Ką suspėti pažiūrėti „Kino pavasaryje“?

  • Teksto dydis:

Ką tik prasidėjęs festivalis „Kino pavasaris“ įgauna pagreitį: neabejojame, kad didžiuosius, ne kartą spaudoje aptartus filmus, jau nusižiūrėjote, organizatorių, kino kritikų rekomendacijas perskaitėte, savo kalendorių susiplanavote. Tačiau jei vis dar abejojate ar galvojate, ko daugiau nei iš 100 ilgametražių ir trumpametražių filmų programos reikėtų nepraleisti, dalijamės penkiomis savo rekomendacijomis, ką suspėti pažiūrėti iki kovo 27 d.

„Aš čia kapitonas“

„Io Capitano“, rež. Matteo Garrone

„Oskarui“ nominuota, Venecijos kino festivalyje „Sidabriniu liūtu“ įvertinta italų kino meistro Matteo Garrone’ės drama „Aš čia kapitonas“ pasakoja dviejų Senegalo paauglių homerišką odisėją iš Dakaro į Italiją. Sedu ir Musos galvose – svajonės apie Europą. Su pavogtais pasais ir pasiskolinta drąsa jie leidžiasi į pavojingą homerišką odisėją. Viltis mirga kaip miražas ir veda juos per pavojingas dykynes ir jūras, kur lūpas pagardina sūrus oras, o kiekvienoje bangoje tyko pavojus. Čia jų brolystė išbandoma išdavysčių ir nevilties pinklėse. Nors filmas pasakoja rimtus dalykus, bet palieka gerą jausmą – tarsi liudijimas apie neblėstančią svajonių galią net ir tada, kai dėl jų keliauji į kitą pasaulio kraštą.

„Labirintai“

„Passages“, rež. Ira Sachs

Režisieriaus Iros Sachso drama „Labirintai“ – audringa meilės, netekties ir vidinių atradimų kelionė pasaulyje, kuriame ištikimybės samprata nuolat keičiasi. Su Martinu susituokęs režisierius Tomas pirmąkart užmezga romaną su moterimi. Painus emocinis voratinklis verčia vyrus susidurti akis į akį su savo tikraisiais prioritetais ir dar kartą permąstyti meilės sąvoką. Negalima nepaminėti ir pagrindinius vaidmenis atliekančių Franzo Rogowskio, Adèle’ės Exarchopoulos ir Beno Whishaw – jų dėka filmas yra gyvas ir jausmingas. Beje, po „Labirintų“ premjeros socialiniuose tinkluose virė diskusijos apie filme matomas sekso scenas. Nepasakosime, kokios jos, tačiau galima sakyti, kad „Labirintuose“ seksas yra siužetas – visų mūsų gyvenimo siužetas.

„Olfos dukros“

„Four Daughters“, rež. Kaouther Ben Hania

„Oskarui“ nominuota Tuniso režisierės Kaouther Ben Hanios drama „Olfos dukros“ trina ribą tarp dokumentinio ir vaidybinio kino. Kai prisijungusios prie ISIS dingsta dvi Olfos dukros, režisierė pasikviečia aktores užimti jų vietą ir rekonstruoja jų istoriją, Olfos ir jaunesniųjų dukrų skausmą. Tai tikrovė, fikcija ar viskas vienu metu? Šioje istorijoje širdį veriančiu žvilgsniu kino kūrėja tyrinėja atmintį, vaizduotę ir begalinę motinos stiprybę.

„Žalia siena“

„Green Border“, rež. Agnieszka Holland

Tikromis istorijomis paremtas, milžinišką ažiotažą Lenkijoje sukėlęs kino meistrės Agnieszkos Holland filmas „Žalia siena“ kelia klausimą, ar skirtingos barikadų pusės gali rasti bendrą kalbą, kai siena tampa sudužusių svajonių kapinynu, ir dar kartą kvestionuoja, kiek mumyse liko žmogiškumo. Klastinguose ir pelkėtuose miškuose, sudarančiuose vadinamąją žalią sieną tarp Baltarusijos ir Lenkijos, pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos patenka į geopolitinius pančius. Apgaulingą viltį atsidurti saugesnėje Europoje keičia siaubas ir šiuolaikinė tragedija. „Žalia siena“ – nelengvas, bet labai reikalingas filmas, ypač mums, gyvenantiems visai greta.

„Kalėjimo prižiūrėtoja“

„Sons“, rež. Gustav Möller

Berlyno kino festivalyje pristatytas režisieriaus Gustavo Möllerio psichologinis trileris „Kalėjimo prižiūrėtoja“ kvestionuoja pykčio ir blogio prigimtį. Idealistė kalėjimo prižiūrėtoja Eva susiduria su gyvenimo dilema, kai praeityje sutiktas vyras perkeliamas į kalėjimą, kuriame ji dirba. Neatskleisdama savo paslapties ji prašo būti perkelta į jo bloką – griežčiausią ir žiauriausią kalėjime. Taip prasideda nerimą auginantis pasakojimas, kuriame Evos siekis įvykdyti teisingumą ima kvestionuoti jos moralę ir kelti pavojų jos ateičiai. Turbūt ne vienam pažiūrėjusiam dar kartą gali kilti klausimas: ar blogais gimstama, ar tokiais tampama?



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jurikas

Jurikas portretas
Galiu pasakyti, kad gėda KP programos sudarytojams kad į programą įtraukė filmą "Žalia siena". Šiandien jį pažiūrėjau. Atvirai propagandinis filmas, palaikantis musulmonų invaziĵą į Europą o dar šių dienų kontekste ir Rusijos kovą prieš Europą. (Apie baltarusiją neverta kalbėti, ji nėra nepriklausoma valstybė). Lenkų pasieniečiai vaizduojami kaip žiaurūs gestapininkai, pabėgėliai engiami vargšai, kuriuos Europa pagal atsilikusio proto režisierę visus turi priglausti. Kad realiai tai buvo kinetinis Lietuvos įr Lenkijos užpuolimas organizuotas Rusijos filme nekalbama. Scena kur lenkų ir pabėgėlių jaunimas kartu repuoja išvis utopija. Realiai jau žinoma iš kitų šalių patirties kad pabėgėliai nesiintegruoja. Bet dabar kai tiek daug kalbame apie galima karą iš Rusijos pusės rodyti tokius filmus, kuris sukurtas tam kad praplauti dar nesuvokiančių žmonių smegenis yra gėda KP programos sudarytojams. Iš tikro karas prieš mus jau seniai vyksta. Pabėgėlių drama buvo rimtesnis mūsu testavimas

Saulius

Saulius portretas
Holand leftistinius kliedesius rodyti gal nereiktų,ypač dabar kai rusas jau čia.
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių