Visas pasaulis su nerimu laukia, kas nutiks 2012 m. gruodžio 21-ąją. „Kas įvyks?“ – svarsto ir Kauno pantomimos ir plastikos teatro kūrėjai. Magnetinės audros, žemės drebėjimai, pasislinks mūsų planetos ašis, ar į žemę įsirėžęs asteroidas nušluos dalį žmonijos civilizacijos?

Duomenų Laikmenoje – meilė

Kad ir kas mūsų lauktų, Pantomimos ir plastikos teatro menininkai siūlo tokį įvykį atšvęsti. Galbūt po kiek laiko Žemę aplankys ir kitų civilizacijų atstovai, kurie bešmirinėdami po keistų statinių griuvėsius aptiks Duomenų Laikmeną su savotiškai papasakota žmonijos istorija.
Savotiška Duomenų Laikmena režisierius Arūnas Katkauskas laiko savo naujausią spektaklį „Kamasutra“.

„Žmonijos istorijoje pagrindas yra meilė, per ją vyko karai, taikos, katastrofos, per jos prizmę žmonija ir vystėsi. Mūsų spektaklis yra laikmena, duomenys, skirti žmonijai, ir per visą spektaklį ši žmonijos istorija, per meilės prizmę, yra pasakojama žiūrovams“, – sakė režisierius, pristatydamas savo naująjį kūrinį.

Kaip pasiekti Rojaus obuolį?

Pirmojoje šešėlių teatro ir skoningos animacijos užpildytoje scenoje Ranka (aliuzija į Dievo ranką) sukuria vyrą ir ištraukia iš jo šonkaulį – moterį, kurie susitinka ir smalsiai apžiūri vienas kitą.

Nors režisierius pabrėžė meilės svarbą ir užmojį „Kamasutrai“ suteikti ne sekso ir pozų įvaizdį, bet dvasingumo, meilės klodą, vis dėlto vyras ir moteris pirmojoje scenoje analizuoja vienas kito itin pabrėžiamą lytiškumą. Tai daro it kokie penkerių metų vaikai – gana primityviai ir tiesmukai.

Norėdami pasiekti aukštai kabantį Rojaus obuolį, vyras kilstelėja jį apsižergusią moterį ir taip abu atranda... Ką? Meilę? Ar „Kamasutrą“? Iš pirmos scenos, kuri vakar buvo pristatyta žurnalistams, atrodo, kad pastarąją.

Pirmoji scena – dar ne visas spektaklis, kuris gali ir išpildyti režisieriaus sumanymą, tą jau pamatys žiūrovas, kviečiamas į spektaklį intriguojančiu (o gal „kasiniu“ – t.y. komerciniu?) pavadinimu „Kamasutra“.

Pirmas žvilgsnis į vieną spektaklio sceną paprastai lūkesčius ar viltį padidina arba sumažina, tačiau net ir vengiant apibendrinimų akivaizdu, kad spektaklyje rodoma animacija (talentingo animatoriaus Vladislavo Berežoko rankų darbas), šiame kūrinyje yra stipriausia ir profesionaliausia.

Šokis su šešėliu

Be šešėlių teatro, animacijos, pantomimos sintezės, „Kamasutroje“ bus galima išvysti šokėjus Beatričę Skabickienę ir Saulių Skambiną, kuris spektaklyje šoka su šešėliu.

Žinomam televizijos veidui S.Skambinui tai nauja, įdomi patirtis. „Gavęs pasiūlymą šokti Pantomimos teatre, nesugebėjau atsispirti, norėjau pabandyti save realizuoti ir kitoje veikloje, pasižiūrėti, kuo kvėpuoja šios meno šakos žmonės“, – naujuoju amplua džiaugėsi šokėjas.

„Spektaklyje per pusantros valandos nukeliausime nuo pradžių pradžios (tikrąja tų žodžių prasme – nuo Adomo ir Ievos) iki pat virtualybėje plūduriuojančios šiandienos“, – žada „Kamasutros“ kūrėjai.

„Kad pamatytume nematomąją žmonijos istorijos pusę. Kaip gyvenome. Kaip mylėjome. Ir kaip mylėjomės. Kas iš tiesų slepiasi po ženklais ir simboliais. Kaip mus vedė ir kur atvedė ta Didžioji traukos jėga. Kad susimąstytume – ar dar tebemokame mylėti? Galbūt pasaulio pabaiga ateis tada, kai baigsis Meilė?“ – samprotauja jie ir tikina: atsakymą greičiausiai kiekvienas žiūrovas turės rasti pats.

Spektaklio kūrėjai sako nesistengiantys šokiruoti – erdvės kiekvieno fantazijai esą paliekama pakankamai: „Daug kas taip ir lieka už širmos – tiek perkeltine, tiek ir tiesiogine prasme.“

Kas: premjera „Kamasutra“.
Kur: Plastikos ir pantomimos teatre (M.Daukšos g. 34).
Kada: vasario 14 d.

Ištraukos iš Duomenų Laikmenos

Kai jis žiūri į jos juodas akis, į jos lūpas, negalinčias apsispręsti, ar šypsotis, ar tylėti, jis supranta svarbiausią ir išmintingiausią kalbą, kuria šneka pasaulis ir kurią sugeba savo širdyse girdėti visi žmonės. Tai – Meilė: senesnė už pačius žmones, už dykumą, ir vis dėlto kaskart taip pat galingai prasiveržianti ten, kur susikerta du žvilgsniai. Lūpos pagaliau apsisprendžia nusišypsoti. Ir tai ženklas! Ženklas, kurio jis, pats to nesuprasdamas, jau taip seniai laukė, kurio ieškojo knygose ir avyse, krištole ir dykumos tyloje.

Tai ir yra gryniausioji Pasaulio Kalba, kuriai nereikia jokių aiškinimų, kaip nereikia aiškinimų Pasauliui, kad jis tęstų savo kelionę begalinėje erdvėje. Šią akimirką jaunuolis suvokia tik tiek, kad priešais jį – jo gyvenimo moteris, kuri taip pat turėtų tai suprasti be jokių žodžių. Jis tuo įsitikinęs labiau nei bet kuo pasaulyje. Universalioji Kalba.

Kartą į ją panirusiajam nesunku suprasti, kad pasaulyje – nesvarbu, ar vidury dykumos, ar vidury didžiulio miesto – visuomet yra du vienas kito laukiantys žmonės. Ir kai šie du žmonės susitinka, kai susikerta jų žvilgsniai, visa praeitis ir ateitis nebeturi jokios reikšmės, lieka tik ši akimirka ir neįtikimas tikrumas, kad viskas po dangaus skliautu parašyta ta pačia Ranka. Ranka, kuri pagimdė meilę, kuri sukūrė po dvynę sielą kiekvienai šioje žemėje dirbančiai, besiilsinčiai ar savo lobių ieškančiai būtybei. Nes jei taip nebūtų, visos žmonių giminės svajonės būtų beprasmės.

Kamasutra – senovės indų eiliuotas tekstų rinkinys skirtas kamos (meilės) temai. Ji laikoma esminiu tekstu apie meilę sanskrito literatūroje. Pavadinimas reiškia „meilės aforizmai“ arba „išmintis apie meilę“. Tačiau daugeliui Kamasutra labau žinoma kaip sekso pozų ir meilės meno žinynas.