Prieglobstis uostamiestyje

"Įsitaisykite svetainėje, pavaišinsiu ekologiškomis razinomis, riešutais ir gauromečių arbata – skanu ir naudinga sveikatai", – Kristina svetingai pasitinka savo bute Kaune, Kęstučio gatvėje.

"Gimiau vadinamoje Slabodkėje, darbininkiškame Kauno Vilijampolės mikrorajone, – panyra į prisiminimus, arbatai jau garuojant ant stalo. – Ankstyva vaikystė prabėgo mylimoje Ragučio gatvėje. Ten, viename name, draugiškai gyveno mano seneliai, dėdės ir tetos iš mamos pusės. To namo kieme, vaikų džiaugsmui, buvo pilna užkaborių. 1950-aisiais buvome priversti išsikraustyti į Klaipėdą, nes tėtį, tarnavusį nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, sovietai ištrėmė į Sibirą."

Kristina su tėvais į Klaipėdą išsikraustė ne todėl, kad tėtį ištrėmė, o todėl, kad jis bėgo iš Sibiro. "Kai pabėgo pirmą kartą, apsigyveno pas savo tėvus Kėdainiuose. Tačiau kažkuris iš kaimynų pamatė jį ir paskundė sovietų saugumiečiams – tėvas buvo grąžintas į Sibirą. Tačiau jis ir vėl pabėgo iš tremties. Ir štai tada, 1950 m., visa mūsų šeima išvažiavo į Klaipėdą. Ten neturėjome nei draugų, nei giminių, todėl buvo maža tikimybė, kad kažkas mus pažins, įskųs."

Pokariu ne vienai bėgančiai nuo tremties šeimai uostamiestis tapo prieglauda. Tačiau ir Klaipėdoje Kristinos tėvai bijojo būti susekti – vis keitė gyvenamąją vietą.

"Aš, vos spėjusi kieme susidraugauti su vaikais, turėdavau su jais skirtis – kraustytis į surastą sveiką subombarduoto namo kampą. Taip slapstėmės iki Stalino mirties. Beje, šito veikėjo mirties datą labai gerai atsimenu: tą kovo dieną mama pasiuntė mane į parduotuvę duonos. Užeinu, o ten pardavėja Marusjka užtinusiu nuo ašarų veidu vis kartojo ir kartojo: "Naš batia Stalin umer." Mums po "batios" mirties kvėpuoti tapo lengviau, sumažėjo baimės namuose", – pasakoja Kristina, gurkšnodama arbatą.

Į muziką pastūmėjo tėvai

Smuikininkės svetainėje kabančios nuotraukos, paveikslai, prizai, apdovanojimai, į pianiną atremtas smuiko dėklas, palangės kamputyje pūpsanti mandolina, ant pianino ir palangės paskleistos partitūros byloja apie kunkuliuojantį muzikinį gyvenimą jos namuose, nemąžtantį norą griežti smuiku ir mokyti to kitus. Iš kur ta pasiutusi meilė muzikai?

"Meilę muzikai paveldėjau iš savo tėvų, o labiausiai – iš mamos. Iki šiol su malonumu groju saloninę muziką – tos melodijos lydėjo mane nuo vaikystės. Visi mano namiškiai, nors ir būdami savamoksliai, grojo įvairiais instrumentais. Tai praskaidrindavo sunkius pokario metus, kai daugelyje šeimų trūkdavo elementaraus maisto, kurį medžiodavome stovėdami baisaus ilgio eilėse. Tiesa, mūsų namuose bent jau žuvies netrūko – jos parūpindavo tėtis, dirbęs Klaipėdos uoste. Net ungurių parnešdavo, kurie sugebėdavo pasprukti iš didžiulio dubens ir mūsų, vaikų, nuostabai šliaužiodavo po virtuvę lyg žalčiai", – dalijasi vaikystės prisiminimais.

Ir grojo, ir tvoromis karstėsi

Būsimąją smuikininkę tėvai jau Klaipėdoje leido į muzikos mokyklą – taip buvo nutarusi visa giminė, pastebėjusi mažosios Kristinos gabumą turavoti, kai dainuodavo suaugusieji. "Atsimenu, mama skuta bulves, kažką niūniuoja ar dainuoja, o aš, vaikas, jai turavoju."

