Naujoji istoriko knyga „Gedimino kraujas“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, pasakoja ne tik apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą, bet ir apie visą jo dinastiją, fiksuojama daugiau nei šimto jo giminaičių likimai. „Man buvo svarbu papasakoti apie mažiau žinomus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sūnus, ypač apie užmirštas dukteris, suaktualinti valdovų palikuonis, atskleisti jų biografijas, nupiešti psichologinius portretus, jų siekius, išsipildžiusias ir neišsipildžiusias svajones, džiaugsmus ir nusivylimus“, – apie naująją savo knygą pasakoja kultūros istorikas.

Butigeidis, Butvydas, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Jogaila, Kęstutis, Vytautas, Švitrigaila, Žygimantas Kęstutaitis, Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras Jogailaitis, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas. Daugelis pasakys – tai Lietuvos valdovai Gediminaičiai. Tačiau įdomūs ne tik jie, įdomu, kas buvo jų žmonos, kaip susiklostė dukterų ir Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais netapusių jų sūnų likimai, – ši plati giminė Lietuvą valdė beveik 300 metų.

Apie knygą su kultūros istoriku E. Gudu kalbasi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Eimantai, ar turite paaiškinimą, kodėl istorinės knygos pastaruoju metu tokios populiarios? Vos pasirodžiusi jūsų knyga apie Gediminaičių dinastiją iškart tapo viena perkamiausių knygų. Bestseleris buvo ir jūsų „Mėlynas kraujas“.

– Tikrai džiaugiuosi, kad susidomėjimas istorija tarp Lietuvos skaitytojų didėja. Išties, tik po 1990 metų, kai artėjo nepriklausomybė, atsirado galimybė istoriją pateikti bent pakenčiamai objektyviai. Iki tol ji dažniausiai buvo režimų tarnaitė – carinės Rusijos, Antano Smetonos ar sovietinio režimo. Lengva pastebėti – visuomenė išalkusi nuoširdžios, neideologizuotos istorinės literatūros. Tikra istorija susidomėjimas auga drauge su vis didėjančiu lietuvių pilietiškumu, kritiniu piliečių mąstymu. Sudėtingus, dažnai sausus istorijos mokslininkų tekstus sunku skaityti, todėl, norėdami sužinoti šalies istoriją, žmonės renkasi ne akademinius leidinius, o mokslo populiarinimo knygas. Mano knygos paprastai parašytos, matyt, todėl perkamos ir plačiai skaitomos.

– Po „Mėlyno kraujo“ daugelis tikėjosi knygos apie Tiškevičių giminę. Kodėl Gediminaičiai?

– Nežinau, kodėl tikimasi mano knygos apie grafų Tiškevičių giminę jau dabar. Tikra tiesa, rašau apie Tiškevičius disertaciją, jos pagrindu planuoju ir knygą, bet tai turėtų įvykti po kelerių metų, kai disertacija bus baigta. Svarbu pastebėti, kad tai bus mokslinė, akademinė, elitologinė monografija, visiškai nepanaši į dvi mano jau parašytas mokslo populiarinimo knygas.

Knygą apie Gediminaičius užsakė leidykla „Alma littera“. Leidėjai numanė, kad tokios knygos visuomenei reikia, kad trūksta leidinio, kuriame dinastija būtų aprašyta. Ir svarbiausia – aprašyta kiekvienam suprantama kalba. Užtrukome metus – tiek laiko praėjo po to, kai išleidome mano pirmąją knygą „Mėlynas kraujas“, pasakojančią apie penkias įtakingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gimines, buvusias neatsiejama Europos elito dalimi.

– Šiandien gana sunku įsivaizduoti, kad Gediminaičiai buvo viena didžiausių ir svarbiausių Europos dinastijų. Kas buvo žmogus, šią dinastiją pradėjęs ir sustiprinęs?

– O man sunku įsivaizduoti, kodėl kažkam sunku įsivaizduoti, kad Gediminaičiai ir jų atšaka Jogailaičiai buvo viena didžiausių ir svarbiausių Europos dinastijų. Nejau lietuvių požiūris į istoriją yra toks persmelktas kuklumo, o gal netgi nevisavertiškumo jausmo? Vytauto laikais krikščioniškoje Europoje su Gediminaičių valdomomis teritorijomis dydžiu galėjo lygintis nebent Šventoji Romos Imperija. O Aleksandro Jogailaičio epochoje, XV–XVI amžių sandūroje, mūsų dinastija valdė ne tik didžiulę Lietuvą, stiprią Lenkiją, bet ir Čekijos bei Vengrijos karalystes, o per Kroatiją jos valdos siekė iki Adrijos jūros. Taigi tai, kad mūsų dinastija valdė žemes tarp Baltijos ir Juodosios jūros, yra tik dalis tiesos.

