– Kaip jūsų gyvenime atsirado piešimas? Esate minėjusi, kad ši veikla jums padėjo suvaldyti minčių audras, siaučiančias galvoje...

– Nors mano šeimoje nėra profesionalių menininkų, tam tikrą meno gyslelę turi ne vienas šeimos narys. Pavyzdžiui, mano tėčiui patinka dirbti su medžiu, o brolis lipdo statulėles. Aš pati piešiu nuo vaikystės, piešimas mane lydėjo nuo darželio laikų. Mokykloje lankiau įvairius piešimo būrelius, o paauglystėje nusprendžiau tuo užsiimti rimčiau, tad užsirašiau į akademinio piešimo kursus.

Iš pradžių mano darbai buvo labai paprasti, ilgą laiką ieškojau sau artimos meno formos. Vienu metu lankiau keramiką, išbandžiau ir tapybą. Į rimtesnę pusę viskas pakrypo dvyliktoje klasėje, kai jau reikėjo priimti sprendimą dėl būsimų studijų. Supratusi, kad mokytojų siūlomos specialybės man netinka, netikėtai atradau interjero dizainą, kuris man pasirodė artimas. Ruošdamasi studijuoti ėmiau piešti daugiau, nes reikėjo laikyti piešimo egzaminą. Vis dėlto, vienus metus pastudijavusi, supratau, kad interjero dizainas nėra mano pašaukimas. Tada toje pačioje kolegijoje atradau grafikos dizaino specialybę, o perstojusi dar labiau įnikau į piešimą ir pradėjau kurti savo monstriukų piešinius.

Personažai: Nors Brigitos sukurti monstriukai gali gąsdinti, ji tikina, kad šios būtybės gimė iš geros emocijos ir yra nepavojingos. / B. Raudonytės piešiniai

– Jūsų darbai pripildyti keistų, gal net gąsdinančių būtybių – monstriukų, kurie vis pasirodydavo jūsų sapnuose. Nusprendėte sapnuose matomas būtybes nupiešti ir taip akis į akį susidurti su savo nerimu. Kaip kūryba padėjo prisijaukinti savo baimes?

– Mane visada traukė baltų kultūra ir religija. Domino ne pats tikėjimas, bet baltų dievybės, kurios man atrodė labai mistiškos. Grafikos dizaino studijų metais gavome užduotį sukurti kalendorių ir aš nusprendžiau, kad noriu jame pavaizduoti baltų dievybes. Ėmiau jomis labiau domėtis, o kadangi mano vaizduotė labai laki, naktimis pradėjau sapnuoti mistiškus sapnus, kuriuose matydavau keistų būtybių. Nepavadinčiau tų sapnų košmarais, tačiau tuo metu patyriau nemažai streso, tad gali būti, kad pasąmonė taip bandė atsikratyti negatyvių minčių.

Pradėjau piešti sapnuose matytus vaizdus ir kurti toms būtybėms istorijas. Tai tapo mano būdu atsitraukti nuo patiriamo streso. Piešimas buvo tarsi terapija – visas emocijas suguldydavau popieriaus lape, sudėdavau jas į monstriuką ir taip atsikratydavau neigiamų minčių.

Dėl šios priežasties visi mano kūriniai man yra labai artimi. Būna gera žiūrėti į šiuos piešinius, jie man nekelia jokių blogų emocijų ir nenorėčiau, kad kitiems žmonėms keltų. Mes visi turime tam tikrų demonų savo gyvenime, tad piešiniais tarsi norėjau parodyti, kad galima juos prisijaukinti.

Piešimas buvo tarsi terapija – visas emocijas suguldydavau popieriaus lape, sudėdavau jas į monstriuką, ir taip atsikratydavau neigiamų minčių.

Manau, kad jei tuo metu nebūčiau pradėjusi piešti sapnuose matomų būtybių, jie gal ir būtų virtę košmarais, trukdančiais miegoti naktimis. Tačiau, pavertus visa tai piešiniais, tarsi ėmiau kontroliuoti tuos sapnus, ir jie tapo džiugiu mano įkvėpimo šaltiniu.