Tą muzikos mokyklą, į kurią nuvedė tėvai, klaipėdiečiai vadino Juozo Karoso vardu. Mat kompozitorius, vargonininkas J.Karosas tada vadovavo mokyklai ir gyveno pastato antrajame aukšte. Vėliau ta mokykla ir oficialiai buvo pavadinta J.Karoso vardu. Tai buvo vokiškos mokyklos pastatas, stebuklingai išlikęs karo metu, nes Klaipėda buvo labai sugriauta.

"Mano tėvai mėgo su draugais traukti į gamtą, kur vasarą rengdavo piknikus su dainomis ir muzika, nes džiaugėsi išlikę gyvi po karo", – kalbėjo braukdama neklusnias ašaras Kristina, iki šiol dėkinga savo tėvams už postūmį į muziką.

Šiuose piknikuose Kristina grodavo drauge su savo smuiko mokytoja Daunoriene, kurios vardo dabar neatsimena. Mokytoja grodavo akordeonu, o Kristina – smuiku. Puikus buvo mažosios Kristinos duetas ir su gitara skambinusiu pusbroliu Ričardu. Mat jie ir be muzikos puikiai sutarė: karstydavosi kaimynų tvoromis, laipiodavo į medžius.

Kur galiu, visus ir visur mokau muzikos. Tad ir namuose muzikuoju su keturiais anūkais ir dviem dukromis. Tai dieviškas turtas – mokėti groti.

Ašaros – be reikalo

"Būdavo, išgirstu per radiją man patikusią melodiją ir, pačiupusi smuiką, jau griežiu. Kaip koks kaimo muzikantas. O kaip kitaip buvo galima išmokti madingų tais laikais melodijų? Juk partitūrų nebuvo. Och, kaip visiems patikdavo, kai kieme grodavau iš mokyklos parsineštu smuiku populiarią anuomet dainą "Aš nupirksiu batukus tau – bus raudoni, labai gražūs". Kaimynai klausydavosi, mūsų tvorą ramstydami. Žinoma, buvo ir visai vaikiškų užsiėmimų – landžiodavau su draugais po karo sugriautus pastatus, ieškodama tuščių šovinių tūtelių, šalmų ir kitos karinės amunicijos. Žodžiu, nemokėjau ramiai žeme vaikščioti", – prisipažino pašnekovė, gaudavusi nuo mamos pylos už suplėšytas sukneles.

Kai Kristinos tėvai grįžo gyventi į Kauną, dukrelę nuvedė į tuometį J.Gruodžio muzikos technikumą, pas pedagogą Kazį Matiuką. Vėliau Kristina pasirinko smuiko studijas Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, mokėsi pas garsų smuikininką Aleksandrą Livontą.

Man labai pasisekė, kad patekau pas šį pedagogą – visapusiškai išsilavinusią asmenybę. Jam rūpėjo ne tik muzika, bet ir tai, ką mes skaitome, kaip rengiamės, kaip elgiamės scenoje, ką veikiame laisvalaikiu. Baigusi konservatoriją, 1967 m. buvau paskirta į Kauno muzikinio teatro orkestrą, kur labai trūko smuikininkų. Išvažiavau iš Vilniaus verkdama – norėjau likti sostinėje. Bet, pasirodo, verkiau be reikalo", – mįslingai šypteli Kristina.

Lemtingas paskyrimas

Anot pašnekovės, paskyrimu į Kauną reikėjo tik džiaugtis – juk čia gyveno tėvai. Vadinasi, Kristinai nerūpėjo nei butas, nei maistas. Tiesa, tėvai tada kraustėsi į naują butą V.Krėvės prospekte, anuomet vadintą Centriniu bulvaru.

Kadangi aplink vyko statybos, į darbą tekdavo eidavo su kaliošais, o teatre – persiauti. Tais pačiais, 1967 m., į Kauno muzikinį teatrą paskyrimą gavo ir Stasys Domarkas. Baigęs mokslus Leningrade, jis buvo paskirtas teatro vyriausiuoju dirigentu, o ilgainiui ir Kristinos vyru tapo.

