Lietuvių kalbos pamokos pakeitė ryšį su ukrainiečių kalba

Gali pasirodyti, kad slavų kalbos mažai ką bendro beturi su lietuvių kalba. Tačiau ukrainietė, pedagogikos dėstytoja dr. Tetiana Ponomarenko pati išmoko lietuvių kalbą ir šiandien sako, kad tik ją pažinusi pakeitė požiūrį į savo gimtąją kalbą.

Namuose – tik lietuviškai

Dr. T. Ponomarenko į Lietuvą atvyko 2015 m., čia ją atvedė meilė. Ukrainietė prisipažįsta, kad iki to laiko nedaug težinojo apie Baltijos šalis – nei apie jų kultūrą, nei apie jų kalbas. „Nežinojau, kur ta Lietuva yra. Labai gėda, bet įsivaizdavimas apie šias šalis buvo kaip iš sovietinių anekdotų“, – prisipažįsta ji.

Dr. T. Ponomarenko iš Kyjivo persikėlė į Kauną. Iš pradžių vyras ją išmokė kelių pagrindinių lietuviškų žodžių, tačiau moteris greitai suprato, jog, norint čia gyventi laisvai, susirasti darbą, reikės įvaldyti lietuvių kalbą. Jos mokytis pradėjo Vytauto Didžiojo universitete (VDU). „Dar studijuodama magistrantūroje VDU aktyviai mokiausi lietuvių kalbos, kadangi universitetas suteikė visas galimybes. Man pasisekė, nes visos dėstytojos buvo puikios, esu joms labai dėkinga. Dėl jų ir galiu šiandien laisvai kalbėti lietuviškai, net dėstyti universitete “, – atvirauja ji.

Praėjusiais metais dr. T. Ponomarenko apgynė daktaro disertaciją edukologijos srityje, šiandien pagrindinis jos dėstomas dalykas yra pedagogika. „Gavau galimybę dirbti savo svajonių darbą – dėstyti studentams tai, ką išmanau, su jais bendrauti, iš jų mokytis. Mano studentai – būsimieji mokytojai, kurie eina tuo pačiu keliu, kaip ir aš kadaise “, – prisimindama savo dienas Kyjive dalijasi ji.

Ten ji baigė bakalauro ir magistrantūros studijas ir įgijo pradinių klasių mokytojos ir anglų kalbos mokytojos pradinėse klasėse specialybę. Septynerius metus dirbo sostinės mokyklose, ikimokyklinėse įstaigose, dėstė ir kolegijoje.

Įvairios kalbos dr. T. Ponomarenko nesvetimos, tad jau per pirmą vasarą Lietuvoje įvaldė ir lietuvių kalbos gramatikos pagrindus. Tiesa, kaip pati sako, kalbėti lietuviškai pradėjo šiek tiek vėliau. Iš pradžių, įvairių pokalbių su draugais metu ji nežinomus žodžius keisdavo angliškais, bet vėliau, jau dirbdama ir studijuodama doktorantūroje, įgudo kalbėtis ir su dėstytojais, ir su bendrakursiais tik lietuviškai.

„Mes su vyru kalbėjome rusiškai, nors tai nėra mano gimtoji kalba. Dar prieš prasidedant šiam karui visada galvojau, kad kažkas yra ne taip: kodėl aš su vyru, eidama Kaunu, kalbu rusiškai? Ar aš rusė? Šitas karas viską pastatė į vietas ir aš vyrui pasakiau, kad man nebepriimtina šnekėti rusiškai. Jau metai praėjo, kai namuose kalbame tik lietuviškai“, – dalijasi dr. T. Ponomarenko.

Visos dėstytojos buvo puikios, esu joms labai dėkinga. Dėl jų ir galiu šiandien laisvai kalbėti lietuviškai, net dėstyti universitete.

 

Nuo LDK laikų

Besimokydama lietuvių kalbos, ji greitai pastebėjo, kad daug ukrainietiškų žodžių yra panašūs į lietuviškus. „Man buvo naujiena, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais oficialioji kalba buvo senovinė ukrainiečių ir baltarusių – senovinė rusėnų kalba. Senovinės ukrainiečių kalbos lietuvių kalboje yra daugiau, gal tai yra ir baltarusių, gal ir lenkų, bet dabar sunku atskirti, kieno žodis yra“, – sako dr. T. Ponomarenko.

„Dabar mums labai svarbus žodis yra „pergalė“, ukrainietiškai – „peremoha“. Tai yra žodis, kurį iš lietuvių pasiskolino mūsiškiai. Pažodžiui tai reiškia tą patį – „nugalėti“, „pergalėti“ priešą. Rusiškai pergalė – „pobeda“, lyg reikštų „po bėdos“ kokios nors, tai jau visai kita žodžio konstrukcija. O „peremoha“ atėjo iš LDK laikų“, – tikina ji.

