Šriftų kūrėjas Rokas Cicėnas neseniai pristatė originalų savo projektą „Nereikalingi medijų objektai“ – taip įvairiausi vilniečių kišenėse aptikti daiktai prakalbo raidėmis.

Kipras Šumskas Vilniaus dailės akademijoje grafinio dizaino magistro laipsnį šiais metais įgysiantis kūrėjas dešimt dienų rinko iš žmonių daiktus, kuriuos jie turėjo su savimi, bet įvertino kaip nebereikalingus. Prisidėti prie šio projekto menininkas vilniečiams siūlė įvairiai – važinėdamas aukštyn žemyn liftu, sukonstravęs juodą dėžę daiktams sumesti, kalbindamas praeivius ir pažįstamus. Žmonės kuo mieliausiai atidavė jiems nebereikalingus daiktus: žiebtuvėlius, vizitines korteles, tušinukus, pakabukus, prezervatyvus, kompaktinius diskus, saldainius ir pan.

Iš surinktų daiktų kūrėjas sudėliojo abėcėlės raides bei skaičius ir taip sukūrė naują, estetišką šriftą. Pirmąkart apie šį projektą Rokas pagalvojo paskaitų šrifto ir medijos paskaitose. Tačiau, kaip dažnai būna mene, pirminė idėja gerokai skyrėsi nuo galutinio rezultato. Iš pradžių menininkas ketino sukurti interaktyvų šriftą iš įvairių mūsų kasdienybėje sutinkamų objektų.

Tada jam kilo mintis surengti viešą raidžių dėliojimą, kad žmonės šiame performanse galėtų patys iš esamų smulkių daiktų sudėlioti mėgstamas raides ir jas nufotografuoti. Rokui atlikus kelis eksperimentus, paaiškėjo, kad galbūt reikėtų pasirinkti kiek kitokią kryptį.

Menininkas prisimena: „Bandant naudoti ne atsitiktinius, o paruoštus objektus, raidės dažniausiai tapdavo suplanuotos, sausos ir galų gale nepatrauklios. Toliau dirbdamas prie projekto koncepcijos priėjau iki vieno klausimo, kuris pasirodė įdomus ir kitiems, – ką žmonės nešiojasi, slepia, saugo savo kišenėse, kuprinėse, rankinėse? Ir kurių iš tų daiktų jiems nereikia arba jau nebereikia? Taip susiformavo idėja, kaip žmonėms nebereikšmingi daiktai gali tapti medija ar medijų objektais. Galutinis šio projekto rezultatas yra iš surinktų daiktų pagamintas šriftas, kuris simboliškai vaizduoja daiktų transformacijos į mediją procesą. Raidžių nuotraukos, kartu su statistiniais duomenimis apie kiekvieną raidę, yra sudėtos į specialią knygą, kuri atspindi baigtinį naujai sukurtų medijų darinį.“

R.Cicėną galima pristatyti ir kaip grafiką, ir kaip dizainerį, ir kaip tipografą, tačiau jis yra įsitikinęs, kad viso vizualiojo meno srityje profesinis apibūdinimas tiesiog praranda prasmę. Juk ir pirmokui aišku, kad darbai čia gali pasakyti gerokai daugiau už žodžius.

Kalbant apie pirmokus, šis projektas tikrai ne vienintelis Roko kūrinys, sulaukęs didelio žmonių susidomėjimo, – menininkas yra sukūręs šriftus „Pirmokas“ ir „Antrokas“, kurie vizualiai primena pradinukų rašymo ranka stilių ir yra sukomponuoti labai lanksčiai bei skoningai. Nuo 2009 m. „Pirmoko“ šriftą per metus atsisiunčia vidutiniškai 100 tūkst. žmonių, o Vilniuje galima pamatyti nemažai „Antroko“ panaudojimo pėdsakų – žurnaluose, kataloguose, logotipuose.

Dar vienas Roko šriftas buvo panaudotas Holivudo filmo „Hit and run“ (2012 m.) pabaigos titrams. Šiuo metu menininkas yra įpusėjęs kurti „Trečioko“ šriftą ir ateityje tikisi baigti visą pradinukų šeimą – sukurti vieną iš jų Rokui užtrunka apytiksliai metus.