"Och, kaip mums, jaunoms teatro panoms, patiko tas žavingas jaunas, charizmatiškas dirigentas. Daugelis teatralių stengėsi kristi jam į akį. Stengiausi ir aš. Atsako neteko ilgai laukti, nors buvo labai išdidus, – šypsosi pašnekovė. – Draugavome porą metų. Kai ištekėjau, nebuvo problemos, kur gyvensime, – anuomet į tokias, kaip Stasio Domarko, pareigas paskirtam žmogui valdžia suteikdavo ir butą. Kai ištekėjau, teko palikti teatrą, nes tada nebuvo galima dirbti kolektyve, kuriam vadovauja tavo vyras. Tad pradėjau ilgą muzikos pedagogės kelią."

Iš pradžių įsidarbino 1-ojoje muzikos mokykloje. Tačiau ten dirbo neilgai – buvęs Kristinos mokytojas K.Matiukas pakvietė ją dėstyti į J.Gruodžio muzikos technikumą.

Garsino Lietuvos vardą

"Ir štai jau pusę amžiaus dirbu šioje muzikų kalvėje, kuri dabar jau vadinama Juozo Gruodžio konservatorija. Pakeliui spėjau išauginti dvi dukras – televizijos žurnalistę Moniką Domarkaitę-Petrulienę ir Nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkę Barborą Domarkaitę.

Beje, kai buvo įkurtas Kauno kamerinis orkestras, nuėjau ten groti, nes visada jutau didelę aistrą muzikavimui kolektyve. 1988-aisiais prie šio orkestro vairo stojo charizmatiškasis Gediminas Dalinkevičius. Jam vadovaujant, koncertavome įvairiose Europos šalyse, kur orkestras ir jo vadovas kiek galėdami garsino Lietuvos, besivaduojančios iš Sovietų Sąjungos glėbio, vardą. Gediminas Dalinkevičius prieš koncertus varydavo prakalbas apie Sąjūdžio pažadintą Lietuvą. Kadangi niekas iš mūsų anuomet gerai nemokėjo užsienio kalbų, išskyrus rusų, tai G.Dalinkevičius kalbėdavo lenkų, italų, anglų kalbų mišiniu. Mes patyliukais kikendavome, bet, mūsų nuostabai, žiūrovai viską suprasdavo ir į mūsų nuoširdumą atsakydavo gausiais plojimais, komplimentais", – tvirtina Kristina.

Jos meilė – orkestras

Žinomas smuikininkas Pavelas Bermanas, perėmęs 1997 m. postą iš G.Dalinkevičiaus, gerokai kilstelėjo orkestro meninį lygį. Po aštuonerių metų orkestras peraugo į Kauno simfoninį orkestrą – šiai reorganizacijai vadovavo Algis Treikauskas. Ilgainiui pakito orkestro repertuaras – vyriausiojo dirigento Modesto Pitrėno iniciatyva radosi didelės apimties muzikos kūrinių.

"Niekada nesiveržiau groti solo partijų – man labiau patiko muzikuoti drauge su kolegomis, jų klausytis ir skęsti muzikos garsuose. Ir dabar, tebevadovaudama J.Gruodžio konservatorijos styginių orkestrui, kurį kažkada pati ir įkūriau, sakau jo nariams: visada scenoje klausykitės šalia grojančiojo, jauskite ansamblį, gerai mokėkite savo partiją, būkite pasitempę, susikaupę ir kartu šviesūs, grokite su meile – klausytojas visa tai būtinai įvertins", – įsitikinusi K.Domarkienė.

Jos vadovaujamas styginių orkestras, pastaraisiais metais daug koncertuojantis užsienio šalyse, papildė savo gretas vokalistais, akordeonistais, pūtikais. Už šią idėją Kristina dėkinga konservatorijos administracijai, nes minėti neįprasti sprendimai tapo orkestro sėkmės raktu. K.Domarkienės vadovaujamame 16–20 metų jaunuolių orkestre grojama kvarteto principu, t.y. klausantis vienas kito. Tai nuostabus pedagogės, labai mylinčios šį orkestrą, darbo vaisius.