Piešimas man padeda nukreipti mintis kitur, atsipalaiduoti, susikoncentruoti į teigiamą emociją ir nuošalyje palikti tai, kas tuo metu slegia. Iš tikrųjų, kai jaučiuosi blogai, net negaliu piešti, nes man ši veikla asocijuojasi su teigiamomis emocijomis. Tad, išgyvendama blogą etapą, aš palaukiu, kol jis aprims, ir tik tada sėdu piešti, piešdama išliedama visus susikaupusius jausmus.

Todėl norėčiau, kad žmonės neasocijuotų šių darbų su blogomis emocijomis, kadangi mano sapnuose pasirodantys monstriukai nėra blogi. Jie dažniausiai būna keisti, ilgomis galūnėmis, ragais ir nagais, tačiau nieko blogo padaryti negali ir dažniausiai tiesiog slankioja šešėliuose. Šie piešiniai gimsta iš geros emocijos ir man padeda užbaigti sunkų praeities etapą.

Virsmas: sapnai, kuriuose ji matydavo keistų būtybių, Brigitos negąsdino – anaiptol, ji ryžosi piešti savo sapnų svečius ir kurti jiems istorijas. / B. Raudonytės piešiniai

– Jūsų piešiami monstriukai gali gąsdinti, bet kartu jie atrodo labai žaismingi. Kaip aplinkiniai reaguoja į jūsų kūrinius? Ar yra žmonių, kuriuos jūsų darbai gąsdina?

– Mano kūriniuose nugula asmeniniai išgyvenimai, tad parduodu retai. Dažniausiai piešiu tiesiog sau arba dovanoju juos draugams ir artimiesiems. Ilgą laiką man apskritai buvo labai sunku kitiems parodyti savo piešinius, atrodė, kad niekas jų nesupras.

Tik neseniai keletą darbų pasiūliau pardavimui. Buvo įdomu pažiūrėti, ar kas nors jais apskritai susidomės. Dažnai kūrinius tiesiog dovanoju – tada piešiu piešinį galvodama apie konkretų žmogų ir monstriuką pritaikau prie jo. Tokiu atveju jie būna švelnesni, ne tokie gąsdinantys.

Kartais būtybę pritaikau prie emocijos, kurią tuo metu tas žmogus išgyvena arba aš norėčiau, kad išgyventų. Tačiau, kai piešiu sau, būtybės būna baisesnės, labiau gąsdinančios. Tada leidžiu sau visiškai atsipalaiduoti ir monstriukus nupiešti tokius, kokių noriu.

Neseniai sukūriau piešinį draugei. Stengiausi būtybę nupiešti gražią, apsuptą gėlių, bet vis tiek pridėjau ragiukus. Draugė labai juokėsi, sakydama, kad mano piešiniai tiesiog neįmanomi be ragiukų.

Monstriukų piešinius mėgstu kabinti namuose ant sienų. Tiesa, neseniai darėme remontą, tad dabar sienos kabo tuščios, o piešiniai kol kas tvarkingai sudėti į aplankus. Nesu iš tų, kuriems patinka viešuma, tad savo piešinius dažniausiai rodau tik artimiems žmonėms.

Kažkada buvo kilusi mintis apie parodą, tačiau kol kas jai dar nepribrendau. Neseniai pardaviau vieną piešinį, kuris labai ilgai kabėjo mano kambaryje. Sužinojusi, kad jis rado naujus namus, apsidžiaugiau ir kartu nuliūdau, nes jau buvau prie to monstriuko prisirišusi emociškai, tarsi prie tikro draugo.

B. Raudonytės piešiniai

– Vidinius demonus įveikėte juos nupiešusi. Sakote, kad geriausias būdas nugalėti baimę yra pažvelgti jai į akis. Ką patartumėte tiems, kurie šiandien galbūt taip pat patiria nerimą ar stresą?

– Sunku ką nors patarti kitam žmogui, nes ir pati dar nesu atradusi visų atsakymų. Tačiau mano piešiniai man išties padėjo suprasti, kad verta ne bėgti nuo savo baimių, bet pažvelgti joms į akis.

