius“ ką nors padoraus ir gauna. Gaila man tų žmonių, atrodo, kad jie jau patys savaime yra nelaimingi, nes tik taip gali užsidirbti. Juos gyvenimas taip nuskriaudė, kad jie supykę ant viso pasaulio...

– Turbūt jums maloniausia kalbėti apie dailųjį čiuožimą? Šiais metais „Liepsnojantis ledas“ bus jubiliejinis, pasirodymą rengsite naujoje erdvėje. Ar jis bus kitoks?

Povilas: Labai malonu ir simboliška, kad pirmas korespondentas, su kuriuo šiandien kalbamės, atstovauja „Kauno dienai“. Šiemet Kaunas mums taps ypatingu miestu, jame tarsi atsisveikinsime su Kauno sporto hale ir debiutuosime „Žalgirio“ arenoje. Tai nostalgiška, nes halė buvo mūsų bazė, kurioje tiek metų iš eilės koncertuodavome.

Žinoma, Kauno arenos rūmai – nuostabūs. Jie komfortabilesni, šiuolaikiškesni, taigi bandysime halės dvasią perkelti čia."

– Dešimt metų nėra mažai. Ar daug pasaulyje tiek ilgai gyvuojančių projektų?

Povilas: Dešimti metai yra ypatingi. Visi suprantame, kad nedažnas šou pasaulyje gali pasigirti savo dešimtmečiu. Dažnai pradžia būna graži, bet po kelerių metų šou baigiasi. Ant rankų pirštų galima suskaičiuoti pasaulinius šou, kurie turi tokias ilgametes tradicijas. Ir mūsų „Liepsnojantis ledas“ įeis į tų ilgai pasaulyje gyvuojančių šou plejadą. Tai labai malonu.

– Bet atsakomybė didelė?

Povilas: Žinoma, ir našta, ir atsakomybė yra didelė, norime šiais metais padaryti ypač gražų renginį. Jam rengiamės jau seniai: daugiau nei prieš metus pradėjome vesti derybas su atlikėjais, kuriuos norime parodyti Lietuvos žiūrovams. Ir pirmą kartą Lietuvoje pasirodysiančių žvaigždžių, nepaisant, kad jau dešimti metai, bus. Bus premjerų.

– Ar galite įvardyti tas žvaigždes?

Povilas: Pirmą kartą pas mus atvyksta Emanuelle Balmori iš Kanados. Ji yra oro akrobatė, kurią seniai norėjome pakviesti, bet vis nepavykdavo. Šiais metais atvyks.

Margarita (juokdamasi): Viską išpasakosi per pirmą interviu, antram nieko nebeliks.

Povilas: Tai pridėk ką nors ir tu." (Juokiasi) Nori ką nors pridurti?

Margarita: Ne ne, tęsk. (Juokiasi.)

Povilas: Dar norėčiau paminėti Fioną Zaldua ir Dmitrijų Sukhanovą – tai ypatinga pora iš Didžiosios Britanijos. Žiūrėdami jų pasirodymus seniai seilę varviname, seniai norėjome juos pasikviesti. Dar vieni atlikėjai, kurie irgi atvažiuos pirmą kartą, yra akrobatai iš Ukrainos. Su Margarita netekome žado, kai pirmąkart pamatėme jų numerį. Šiemet visą šou galima drąsiai vadinti arenų turu, nes Europos vyrų krepšinio čempionatui tiek pristatyta arenų, kad visi mūsų pasirodymai būtent jose ir vyks.

– Kuo dar, be pasirengimo šou, užsiimate? Treniruojate? Papasakokite apie savo veiklą.

Povilas (Margaritai): Tai papasakok.

Margarita: Ne ne, tu pasakok, aš juk ilsiuosi, o tu dirbi. (Juokiasi.)

Povilas: O kas iš mūsų treniruoja? Taigi tu treniruoji.

Margarita: Treniruoju, iš neturėjimo ką veikti. (Juokiasi.)