"Kur galiu, visus ir visur mokau muzikos. Tad ir namuose muzikuoju su keturiais anūkais ir dviem dukromis. Tai dieviškas turtas – mokėti groti. Vaikai, žinoma, nenori mokytis, bet žinau, kad ateityje, grodami tegul tik šeimos orkestre, bus man dėkingi už dabartinį jų dusinimą. Beje, savo studentus, be rimtosios muzikos, aš skatinu groti ir saloninę muziką, kuri džiugina daugybės klausytojų širdis", – įsitikinusi pašnekovė.

Rengia nemokamus koncertus

Kai S.Domarkui buvo suteiktas Plungės garbės piliečio vardas, iniciatyvus maestro, apžiūrėjęs Mykolo Oginskio dvarą, jo arklidėse įrengtą arklių maniežą, teigiamai įvertino pastarojo akustiką ir sumanė čia įrengti koncertų salę. Taip gimė idėja čia rengti tarptautinius simfoninės muzikos festivalius.

Remiami bendraminčių, Stasys ir Juozas Domarkai, Genovaitė Žiobakienė pakvietė į M.Oginskio dvarą koncertuoti simfoninius orkestrus iš kitų šalių ir geriausius Lietuvos atlikėjus.

"Man buvo patikėta suburti M.Oginskio festivalio jaunimo simfoninį orkestrą. Tad važinėdavau po aplinkinius miestelius, repetuodavau su vietos jaunaisiais stygininkais ir visi drauge – apie 70–80 stygininkų – Plungėje tris dienas prieš festivalio koncertą repetuodavome koncerto programą", – prisimena K.Domarkienė.

Pirmasis tarptautinis M.Oginskio festivalis įvyko 2005 m. Tačiau dabar Jaunimo simfoninis orkestras nebepasirodo – neranda rėmėjų. Visi M.Oginskio festivalių koncertai yra nemokami, finansuojami globėjų. Taip tarsi tęsiama M.Oginskio tradicija. Mat, įkūręs muzikos mokyklą, kunigaikštis M.Oginskis joje nemokamai mokė groti 130 vaikų, kuriuos vėliau subūrė į orkestrą.

Beje, tą nemokamų koncertų tradiciją Kristina tęsia ir Anykščių rajone, jos mylimame Lašinių kaime. Šalia įsikūrusioje Sondeckių sodyboje padeda violončelininkui Vytautui Sondeckiui organizuoti kaimynams ir draugams skirtus nemokamus koncertus, kurių laukia ir patys muzikantai.

Šeimos ąžuolas

"Mūsų šeimos mylimas, patikimas ąžuolas, į kurį visi remiamės, – Stasys, mažųjų švelniai vadinamas bočeliu. Tas mūsų žemaitis bočelis neseniai atšventė savo jubiliejinę sukaktį – ta proga į Klaipėdą susirinko visa plati ir talentinga Domarkų giminė. Aš ją palyginčiau su labai draugiška itališka šeima, kur gerbiamos senos tradicijos, kur vieni kitus palaiko, vieni kitais rūpinasi. Mes ir vasarojame drauge pas bočelį prie jūros ar sodyboje Kalniškiuose", – tvirtina Kristina, kurios ilgą pasakojimą nutraukė telefono skambutis.

Pasirodo, draugai jos prašė Lietuvos prezidento rinkimų vakarą pagroti tam skirtame vakarėlyje. "Žinoma, žinoma, pagrosiu", – švytėdama atsakė Kristina, mokanti džiugiai dalytis su kitais savo Dievo dovana. Kartu ji neužmiršo paprašyti jai telefonu skambinusios draugės aviečių atžalų – jos bus pasodintas Kristinos ir jos šeimos numylėtame Lašinių kaime, kur atvažiuoja ilsėtis ir muzikuoti daugybė jos bendraminčių. Tokie, rodos, nesuderinami – muzika ir avietės – smuikininkės ir pedagogės poreikiai tik patvirtina: tai visur esančios ir kartu visur suspėjančios, gebančios viską derinti sukaktuvininkės būdo bruožai.