Vieną kurį Gediminaitį, pradėjusį ir sustiprinusį dinastiją, išskirti būtų sunku. Pirmasis Gediminaičių dinastijai priklausęs valdovas buvo Butigeidis, nors visa dinastija pavadinta ne jo, o Gedimino vardu. Labai stipri Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo Algirdo laikais, o didžiausia pagal teritoriją – Vytauto Didžiojo laikais.

– Kaip apibūdintumėte tuos 300 metų, kai Lietuvą valdė Gediminaičių dinastija? Kokie jie buvo Lietuvai, ką mes su Gediminaičiais atradome ir ką praradome?

– Tai buvo Lietuvos kilimo, augimo, virtimo civilizuota, europietiška, krikščioniška valstybe laikotarpis. Lietuvos nueitas kelias neabejotinai yra vertas dėmesio ir pagarbos. Nuo beveik necivilizuoto krašto, jei kalbėsime apie etninę Lietuvą, virtome valstybe ir tauta, turinčia pilių, miestų, dvarų, bažnyčių, tiltų, mokyklų, raštą, monumentaliąją architektūrą ir dar daug visko. Ką praradome? Praradome savitą tikėjimą – pagonybę. Tik aš jai sentimentų nejaučiu, džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Gediminaičių dinastijos laikais įžengėme į katalikišką Europos civilizaciją.

– Knygoje nemažai dėmesio skyrėte ir dinastijos moterims, kurios anuomet dažniausiai atsidurdavo vyrų šešėlyje. Kaip jas apibendrintumėte?

– Tai daugiausia buvo labai ramios, padorios, pamaldžios, kilnios, labdara užsiimančios, muziką ir šokius mėgstančios, lengvai gimdančios, knygas vertinančios moterys. Mūsų kunigaikštytės, galime jas vadinti ir princesėmis, nutekėjusios, pavyzdžiui, į Vokietiją, dažniausiai likdavo be žado, pamačiusios žemą moralinę šio krašto kultūrą. Mūsų didžiosios kunigaikštienės pasižymėjo dideliu patriotizmu, netgi užsienio princesės, atitekėjusios į Lietuvą, lengvai priimdavo naują, Lietuvai įprastą gyvenimo būdą, pamildavo naująją tėvynę.

– Išsilavinusios, protingos Lietuvos kunigaikštytės buvo tikras turtas kitų šalių valdovams. Kokius to meto sandorius, turėjusius įtakos Lietuvos istorijai, išskirtumėte?

– Galėčiau išskirti Gedimino dukrą Aldoną, kuri tapo pirmąja užsienio šalies – Lenkijos – lietuve karaliene. Aldonos ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero, vėliau tapusio karaliumi Kazimieru III, santuoka suvienijo Lietuvą ir Lenkiją prieš kryžiuočius – Vokiečių ordiną. Iš tikrųjų beveik kiekviena santuoka būdavo tam tikras sandoris, kunigaikštytės iš Lietuvos nutekėdavo į Lenkiją, Rusią, Moldovą, Vokietiją, Švediją ir kitas šalis.

– Gediminaičiai į Lietuvą atnešė kultūrą ir tradicijas, ar šiandien tos kultūros ženklų mes vis dar turime?

– Yra išlikę pilių ir bažnyčių, bet tai – tik paviršius. Giluminė, ypač nematerialioji, kultūra, neabejotinai, pakito, o ryšys tarp mūsų monarchijos ir šiandienės lietuvių tautos yra nutrūkęs. Nuo XIV amžiaus pabaigos–XV amžiaus vidurio Gediminaičių valdovai vis rečiau reziduodavo Lietuvoje, o nuo 1655 metų mūsų valdovų dvaras beveik visiškai išsikraustė iš Vilniaus ir apskritai etninės Lietuvos teritorijos. Tad mes labai skiriamės nuo tautų, kurios savuosius monarchus šalia turėjo iki 1918, 1945 ar 1974 metų, o kai kurie ir dabar tebeturi. Daugybę saitų su Gediminaičiais, ypač jų kultūra, nutraukė XIX–XX amžių sandūroje išplitusi antilenkiškumo banga. XV–XVI amžiaus Lietuvos aukštoji, valdoviškoji kultūra daugelio akyse tapo svetima ir buvo nurašyta.

– Ar kur nors pasaulyje vis dar esama dinastijos palikuonių?

– Moteriškosios dinastijos linijos palikuonių pasaulyje yra šimtai, jei ne tūkstančiai. Daugiausia tai – buvusių ir šiandienių Europos monarchų dinastijų nariai. Net Vytauto Didžiojo palikuonių moteriškąją liniją tebeturime, daugiausia jie gyvena Lenkijoje, tarp jų – ir grafai Chodkevičiai, ir kunigaikščiai Liubomirskiai. Bet ne tik palikuonis reikėtų išryškinti, – pačių Gediminaičių pasaulyje tebėra. Jie gyvena Lenkijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Rusijoje ir kitur. Tai kunigaikščių Čartoriskių, Sanguškų, Trubeckojų, Golicinų šeimos.