Povilas: Bet vis tiek treniruoji.

Margarita: Bet pasakok tu. Šiandien esi toks kalbus, tai pasakok. Aš paklausysiu. (Juokiasi.)

Povilas: Kalbėsiu lietuviškai.

Margarita: Gerai, naudokis proga, kad gali šnekėti lietuviškai. (Šypsosi.)

Povilas: Šiemet iš tiesų unikalus mūsų ruduo. Ilja Averbuchas tęsia savo televizijos šou, jo idėja buvo sukurti ką nors nauja. Ir sukūrė: vaikinai čiuožėjai turėjo šokti su balerinomis, merginos čiuožėjos – čiuožti su žymiais ledo ritulininkais iš NHL. Merginų premjera su ledo ritulininkais nepavyko, nes jiems būtų tekę aukoti savo neilgas atostogas. Ilgai svarstę jie nusprendė atostogauti, ir projekte likome tik vaikinai. Šokome su garsiausiomis Rusijos balerinomis teatro scenose.

– Įdomu, kaip kilo toks sumanymas?

Margarita: Rusijoje, tiksliau, Sovietų Sąjungoje, buvo trys dalykai, kuriuos žmonės labiausiai mėgo žiūrėti per televiziją. Tai operinis dainavimas, baletas ir ledo ritulys. Dėl to buvo nuspręsta kurti trijų dalių projektą. Dabar per ORT rodomas „Operos fantomas“ jau greit baigsis. Paskui berniukai turėjo šokti su balerinomis.

Povilas: Ir šoksime.

Margarita: O merginos – čiuožti su ledo ritulininkais, kad būtų atspindėti visi trys dalykai. Su ledo rituliu nieko neišėjo, liko opera, paskui bus baletas, o kadangi be pačiūžų neįmanoma apsieiti, bus kas nors ir su jomis. Bet tai bus susiję ne su ledo rituliu, o su dailiuoju čiuožimu.

Povilas: Tiesiog ledo ritulininkų žmonos pabijojo išleisti savo vyrus čiuožti su čiuožėjomis. Pamanė, kad gal nereikia rizikuoti. (Juokiasi.)

– Ar sunku išmokyti suaugusį žmogų čiuožti? Ko gero, nesugebantys tvirtai stovėti ant ledo projektuose nedalyvauja?

Povilas: Dalyvauja. Ir dažnai būna, kad ateina žmonės, kurie niekad nėra čiuožę. Pavyzdžiui, keturiasdešimtmečiai pirmą kartą atsistoja ant ledo iki pasirodymo likus dviem savaitėms. Esame įsitikinę: jeigu už tų dviejų savaičių nereikėtų pasirodyti milijoninei auditorijai, žmogus tokio rezultato niekad nepasiektų. Bet kai yra ekstremali situacija, kai nėra kur dingti ir kai aplink visi stengiasi, jie irgi pradeda judėti į priekį, stengiasi neatsilikti. Ekstremalios situacijos priverčia žmogų peržengti savo galimybes. Mums patiems visada būna neįtikima, kaip sparčiai progresuoja žvaigždės, kurios prieš porą trejetą savaičių išvis nemokėjo čiuožti.

– Vienas svarbiausių dailiojo čiuožimo elementų – šuolis. Ar labai sunku to išmokti?

Povilas: Dažniausiai sportininkai šuolius pradeda mokytis dar būdami vaikai. Jie daug greičiau perpranta visą techniką, ir griūti jiems daug paprasčiau nei suaugusiam žmogui, kuris iš tikrųjų gali gauti traumą. Vėliau prisideda tik apsisukimų kiekis. Pradedama nuo viengubo šuolio, paskui eina pusantro, dvigubas. Nuo aštuonerių devynerių metų pradedami trigubi, dabar šokami keturgubi šuoliai. Kalbama, kad greit pradės iššokti ir penkiagubus.

– Tai įmanoma? Juk keturgubi šuoliai jau gana sudėtingi.

