Jau ne pirmąjį kartą teatralizuotus savo knygų pristatymus rengiantis J. Gaižauskas sako, kad kiekvienas išėjimas į sceną priverčia jį virptelėti. Žodžiu „virpantis“ rašytojas apibūdina ir naująjį savo romaną „Mėnulio medžiotojai“. Tai mistinė ir jautri istorija apie žmogaus vidines kovas, svajones ir ieškojimus mėnulio šviesoje.

„Lygiai kaip knygos herojai medžioja mėnulį dangaus platybėse, taip žmonės ieško kažko neapčiuopiamo, kažko, kas virpina sielą“, – apie savo knygą pasakoja J. Gaižauskas.

Svajinga, graudi ir linksma, kupina gėrio ir ilgesio istorija skaitytoją veda ten, kur dangaus žydrynėje suspindęs mėnulis atskleidžia būties priežastį, ir tada nereikia gyventi iš skausmo, nes galima mirti iš laimės.

Mirtina akistata, kurios per plauką išvengia du jaunuoliai, įžiebia liepsną svajotojų širdyse. Regis, pati lemtis juos suveda: merginos didžiausia aistra – kelionės, o jis – tikras keliautojas. Judviejų gyvenimo nuotykis galėtų būti įspūdingas, tačiau mergina – vaikščioti negalinti neregė, o netrukus paaiškėja, kad jos laikas šioje Žemėje apskritai baigiasi. Tačiau jie turi planą, kaip pasiekti tikslą, laimėti bent vieną gyvenimo viršvalandį net ir tada, kai negali eiti, negali sustosi ir nieku gyvu negali užmigti. Štai tada ir prasideda mėnulio medžioklė.

– Savo knygoje minite, kad galima mirti iš laimės. Tačiau ar tokį jausmą esate patyręs pats? Ne pačia tiesiausia prasme, žinoma...

– Posakis „mirti iš laimės“ mūsų kalboje yra iš esmės iškreiptas. Tai tarsi didžiausios laimės išraiška, žodžių žaismas, o aš savo knygoje jam grąžinau pirminę prasmę. Čia žmogus tiesiogine to žodžio prasme gali pasirinkti: mirti iš laimės ar gyventi iš skausmo.

Kai vieną dieną ateis mano akimirka, be abejo, norėčiau mirti iš laimės. O kas nenorėtų? Tik yra nedidelė kliūtis: kažkam tada gali tekti gyventi iš skausmo, o jo suteikti tikrai nenorėčiau. Guodžia tik tai, kad šiaip ar taip bent jau šio posakio pirmosios dalies išvengti nepavyks.

Dėmesys: į teatralizuotą J. Gaižausko romano pristatymą Nacionaliniame dramos teatre susirinko šimtai gerbėjų. / M. Savičiūtės nuotr.

– Kokios dienos jums atrodo beprasmės, o kokiose randate prasmės?

– Diena, kai į tavo knygos pristatymą ateina šimtų šimtai žmonių, nusėda visus laiptus, nutupia visuose pasieniuose ar stovi, užimdami kiekvieną salės centimetrą, ir vis tiek šimtai netelpa, – ne apie prasmę, ji labiau apie išsipildymą. Juk meluočiau sakydamas, kad nė karto nepasvarsčiau prieš tai: ateis kas nors ar ne?

Man regis, prasmė slypi kitur. Ji visuomet mus supa, ir tik mes renkamės, kiek jos pasisemsime. Matyt, esu išalkęs ar tiesiog smalsus, nes stengiuosi jos semtis kiekvieną akimirką. Kartais pavyksta, kartais neapčiuopiu, bet nekaltinu jos, juk ji visada šalia. Šį pavasarį po piligriminio žygio Via di Francesco, keliaudamas iš Vatikano į Laverną, atsidūriau Turino katedroje. Prisėdau trumpam priešais drobulę, regis, kokioms aštuonioms minutėms, o kai atsitokėjęs dirstelėjau į laikrodį, buvo praėjusios daugiau kaip dvi valandos. Ar jutau tuomet prasmę? Ne, tik ištirpau joje.

Beprasmybė yra tik tarpai nuo vienos prasmės akimirkos iki kitos. Taip ir mirksime visą savo gyvenimą.

– Kokią prasmę matėte pradėjęs rašyti naują savo romaną?

– Kai klausiate, kokia prasmė buvo parašyti naują romaną, turiu patikslinti: romano rašymas turi ne prasmę, bet priežastį, o prasmė slypi pačiame romane.

– Kokiais trimis žodžiais jį apibūdintumėte?

– Trimis žodžiais? Gerai: virpantis, bedugnis, tikras.

– Ar metų visiškai užtenka naujai knygai?

– Kiekvienam autoriui, turbūt, skirtingai. Ir tai priklauso nuo labai daug dalykų: gali neužtekti ir dešimt metų, gali pakakti vos kelių mėnesių. Gali ketverius metus nuo ryto iki ryto braižyti kūrinio siužeto schemas ant sienos ir dar po dvejų parašyti enciklopedinių citatų prikimštą šablonų kratinį, visišką šlamštą, bet romaną būsi rašęs šešerius metus. Perskaitę Balio Sruogos „Dievų mišką“, pasidomėkite, kiek prireikė laiko parašyti šiam romanui. Romano rašymas – ne čempionatas, kuriame rašymo trukmė būtinai lemia kokybę, tačiau kai kuriems romanams tiesiog būtinas laikas.

Romano rašymas – ne čempionatas, kuriame rašymo trukmė būtinai lemia kokybę, tačiau kai kuriems romanams tiesiog būtinas laikas.

– Mergina neįgaliojo vežimėlyje – ne tokia jau dažna literatūrinė herojė. Kaip kilo ši mintis?

– Mano knygos herojė – nuostabi mergina, tiesa, dar ir neregė. Gavęs šį klausimą visada šiek tiek sutrinku. Ne todėl, kad jis būtų blogas, bet todėl, kad neturiu trumpo atsakymo. Reikėtų labai ilgai pasakoti... Geriau perskaitykite knygą.

– Ar jau atsakėte sau į klausimą, ką reiškia būti?

– Pasirinkimai, na, jie lemia mūsų būtį. Bet kuris mūsų pasirinkimas, atskirai paėmus, gali neatrodyti nei svarbus, nei reikšmingas, tačiau tų pasirinkimų virtinė ir suformuoja būtį, kurioje esi. Atsargiau ir atidžiau rinkitės (šypsosi).

– Ir kas šiandien labiau esate – rašytojas ar aktorius?

– Tarsi būčiau tik šie du...