– Antrąją knygą kartu su jumis rašo žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė. Pasakykite, kuo stiprus jūsų tandemas?

– Kartu su Žilvine rašėme ir pirmąją mano knygą „Mėlynas kraujas“. Leidykla numatė, kad Lietuvoje šiuo metu jaučiamas populiariosios istorijos alkis, užtat ir pasiūlė mums drauge rašyti knygas. Mūsų tandemas stiprus, nes padeda istoriją priartinti prie žmonių. Visų Lietuvos žmonių, iš bet kurio visuomenės sluoksnio. Kai kas kritikuoja mūsų knygas, esą, jos parašytos tarsi proletariatui. Bet iš tiesų rašome taip, kad istorijos populiarinimo literatūra būtų prieinama ne tik išsilavinusiems žmonėms, stipriai vidurinei klasei, bet ir nebaigusiems universitetų ar kolegijų.

– Įdomu, kokie valdovai dar beldžiasi į jūsų abiejų duris?

– Beldžiasi ne valdovai, o rafinuotos istorinės Lietuvos moterys. Ir jų kompanija man labai patinka.

Leidyklos nuotr.

Vienintelis Didysis

Lietuvos istorijoje tėra vienas valdovas, vadinamas Didžiuoju. Tokiu titulu esame pagerbę Vytautą (maždaug 1350–1430), Kęstučio ir Birutės sūnų, tėvo pagalbininką karo žygiuose nuo jaunystės, atkaklų, stiprų, charizmatišką Lietuvos didįjį kunigaikštį, kovojusį prieš mongolus-totorius, maskvėnus ir Vokiečių ordiną. Griovusį lenkų didikų planus paversti Lietuvą Lenkijos dalimi ir sulaukusį už tai keršto – sugriautų karūnavimo iškilmių. Draugavusį ir kovojusį su pusbroliu Jogaila dėl valdžios.

Po Jogailos paskelbimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautas buvo nusiteikęs taikiai, pripažino, kad anas yra teisėtas valdovas, valdžią paveldėjęs iš tėvo Algirdo. Jei Kęstutis nebūtų susipykęs su Jogaila, kas žino, gal Vytautas taip niekada ir nebūtų stojęs prieš pusbrolį. Bet kai Kęstutis pradėjo karą su Jogaila ir pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu, Vytautas, aišku, parėmė tėvą. Ir ilgam tapo aršiu Jogailos priešu.

Kai Jogaila Kęstutį nuvertė nuo sosto ir įkalino Krėvos pilyje, kartu su tėvu į nelaisvę pateko ir Vytautas. Bet jis paspruko ir rado prieglobstį Vokiečių ordine. Tai buvo 1382-ieji: Jogaila Vokiečių ordinui pažadėjo krikštytis ir atidavė didžiąją dalį Žemaitijos, kad tik atėjūnai su kryžiais ant apsiaustų nepuldinėtų Lietuvos. Jogailai delsiant krikštytis, Ordinas, rodos, tik to ir telaukė. Vokiečių ordine pasikrikštijęs katalikiškai Vytautas jau formavo bendrą frontą su parduotais žemaičiais, ragino riterius žygiuoti į Lietuvą. Jogailos karas su Vokiečių ordinu atsinaujino, pusbroliai kovėsi priešingose pusėse.

Po dvejų metų Vytautas kryžiuočius išdavė, sudegino kelias jam patikėtas valdyti Ordino pilis ir grįžo į Lietuvą. Matyt, jau buvo susitaręs su Jogaila, kad atgaus dalį savo tėvonijos su Gardinu ir Lucku, tačiau be Trakų. Įsikūręs Lucke, Vytautas kažkodėl priėmė stačiatikybę. Nieko nuostabaus, rusėnų žemių kunigaikščiais tapę Gediminaičiai dažnai taip elgdavosi. Bet Vytautas jau buvo pakrikštytas katalikiškai!

Istorikų spėjimą, kad čia būta primygtinio spaudimo, patvirtina Vytauto skunde prieš Jogailą ir Skirgailą, kaip tėvų žudikus, mestelėta užuomina: „Ogi Skirgaila nėra mūsų krikščionių tikėjimo. Jis yra rusų tikėjimo, kurio ir šiandien laikosi. Tačiau jie vertė ir mane priimti rusų tikėjimą, kad pasidaryčiau visų žmonių nekenčiamas. Ir aš prieš savo norą, jų valią vykdydamas, tariau: aš priimu rusų tikėjimą ir pareiškiu tai žmonėms viešai. O sykiu slapta laikiausi savo tikėjimo, kurį pirma buvau priėmęs – krikščionių.“ Bychovco kronikoje cituojamas Vytautas, žinoma, galvoje turėjo katalikų tikėjimą.

Kad ir kaip būtų, Lucko ir Gardino žemėse Vytautas valdė lyg koks karaliukas: energingai, palaikydamas gerus diplomatinius santykius su užsienio valdovais. Tuo metu savo vietininku Lietuvoje paskirtam Skirgailai Jogaila atsiuntė lenkų pareigūnus ir lenkiškas pilių įgulas. Jau minėjau, kad Lietuvos bajorai dėl to labai pyko, vis labiau gręžėsi į aktyvų, savo galias stiprinantį Lucko ir Gardino kunigaikštį. Jausdamas bajorų paramą, 1389-aisiais Vytautas sukilo prieš Jogailą, bet, nesugebėjęs užimti Vilniaus, vėl pabėgo į Vokiečių ordiną, šįkart – ir su savo kariuomene.

Užsitikrinęs dar ir karinę Ordino paramą, ateinančiais metais Vytautas vėl įsiveržė į Lietuvą. Antrajame pusbrolių tarpusavio kare Vytautas kaip reikiant užspeitė Jogailą į kampą.

Lietuvą siaubė Vokiečių ordinas, lietuvių bajorai tyliai palaikė Vytautą, tuo metu būrusį stiprią antijogailiškąją koaliciją. Dukrą Sofiją apvesdinęs su Maskvos kunigaikščiu Vasilijumi I, Vytautas užsitikrino maskvėnų pagalbą. Jogaila įžvelgė pavojų, kad pusbrolis gali susiburkuoti ir su priešiškai nusiteikusiomis Lenkijos kaimynėmis – Vengrija bei Čekija. Dar ir lenkų diduomenė vis garsiau ėmė burbėti, kad Lenkijai, įveltai į Lietuvos vidaus karą, nešviečia jokia nauda.

Racionalusis Jogaila nusprendė taikytis. 1392-ųjų Astravo sutartis įteisino kompromisą: Vytautui grąžinama Trakų kunigaikštystė ir suteikiamas Lietuvos kunigaikščio titulas. (Dėmesio: ne Lietuvos didžiojo kunigaikščio, o tik Jogailos vasalo Lietuvos kunigaikščio.) Nuo tada Vytautas tapo budriu sargybiniu, neleidžiančiu į Lietuvos reikalus kištis Lenkijai: nei jos didikams, nei institucijoms. Lietuvos inkorporavimo į Lenkiją Jogaila netroško, užtat lenkų didikai – labai. Jogailos, kaip renkamo monarcho, galios buvo ribotos, jam tekdavo laviruoti tarp savo ir lenkų aristokratų norų. O Vytautas griovė bet kokius lenkų didikų planus, nesileisdamas į jokius kompromisus. Savo Lietuvoje jis jautėsi vienvaldis, kas kad tik kunigaikštis.

Skirgaila, valdydamas Lietuvą, kaip dabar pasakytume, lyderystės nedemonstravo, tik vykdė Jogailos nurodymus. O Skirgailos įpėdiniu tapęs Vytautas iškart ėmėsi savo reformų. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tada buvo labai didelė valstybė, jos pakraščius valdantys kunigaikščiai Gediminaičiai vis kėlė galvas, lakstė pas užsienio valdovus, ypač Rusios, siūlydami parsiduoti. Vytautas užsimojo visa tai baigti. Jogailai leidus pradėjo Gediminaičius versti iš rusėniškų kunigaikštysčių sostų ir į juos sodinti sau lojalius vietininkus. Jam padėjo ir laikas: Gediminaičių vis mažėjo, kai kurios atšakos visai išmirė.

Lietuvai iš to buvo tik nauda: centralizuojama ji stiprėjo, iš kunigaikštysčių konglomerato virto unitarine, modernia valstybe. Beje, didžiausia per visą savo istoriją. Bet ne stipriausia. Pastarasis titulas priklausė Algirdo Lietuvai.

Valdžią savo rankose stipriai laikančiam Vytautui vis vien reikėjo atramos. Ėmė ją statytis iš bajorų: dalijo jiems žemes, vietininkijas, valdinius. Nušalino Jogailos pasodintus vietininkus ir karvedžius. Į Didžiojo kunigaikščio tarybą sutelkė įtakingiausius bajorus, vyskupus, šiek tiek Gediminaičių. Taigi, stiprino Lietuvą visais įmanomais būdais, buvo išties geras valdovas. Aišku, žiaurokas, bet tais laikais ši savybė nei stebino, nei piktino.