Povilas: Kai žmonės šoko tik dvigubus šuolius, jie nebūtų patikėję, kad po 20–30 metų kas nors šoks keturgubus. Dabar mes taip manome apie penkiagubus, nes keturgubi sunkiai įkandami.

Margarita: Tik vienetai pasaulyje atlikti keturgubą šuolį. Net keturių su puse niekas neatlieka, nes labai didelis krūvis stuburui.

– Kuriuos savo pasirodymus pavadintumėte aukštuoju pilotažu, kurie jų įstrigo labiausiai?

Povilas: Kai pirmą kartą Europoje laimėjome bronzą 2000-aisiais.

Margarita: Ir kai grįžome 2006-aisiais.

Povilas: Taip, ir tada, kai vėl vyko Europos čempionatas Prancūzijoje. Atmosfera buvo ypatinga. Na... (Juokiasi.) Reikia pamatyti, kas ten vyko, kad suprastum. Jei turėsite galimybę, paieškokite „Youtube“ šio čempionato apdovanojimo ceremonijos, pažiūrėkite, kas darėsi būtent tuo metu, kai buvo įteikiami medaliai. Mums tai buvo kaip saldus balzamas. (Šypsosi.)

– Tik šie du?

Povilas: Dar iš labai įsimintinų išskirčiau mūsų pasirodymą Lietuvoje. Buvo pirmasis „Liepsnojančio ledo“ šou 2003 m. Vilniuje, senuosiuose Sporto rūmuose. Niekada neužmiršime, kai, mums baigus šokti finalinį šokį, žmonės atsistojo ir pradėjo ploti. Jie be perstojo plojo 20 minučių. Tokių dalykų tikrai niekur pasaulyje nematėme. Žmonės visų mūsų nepaleido iš arenos. Buvo dar kartą sušoktas ir atidarymo, ir uždarymo šokis.

Margarita: Vėliau vyko interviu su kiekvienu čiuožėju.

Povilas: Paskui supratome, kad tai buvo nepaprastos žiūrovų meilės Lietuvoje tradicijos pradžia. Tokių dalykų buvo ir vėliau, bet tas pirmas kartas labai įsiminė.

– Kalbant apie gerbėjų dėmesį, kiek jis būna malonus ir kiek varginantis?

Povilas: Tai daugiausia priklauso nuo erudicijos žmogaus, kuris reiškia tą pagarbą, padėką. Nuo būdo, kaip ir kada žmogus tai daro, nuo kiekvieno individualių savybių. Kai daroma visiškai be jokio takto, tai viena. Jei matai, kad žmogus negali sulaikyti kokių nors padėkos jausmų – visai kas kita, malonu.

– Kaip leidžiate laisvalaikį? Tik nesakykite, kad tokio neturite?

Margarita: O kas tas laisvalaikis? (Juokiasi.)

Povilas: Iš tikrųjų, mes dažniausiai svajojame apie atostogas.

– Ar svajones realizuojate?

Povilas: Šiemet, matyt, buvo rekordiniai metai. Pavasarį ir vasarą pavyko du kartus nuvykti į Romą.

Margarita: Bet ne todėl, kad turėjome laisvo laiko. Supratome, kad tai – neišvengiama.

Povilas: Ir labai norėjome. (Šypsosi.) Dar buvome ir Turkijoje, planavome ten grįžti ir rudeniop, bet mūsų vyrų projektas pareikalavo daug jėgų, darbo ir laiko, taigi, nebeišvažiavome. Dabar laukiame sausio.

– O kas bus sausį?

Margarita: Papasakok apie lobių salą. (Šypsosi.)

Povilas: „Turime naują tradiciją – dvejus metus iš eilės sausio viduryje važiuojame į Šarm aš Šeichą. Mums ten labai patinka. Vykstame penkioms šešioms dienoms, buvome susiradę labai gražią vietą, kur buvo labai gera.“

– Tokios atostogos daugiau poilsinės?