Anksčiau jaučiau labai didelę baimę išeiti iš komforto zonos ir karjeros srityje pasiekti kažko daugiau, nes tiesiog labai nepasitikėjau savimi. Vieną dieną nusprendžiau, kad nuo šiol visoms pasitaikiusioms galimybėms sakysiu „taip“.

Tai buvo pats nepatogiausias dalykas, kurį tuo metu galėjau padaryti, nes instinktai ragino sakyti „ne“. Tačiau šis sprendimas man padėjo priimti daugiau galimybių ir per gana trumpą laiką labai daug pasiekti. Tad viena iš kovos su savo baimėmis formų yra susidūrimas su jomis akis į akį.

Gali padėti ir nerimo, streso išreiškimas meno forma – piešimu, keramika, lipdymu iš molio. Tai padeda atsikratyti neigiamų minčių ir išreikšti emocijas sveikai. Jei žmogus yra kūrybiškas, jo pasirinkta meno forma padės jam jaustis laimingam ir save realizuoti. Tad mano patarimas būtų tiesiog nebijoti išeiti iš komforto zonos ir išbandyti ką nors naujo. Net jei kas nors nepavyks, nebijokite pabandyti dar kartą.

Man taip pat būna akimirkų, kai norisi sulamdyti popieriaus lapą ir vėl pradėti piešinį iš naujo. Gali daugybę metų mokytis piešimo subtilybių, bet klaidų vis tiek neišvengsi. Tad labai svarbu nebijoti suklysti.

– Dirbate grafikos dizainere IT kompanijoje, kuriančioje sveikatingumui skirtas išmaniąsias programėles. Jūsų darbas atrodo nutolęs nuo kūrybos. Ar esate iš žmonių, kurie nenori maišyti darbo su hobiu?

– Taip, piešimą stengiuosi atskirti nuo darbo, nes piešdama sau visiškai atsipalaiduoju, pailsiu. Piešiu tik tai, ką pati noriu, o jei piešimas taptų darbu, nebeliktų laisvės ir tektų piešti tai, ką reikia. Tad piešimas ranka yra mano laisvalaikio užsiėmimas, o dirbu grafikos dizaino srityje, kurioje kartais yra mažiau kūrybos laisvės.

Nors kūrybos šiame darbe taip pat netrūksta, tačiau dažniau tenka žiūrėti į skaičiukus ir dizainą analizuoti iš techninės pusės. Visada mėgau pusiausvyrą tarp meno ir logikos, tad man patinka grafinis dizainas, kadangi šioje srityje kūrybinius sprendimus reikia pagrįsti argumentais. Taip pat labai džiaugiuosi tuo, kad savo dabartiniame darbe matau prasmę.

Grafikos dizainere dirbu jau apie septynerius metus, tačiau ne visada jausdavau, kad mano darbas yra prasmingas. Iki tol daug dirbau prie reklamos projektų – pavyzdžiui, karpydavau varžtus, mašinų ratus ar dėliodavau parduotuvių katalogus. Dirbant sveikatingumo srityje, malonu žinoti, kad tavo darbas prisideda prie tikslo padėti žmonėms pakreipti savo gyvenimą į geresnę pusę.

– Ką veikiate, kai nepiešiate? Ar turite kitų mėgstamų hobių?

– Man labai patinka leisti laiką gamtoje, pasivaikščioti miške, kur jau turiu savo mėgstamų vietų. Visą dieną dirbu prie kompiuterio, tad savaitgaliais labai smagu pabėgti į gamtą ir pailsėti nuo ekrano, pravėdinti galvą. Prieš kelerius metus su draugu pasiėmėme šunį iš prieglaudos, tad jis – dar viena motyvacija išsiruošti į mišką, atrasti įdomių pažintinių takų.