Yra ir daugiau panašių žodžių. Dar daugiau panašumų su ukrainiečių kalba dr. T. Ponomarenko išgirdo Šaukėnų kaime, iš kurio kilęs jos vyras. „Jis yra Kelmės rajone, tai teritorija ties Žemaitijos riba. Jie nekalba žemaitiškai, bet, kai nemokėjau lietuvių kalbos, jų tarmė ir kalba man buvo aiškesnė nei lietuvių – jie sako „kaštavoti“ (ragauti, ukrainietiškai „Куштувати”), „smakavoti“ (skanauti, ukrainietiškai „Смакувати“), „veselė“ (vestuvės, ukrainietiškai „Весілля“), „prosyti“ (lyginti, ukrainietiškai „Прасувати“), „lėktaras“ (žibintas, ukrainietiškai „Ліхтар“), „lenciūgas“ (grandinė, ukrainietiškai „Ланцюг“)… Man labai patiko žodis „valkata“, ukrainietiškai – „Волоцюга“, arba „ubagas“ – „Убогий“,– juokiasi ji.

„Šiaurės Lietuvoje išgirsi tokių žodžių, bet, pavyzdžiui, pietų Lietuvoje, Druskininkuose, jau nebe, nors teritorija ir arčiau slaviškų tautų sienų“, – pastebi dr. T. Ponomarenko.

Ukrainiečių kalboje iš tiesų yra nemažai į lietuviškus panašių žodžių, pavyzdžiui, „Дякую“ – dėkoju, „Килим“ – kilimas, „Скриня“ – skrynia, „Ридати“ – „raudoti“, „Ховати“ – paslėpti, „kavoti“, „Крейда – kreida, „Цибуля“– svogūnas, „cibulis“ ir daugybė kitų.

„Pavasarį su VDU Užsienio kalbų institutu rengėme renginį, prašėme žmones sujungti lietuvišką ir ukrainietišką žodį. Jie buvo nustebę, kad yra panašumų, kad ne visiškai kalbos tokios ir skirtingos“, – pasakoja ji.

Pažįstamos subtilybės

Gramatinių lietuvių ir ukrainiečių kalbų panašumų taip pat apstu. Dr. T. Ponomarenko pirmiausia išskiria laisvą tvarką sakinyje. „Jeigu lygintume su anglų kalba, joje viskas labai reglamentuota, kurioje sakinio dalyje kas turi būti, o lietuvių kaip ir ukrainiečių kalboje – viskas laisvai. Dar vienas panašumas, kad abejose kalbose yra septyni linksniai, o rusų kalboje – šeši, ji neturi šauksmininko. Kitas bendrumas – rašome taip, kaip girdime. Nėra taip, kaip rusų kalboje, kai kartais girdi „a“, bet rašai „o“, – vardija ji.

„Sangrąžinė forma „si“, pavyzdžiui, „darosi“, „nesidaro“, irgi sutinkama ir senovinėje ukrainiečių kalboje. Kai kuriuose kaimuose, ypač Šiaurės Ukrainoje, Vakarų Ukrainoje, taip vis dar kalbama – nors mums šiandien šiek tiek juokingai skamba“, – šypsosi ukrainietė.

Būsimojo laiko veiksmažodžiai taip pat formuojami panašiai. „Rusų kalboje, išvertus pažodžiui, būsimasis laikas formuojamas taip: „aš būsiu“ ir greta derinama veiksmažodžio bendratis. Ukrainiečių kalboje taip nedarome, mes tiesiog keičiame galūnę, kaip ir lietuviai“, – aiškina dr. T. Ponomarenko.

Ji pabrėžia, kad mokantis lietuvių kalbos, visos šios normos jai labai padėjo, nors nesitikėjo susidurti su tiek kalbinių panašumų: „iki tol įsivaizdavau, kad daugiau taisyklių, kurios man padės kaip pagrindas, rasiu rusų kalboje. Tačiau pamačiau, kad turime daug bendros gramatikos logikos.“

„Mano bendrakursiams, kurie taip pat mokėsi lietuvių kalbos, ypač anglakalbiams, lietuvių kalbos nebuvo su kuo palyginti, jie nejautė linksnių, jie nejautė sangrąžinių formų, nejautė formos „savo“ – jiems buvo sunku atskirti, kuo skiriasi „savo“ nuo „mano“. Daug subtilybių atrodė sudėtingos, o man tereikėjo imti ukrainiečių gramatiką, lyginti su lietuvių, išmokti taisykles, žodžius, viską tinkamai dėlioti – ir viskas. 80 proc. kalbos taip ir išmokau”, – sako dr. T. Ponomarenko.

„Aišku, yra ypatumų, kurie ir iki šiol yra mįslė, pavyzdžiui, dalyviai ir pusdalyviai: „traukiniui atvažiavus, pamačiau žmones“. Tokios formos neturėjau su kuo palyginti, ji mums neįprasta“, – priduria ji.

