Tačiau šie draudimai neišgąsdino melomanų, troškusių archyvuoti ir dalytis draudžiamais Vakarų pasaulyje populiariais muzikos įrašais. Tokiai kontrabandai buvo pasitelktos nereikalingos rentgeno nuotraukos: jose iškirpus apskritimą ir įspaudus rieves, ant kaulų nuotraukų buvo galima perkelti muzikos įrašus ir taip pagaminti savotišką vinilinės plokštelės prototipą. KGB tokį kontrabandos būdą pavadino „muzika ant kaulų“.

Iš pradžių šios jokio įtarimo nekeliančios nuotraukos platintos parkuose, turguose ar šalia muzikos įrašų parduotuvių. Rentgeno nuotraukų rievėse slėpėsi ikoniniai Elvio Presley, „The Beatles“ ar „The Rolling Stones“ kūriniai. Tiesa, įrašų kokybė buvo labai prasta, bet tai muzikos gerbėjams rūpėjo mažiausiai.

„Kaulų muzikai“ sparčiai plintant, 1959 m. Rusijoje imtasi griežtų priemonių gaudant nusikaltėlius. Maištaujančius melomanus baudžianti institucija vadinosi „Muzikos patrulis“.

Kodėl Neronas ir Aleksandras Didysis valgydavo sniegą

Pirmieji pieniški ledai dienos šviesą išvydo Anglijos karaliaus Karolio I virtuvėje. Čia virėjas prancūzas Geraldas Tissainas išmoko pagaminti šį šaltą desertą iš pieno ir grietinėlės.

Už tai, kad šiandien ledai nėra vien turtingiesiems aristokratams skirtas gardumynas, turime dėkoti amerikiečiui pienininkui Jacobui Fuselliui. Nenorėdamas švaistyti atliekamos grietinėlės, pienininkas nusprendė ją užšaldyti. To pakako, kad tais pačiais 1851 m. J. Fusellis atidarytų didžiulį ledų fabriką – jo gaminamas desertas buvo ne tik puikaus skonio, bet ir gerokai pigesnis nei tuo metu jo konkurentų rankomis gaminti ledai.

Įvairiausi užpilai ledų porcijoms taip pat atsirado iš taupumo – siekiant taupyti ledus, bet klientus vis tiek džiuginti didelėmis porcijomis, desertas buvo skaninamas vaisiais, šokoladu ir kitais skanėstais.

Na, o ledai ant pagaliuko išrasti dėl laimingo atsitiktinumo – limonado pardavėjas Frankas Eppersonas nakčiai ant palangės paliko limonado stiklinę su šaukšteliu. Naktį paspaudus šaltukui, ryte F. Eppersonas rankoje laikė pirmuosius pasaulyje ledus ant pagaliuko.

Beje, Romos imperatorius Neronas ir Aleksandras Didysis pagardintą sniegą arba ledą valgydavo vietoje ledų.

J. Aleksandravičiaus slapyvardis Kossu atsirado dar gimnazijoje?

Poetas Jonas Aleksandravičius, geriausiai žinomas kaip Jonas Aistis, vienu iš savo slapyvardžių buvo pasirinkęs ir žodį „Kossu“, kurį vartojo skirtingose kombinacijose, pvz., Kossu-Aleksandravičius, Kuosa-Aleksandriškis.

Kaip rašo literatūros istorikas Vytautas Kubilius, 1925 m. rudenį, besimokant „Aušros“ gimnazijoje septintoje klasėje, greta J. Aleksandravičiaus į tą patį suolą buvo pasodintas dvimetrinis jaunuolis, bendrapavardis Kondratas Aleksandravičius. Jis būsimam poetui iš karto pasigyrė priklausąs garsiai giminei, turinčiai Kosy (dalgio) herbą. Kondroto protėviai, Lydos bajorai, dalyvavo 1831 m. sukilime: du buvo išsiųsti į Sibirą, o vienas, netekęs kojos, atitremtas į Pakaunę.

Tada ir būsimasis poetas J. Aleksandravičius prisiminė pasakojimus apie tėvo senelį, vaikščiojusį medine koja į Rumšiškių valsčiaus raštinę registruotis kas savaitę, nemokėjusį ūkininkauti, dėl poniškų manierų kaimo pravardžiuojamą „Kosa bogatyr“. Būsimasis poetas ėmė galvoti, ar tas nelaimingas šlubis, pasinešęs „dideliu ponu“, nepriklausė Lydos kaštelionų, iždininkų, senatorių, pulkininkų ir generolų giminei.

Atrodo, kad  kaimo panieka svetimam žmogui lydėjo Aleksandravičius iš kartos į kartą kaip paveldimas šešėlis. Juk ir J. Aleksandravičiaus tėvo kalvė buvo kažkieno išpuošta pajuokiamu įrašu stambiomis raidėmis – „Kossu kuznia“ (kuosos kalvė). Todėl pasirinkimas Kossu, kaip slapyvardžio, buvo savotiškas jauno poeto bandymas jį nuvalyti nuo menkinančios reikšmės.

„Aš tą pašaipos žodį norėjau padaryti pagarbos vertu. Bet šiandien man atrodo, kad tai buvo kažkoks jaunuoliškas žygis“, – rašė poetas viename paskutinių laiškų.