Iš gamtos ateina ir įkvėpimas kūrybai – kadangi turiu lakią vaizduotę, kartais atrodo, kad monstriukus matau medžių lapuose ar debesyse. Vėliau savo kūriniuose panaudoju tam tikrus gamtos elementus. Taip pat mėgstu skaityti knygas, ypač mistines, kurios padeda atsipalaiduoti, patreniruoti vaizduotę ir tampa dar vienu įkvėpimo šaltiniu. Kurį laiką skaičiau mažiau, bet pastaruoju metu ir vėl grįžau prie skaitymo, ir tai mane labai džiugina.

B. Raudonytės piešiniai

– Esate kilusi iš Vilniaus, bet kurį laiką gyvenote Palangoje. Kuris miestas jums artimesnis širdžiai? Kuris pasitarnauja ieškant įkvėpimo?

– Gimiau ir augau Vilniuje, o į Palangą prieš kurį laiką buvau išsikrausčiusi pusmečiui pagyventi. Tai buvo laikotarpis, kai gimė daugiausia mano piešinių, nes buvau perdegusi. Tuo metu studijavau ir dirbau, buvo daug streso. Kadangi turėjau draugų Palangoje, daug negalvojusi viską mečiau ir kuriam laikui persikrausčiau ten. Tai buvo labai smagus etapas, nes gerai pailsėjau, daug laiko leidau gamtoje.

Palangoje labai gražu, ypač rudenį ir žiemą, kai išvažiuoja visi poilsiautojai ir pasilieka tik vietiniai gyventojai. Pamačiau Palangą visai kitokią ir supratau, kad be turistų ji kur kas gražesnė. Šis miestas tapo dideliu mano įkvėpimo šaltiniu. Mėgdavau nueiti į kopas ir ten pabūti kelias valandas, o grįžus būdavo labai gera piešti, nes jausdavausi visiškai atsipalaidavusi.

Iš gamtos ateina ir įkvėpimas kurti – kadangi turiu lakią vaizduotę, kartais atrodo, kad monstriukus matau medžių lapuose ar debesyse.

Vėliau vėl sugrįžau į Vilnių, kuris širdžiai vis dėlto artimesnis. Juk čia gimiau ir užaugau, čia gyvena mano šeima ir draugai, su Vilniumi susiję daug man svarbių prisiminimų. Savaime suprantama, kad žmogui lengviau prisirišti prie to, kas jam puikiai pažįstama. Vis dėlto ateityje norėčiau gyventi kur nors arčiau gamtos, užmiestyje. Kol esi studentas, norisi miesto šurmulio, išeiti į kokį barą, susitikti su draugais, o vėliau gyvenimas tampa ramesnis ir centras taip nebetraukia.

Esu gana introvertiškas žmogus, man patinka vienatvė, kurioje kyla daug kūrybiškų minčių. Tad manau, kad gyvenimas arčiau gamtos man labai tiktų.

– Piešiate ranka. Ar niekada nekilo mintis kompiuterizuoti savo kūrinių? Galbūt piešimas ranka labiau atpalaiduoja?

– Esu bandžiusi monstriukus perkelti į kompiuterį, tačiau pastebėjau, kad jie praranda visą gyvybę. Man labai smagu piešti ranka popieriuje su tušinukais ir žymikliais, nes tada geriau jaučiu piešinį ir jį valdau. Man kartais netgi patinka padaryti klaidų, tuomet tenka pasukti galvą, kaip jas ištaisyti, arba prie tų klaidų prisitaikyti. Taip piešinys tampa gyvesnis, natūralesnis.

Taip pat man svarbu, kad ranka piešti piešiniai yra vienetiniai, daugiau tokių pačių nėra. Kai tokius piešinius dovanoju, jie tampa asmeniškesni, atrodo, kad kartu dovanoju ir dalelę savęs. Juk kiekvienas taškelis ir linija yra mano nupiešta.

Mano piešiniai visada kupini fantazijos, realizmas man nėra artimas. Nors anksčiau lankiau akademinį piešimą ir visai neblogai sekėsi, šioje srityje savęs taip ir neatradau. Tad su realizmu atsisveikinau jau seniai, dabar turbūt būtų sunku vėl prie jo sugrįžti, tektų iš naujo treniruoti ranką.