– Kaip buvo sukurtas „Anties“ albumo viršelis?

– Albumas „Ančių dainos“ buvo grupės sugrįžimas. Nariai buvo po pertraukos, paverslavę, kostiumuoti. Gvildenome idėją, kokia ta naujoji „Antis“, kilo mintis sukurti albumo viršelį, kuriame matyti juodas kostiumas ir kiaušinio galva, ir nežinia, kas iš to gims.

Eskizas buvo sukurtas gana nesunkiai, iš greitai internete rastų nuotraukų. Tačiau išsiaiškinus, kiek tos nuotraukos kainuoja, paaiškėjo, kad tai milžiniška suma. Padaryti fotosesiją būtų buvę pigiau. Visgi aš pasišoviau paieškoti internete kitų nuotraukų, suvedus paieškos laukelyje „Kiaušinio fotografija“, gavau daug rezultatų. Atrankoje dalyvavo apie 10 tūkst. kiaušinių ir galiausiai, kiaušinis viršelyje buvo tobulas.

– Kūrėte dizainą ne tik „Anties“ albumo viršeliui, bet ir knygai?

– Taip, po keleto albumų viršelių sukūrimo dirbome prie didelio projekto – visos „Anties“ istorijos sudėjimo į albumą. Ten ir Algirdo Kaušpėdo poezija, pasakojimai, tam tikros interpretacijos apie grupės istoriją, dainų kūrimą ir gimimą.

Man teko ne tik džiaugsmas, bet ir įpareigojimas sudėti tai į sklandžią viziją. A. Kaušpėdas turi milžiniškus klodus nuotraukų ir istorinės medžiagos. Stengėmės aprėpti viską ir tai tapo gana stora knyga. Dirbant ties ja nesinorėjo demonstruoti grafinių sprendimų, bet į pirmą planą ištraukti grupės įvaizdį, svarumą, stiprumą. Tai toks monumentalus leidinys.

– Ar dažnai girdite klausimą dėl giminystės ryšių su A. Kaušpėdu?

– Taip, tai dažnai girdimas klausimas. Tai sekė nuo tada, kai atvažiavau mokytis į Vilnių, į Dailės akademiją. Esu kilusi iš Klaipėdos, ten mažiau girdėjau šį klausimą. O atsakyti galima dvejopai – ir taip, ir ne. Iki albumo „Ančių dainos“ viršelio kūrimo su A. Kaušpėdu pažįstami nebuvome, jis apie mane nežinojo. Tačiau gali būti, kad mes giminės, nes mano tėvo ir A. Kaušpėdo šaknys – iš to paties krašto, tarp Anykščių ir Kupiškio.

– Šiuo metu albumų parduodama mažiau, nes vien jį išleisti daug kainuoja. Ar verta investuoti į albumo išleidimą?

– Kalbant iš atlikėjo pusės, manau, kad albumo dizainas, viršelio sukūrimas yra dar svarbesnis. Albumus perka tikrieji muzikos mylėtojai, kurie juos deda į lentynas ir džiaugiasi tuo apčiuopiamu dalyku. Tai vertybė žmogui, kuris įsigyja albumą. Manau, kad atlikėjai, vertindami savo gerbėjų dėmesį, vertina ir gerą dizainą.

– Kokios muzikos pasiklausote?

– Labai įvairios. Tai ir džiazas, ir klasikinė, ir electropop, ir rokas. Negaliu savęs įvardyti kaip konkrečios muzikos mylėtojos.

– Ar muzika jums gali būti fonas?

– Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kuriant albumų viršelius. Leidžiu to atlikėjo ar grupės muziką, norėdama įsijausti. Ir tam, kad vaizdas būtų gimęs iš tos muzikos, garsų, skambesio. Tačiau jei tai kruopštus darbas su tekstu, muzika gali blaškyti.

– Ko reikia dizainerio poilsiui?

– Man poilsis yra gamta ir ilgi pasivaikščiojimai joje. Mes, dizaineriai, turime kažkokią ligą – akys visą laiką užkliūva už grafinių vaizdų vartant knygą, albumą, žurnalą. Nejučia pastebi, kad tarpeliai tarp raidžių kažkaip sudėlioti ir pan. Tai ne kritiškas, o tam tikras specifinis požiūris, kurį išsiugdai ir jis persekioja visada. Tad geriausiais poilsis ten, kur nėra tavo darbo priminimo.

– Kodėl tapote dizainere?

– Dar studijuodama Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje buvau pasirinkusi kitą kryptį, keramiką. Vėliau perėjau prie kompiuterinės grafikos. Studijuodama Vilniuje perėjau į dizaino katedrą, kur mokiausi trimačio dizaino. Taip jau susidėliojo, kad atsidūriau grafinio dizaino srityje ir jau beveik 15–20 metų esu šioje srityje.

Pirmieji prisėdimai prie grafinio dizaino buvo kone pirmasis prisilietimas prie kompiuterio. Pirmasis grafinio dizaino darbas buvo viršelis grupės „Neomagija“ albumui. Su Kęstučiu Poniškaičiu, dabartiniu savo vyru, kūrėme tą viršelį, į visa tai žiūrėdami labai studentiškai. Ir dabar prisimenu, kaip fotografavome popierinius laivelius, sudėliotus ant veidrodžių, kažkur Kaune, pasilipę ant stogų. Dabar smagu pasižiūrėti.