LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laisvės vėliavnešiai“ jis kalbėjo ne tik apie šiuo metu kuriamus darbus, bet ir šią jam svarbią pažintį.

Kas yra geras humoras?

Anot „Dviračio žinių“ scenaristo, politinės satyros kūrėjo H. Mackevičiaus, kai darbą, kuriame humoras užima labai svarbią dalį, dirbi daug metų, į šį klausimą vis sunkiau ir sunkiau atsakyti. Geras humoras – labai subjektyvus dalykas, nes kiekvienas jį suprantame skirtingai.

„Kas juokinga man, nebūtinai juokinga tau. Kiekvienam žmogui juokingi skirtingi dalykai. Na, bet kai pavyksta gerai pajuokauti, paprastai supranta visi“, – pastebi H. Mackevičius.

Paklaustas, ar dėl to, kad „Dviračio žiniose“ pašiepiami žinomi politikai, nėra buvę situacijų, kad po laidos kas nors nesisveikintų ar parašytų piktą žinutę, H. Mackevičius sako, jog tokių nutikimų nėra buvę.

„Gal ir yra buvę kažkokių pykčių, bet žmonės pas mus labai kultūringi, ypač politikoje, tai gal neparodo. Nors tiesioginių pykčių nėra buvę. Kartais mes padarome kokią nors klaidą, jeigu taip įvyksta, man nėra bėdos atsiprašyti. Toks jau darbas“, – kalba H. Mackevičius.

Yra žmonių, prie kurių parodija „nelimpa“

„Jeigu politikas užima aukščiausius postus, natūralu, kad jam gresia tapti laidos herojumi, juolab kad jo yra labai daug žiniasklaidoje“, – apie „Dviračio žinioms“ parenkamus herojus kalba šios laidos scenaristas.

H. Mackevičiaus pasakojimu, dažniausiai į laidą patenka žmonės, kurie nuveikia gal ir ką nors reikšmingo, bet linksmo. Arba – jei žmogus yra su akiniais, barzda, turi specifinę šukuoseną ar kokių nors ypatingų bruožų, jį tiesiog lengviau parodijuoti. Pasak „Dviračio žinių“ scenaristo, yra ir tokių, kurie parodijai tiesiog netinkami.

Susitikę pirmąkart negalėjo nustoti kalbėti

Įteikti Lietuvos vėliavą ir padėkoti už laisvę H. Mackevičius sako labiausiai norintis geram bičiuliui L. Donskiui, kurio netektis buvo skaudi visai šaliai.

„Norėčiau vėliavą iškelti Leonidui, jo atminimui ir darbams. Labai norėčiau nuvažiuoti į Kauną, į jo namus pas žmoną Jolantą ir jai įteikti šią vėliavą. Mano supratimu, jis buvo turbūt vienas protingiausių Lietuvos žmonių“, – kalba H. Mackevičius.

Norėčiau vėliavą iškelti Leonidui, jo atminimui ir darbams. Labai norėčiau nuvažiuoti į Kauną, į jo namus pas žmoną Jolantą ir jai įteikti šią vėliavą.

H. Mackevičius puikiai prisimena pažintį su jam brangiu draugu. Ji įvyko L. Donskio laidoje, kurioje abu surado tiek bendrų temų, kad pokalbis prasitęsė ir po laidos.

„Po laidos jis kviesdavo svečius papietauti. Abu buvome su žmonomis, nuėjome papietauti. Išėjo, kad radome labai daug bendrų temų. Jau lyg būtų laikas atsisveikinti, bet mes vis dar negalime nustoti šnekėti. Leonidas sako: „Einame pas mus į svečius“, – pažintį, kuri išaugo į 10 metų draugystę, prisimena H. Mackevičius.

H. Mackevičius pasakoja aplankydavęs L. Donskį jo sodyboje, o šis atvažiuodavo pas jį. L. Donskis nelabai mėgo viešbučių, tad apsistodavo pas H. Mackevičių, kai vienai dienai grįždavo iš Briuselio arba turėdavo reikalų Vilniuje ir neapsimokėdavo grįžti į Kauną, nes kitą dieną vėl reikia išskristi.

„Mano kompiuteryje jis turėjo aplanką „Leonidas“, jis daug dirbdavo. Būdavo, grįžta po kažkokio renginio, aš paruošiu vakarienę, mes pasikalbame, žinau, kad abiem ryt anksti į darbą. Ateina žmona ir nuvaro mus miegoti: „Vyrai, baikite šnekas.“ Miegoti nuėjęs Leonidas dar įsijungia kompiuterį ir dvi, tris valandas dirba“, – prisimena H. Mackevičius.

Visas pokalbis su H. Mackevičiumi ir Jolanta Donskiene – vaizdo įraše.