Povilas: Jau ketverius metus plaukioju su burlente. Tai irgi tebūna kartą per metus tris keturias dienas Turkijoje. Pernai katamarano vairavimo egzaminą išsilaikiau.

Margarita: Dar kates šeriame.

Povilas: Nieko nauja, kad visuose viešbučiuose randame vargšų kačiukų, kuriuos būtinai reikia pamaitinti, ir tai daro tik viena Margarita.(Juokiasi.)

– Apie gyvūnėlius kalbant, kiek ir ko dabar turite?

Margarita: Šešis šunis ir penkias kates.

Povilas: Šunų dabar daugiau nei kačių, nes šiais metais priglaudėme dar vieną. Buvo partrenktas ant kelio, merdėjo. Reikėjo kelių operacijų. Dabar turime labai dėkingą šuniuką, sveriantį apie 35 kg.

– Iš kur tokia didelė meilė gyvūnams? Daug kas juos myli, bet namo nesineša.

Margarita: Iš didelio kitų žmonių žiaurumo gyvūnų atžvilgiu. Gyvendami Rusijoje matome labai daug paliktų gyvūnų. Aš juos labai myliu, bet labiau nei mano meilės partrenktam ant kelio, paliktam, ligotam ar mirštančiam reikalinga pagalba. Priglaudžiame tokius nelaimėlius.

– Daug dirbate, dalyvaujate įvairiuose projektuose, o kaip atsipalaiduojate po įtemptų dienos darbų?

Povilas: Geriausia – taurė gero vyno, kaljanas, gyvūnai, geras filmas.

– Ir dar aktyviai kuriate ateities planus?

Povilas: (Margaritai) Nori papasakoti apie teatrą?

Margarita: Ne, nenoriu. (Šypsosi.) Mūsų planai ne tik nuo mūsų priklauso.

Povilas: Nebeplanuojame toli į ateitį, nes pasaulis taip greitai keičiasi.

Margarita: Visai neplanavome, kad Rusijoje tiek dirbsime. Visi planai daugiau buvo susiję su Amerika. Ir staiga pasirodė, kad visas darbas beveik vien Rusijoje. Ir jo tiek, kad užtektų trims. Sunku planuoti, gal rytoj viskas baigsis, o gal visko atsiras daugiau. Visus mūsų planus dėlioja Dievas: mes sprendžiame, o jis nusprendžia.

– Margarita, o kaip jūsų kaip interjero dizainerės karjera?

Margarita: Nėra tam laiko. (Šypsosi.)

Povilas: Kartais juk tuo užsiimi.

Margarita: Bet dabar tam nėra laiko.

– Turite dizainerės gyslelę?

Margarita: Pagal horoskopą esu Šaulys – labai permainingas žmogus. Permainingas ta prasme, kad užsikabinu už vieno, kito, trečio dalyko. Taip jau atsitiko, kad įsimylėjau dailųjį čiuožimą. Tai vienintelis dalykas, kuris sužavėjo mane visam gyvenimui, visa kita – laikina. Kalbant apie dizainą ir interjerą – taip, buvau susidomėjusi. Įrengėme savo namus, butus, kitiems padėjome. Dabar negalėčiau pasakyti, kad tam yra nenumaldoma trauka. Man tai patinka, bet dabar yra ir kitų dominančių dalykų.

Povilas: Medicina. (Juokiasi.)

Margarita: Ne. (Juokiasi.) Yra pomėgių, kurie susiformuoja, ateina ir išeina. O dailusis čiuožimas lieka kaip svarbiausias dalykas.

– Kaip manote, ar visas gyvenimas bus susijęs su darbu ant ledo?

Povilas: Manau, kad šį darbą užbaigti būtų labai sunku, ir to nesinori.

Margarita: Kaip nors vis tiek bus susiję.

Povilas: „Bet kokiu atveju, šaldytuve visada bus ledo, galėsime traukti po gabalą ir čiuožti.“ (Juokiasi.)