Ukrainietės dažnai klausia, ar sunku išmokti lietuvių kalbos. „Sakau, kad man, turinčiai ukrainiečių kalbos pagrindą, nesunku, bet jeigu tu nusiteikęs, jeigu kasdien mokaisi truputį žodžių. Sunku, kai savo gimtosios kalbos gerai nežinai arba neanalizuoji ir neturi gramatinės bazės. Lietuvių kalba man padėjo geriau suprasti ukrainiečių kalbą. Ji anksčiau man atrodė primityvi, o anglų – sudėtinga, bet anglų kalba iš tikrųjų yra lengvai išmokstama, palyginti su lietuvių ir ukrainiečių“, – šiandien supranta ji.

Dabar mums yra labai svarbus žodis „pergalė“, ukrainietiškai „peremoha“. Tai yra žodis, kurį iš lietuvių pasiskolino mūsiškiai. Pažodžiui tai reiškia tą patį – „nugalėti“, „pergalėti“ priešą.

 

Dar vienas melas

Tradiciškai Rusija laikosi naratyvo, kad ukrainiečių kalba yra artimiausia rusų kalbai, tačiau tiek mokslinė analizė, tiek patirtis byloja kitokią tiesą.

„Iš mano patirties, rusai ukrainiečių kalbos nesupranta, na gal jie gali suprasti tik esmę. Oficialiai tarp šių kalbų yra apie 60 proc. panašumų, mums artimiausia kalba yra baltarusių. Kalbine prasme, tai tikrai yra brolystė, nes tarp šių kalbų yra per 80 proc. panašumų“, – pasakoja dr. T. Ponomarenko.

„Teko matyti tokių baltarusių, kurie šneka baltarusiškai, ir aš labai nustebau, buvo labai džiugu, kad jų sutikau būtent Lietuvoje. Jie atvažiuodavo mokytis lietuvių kalbos į tuos pačius kursus kaip ir aš. Keturias vasaras praleidau tuose kursuose, galiausiai jau ir kaip savanorė. Aš kalbėdavau ukrainietiškai, o jie – baltarusiškai ir mes vieni kitus puikiausiai suprasdavome“, – tęsia ji.

„Man iš šalies atrodo, kad baltarusiai šneka ukrainietiškais žodžiais, tik juos taria rusiškai. Arba kai kurie žodžiai mums jau yra senoviniai, tarmiški, o jie juos vartoja ir šiandien. Žinoma, šiandien sunku pasakyti, kiek dabar girdimoje baltarusių kalboje yra tikros baltarusių kalbos, nes ji buvo rusifikuojama net labiau nei ukrainiečių. Gramatinės taisyklės buvo dar drastiškiau pakeistos nei ukrainiečių, kad kalbos būtų kuo labiau suvienodintos su rusų kalba“, – teigia dr. T. Ponomarenko.

Kalbėdama apie giminingas kalbas, ji išskiria lenkų kalbą. „Kai įsijungiu „TV Polonia“, viską suprantu. Su lenkų, su slovakų kalba, man atrodo, turime apie 70 proc. panašumų – tai irgi yra daugiau panašumų nei su rusų kalba. Manau, rusai mūsų nesupranta, nes ukrainiečių kalba linkusi į lenkų kalbą – įvairūs žodžiai, posakiai, frazės atkeliavę iš lenkų kalbos. Kai kurie ukrainiečiai, atvykę į Lenkiją, irgi sako, kad lenkai juos puikiai supranta, jei tik kalba taisyklinga ukrainiečių kalba. Žinoma, yra tokių ukrainiečių, kurie neišmano savo kalbos – yra ir lenkų, kurie neįsigilina į savo kalbą“, – supranta ji.

Brolystė su Rusija, Baltarusija ir Ukraina visais laikais buvo dirbtinai konstruojama. „Rusai kažkodėl išmetė lenkų kalbą ir „prirašė“, kad yra mažai panašumų, nors dabar Vladimiras Putinas sako, kad ukrainiečių kalba yra lenkų ir rusų kalbų mišinys. Tačiau kad rusų kalba yra tiurkų ir mongolų mišinys – apie tai jis neužsimena“, – šypteli ukrainietė.

Slavų kalboms viena bendra kalba yra senovinė bulgarų kalba. Paplitusi Kyjivo Rusios teritorijoje, ji tapo bažnytine kalba. „Vėliau kalbų formavimasis išsiskyrė, nes Ukraina po Liublino unijos atsidūrė Žečpospolitos sudėtyje, Baltarusija liko arčiau LDK ir kalbos toliau vystėsi skirtingai. Tačiau caro imperija vėliau visus okupavo ir visiems draudė savas kalbas – tiesiog siekė eliminuoti kitas slavų kalbas“, – pasakoja dr. T. Ponomarenko.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių