Meno dienoraštis: pavogti peizažai (II)

Šis pasakojimas – apie gamtą, peizažus, mokyklą, vidinį vaiką, kuris slypi kiekviename iš mūsų ir, žinoma, apie tapybą.

Trise

Norėdama atkurti prarastą ryšį su gamta, šį pavasarį nusipirkau rožės daigelį ir pasisodinau prie savo namų. Tuomet supratau, kad nemoku ja rūpintis, nežinau, ką ji mėgsta. Mat mano rožė ilgą laiką neaugino žiedinių pumpurų. Supratau, kiek daug augalai reikalauja priežiūros ir ne bet kokios, o specifinės. Norėtųsi, kad mokytojai mokykloje rūpintųsi žmogaus specifinėmis savybėmis taip, kaip aš rūpinausi savo daigeliu. Juk kiekviena rožė – kaip ir žmogus – yra ypatinga. Reikėtų nesitikėti iš rožės produktyvumo – kuo daugiau žiedų ir nepaversti rožės tik preke ar puošmena, kurią galima nusipirkti arba parduoti.

Atsitiktinai paėmiau į rankas labai seną vaikystės knygą „Mažasis princas“. Tai buvo pirmasis lietuviškas 1959 m. leidimas. Iš atminties klodų išniro mažo berniuko siluetas – tarsi vizija ar praeities šešėlis.

– Kur dingo ta maža mergaitė, kuri nupiešė šitą piešinį? – pasigirdo kažkoks keistas balselis. Iš tiesų, atvertus knygos pirmąjį puslapį, išvydau keistą piešinį, nupieštą nespalvotu pieštuku. Vaikiška, truputį drebančia ranka buvo nupieštas lėktuvas ir ant jo priekio sėdintis žmogutis su karūna.

Pavogti peizažai. 

– Nepamenu, kad būčiau kada piešusi tokį piešinį, esu atsakinga, juk negalima piešti ant knygos puslapių, – pasakiau sau labai tyliai, bet mano įsivaizduojamas pašnekovas mane išgirdo:

– Jeigu nepameni, paimk trintuką ir ištrink savo piešinį, tada jo nebeliks. Tavo prisiminimo – taip pat.

Visai netikėtai ėmiau galvoti apie dailininką Robertą Rauschenbergą, kuris išgarsėjo piešiniu „Ištrintas De Koningo piešinys“. (7)

– Jeigu ištrinsiu kažkieno piešinį, tai vis tiek bus ištrintas piešinys, o jeigu ištrinsiu savo pačios prisiminimą, tai vis tiek liks ištrintas prisiminimas.

Užsimerkiau ir ištiesiau ranką, tarsi norėčiau kažką švelniai paglostyti ar paguosti. Tada pamačiau ją – mažą mergaitę trumpais juodais kaip smala plaukučiais ir milžinišku baltu kaspinu plaukuose.

– Prašau, neištrink manęs, – gailiai teištarė ji ir pravirko. Ilgai laikiau glėbyje apkabinusi tą mergaitę, šluosčiau jos krintančias ašaras ir nubrozdintą kelį, kurį ji užsigavo laipiodama po medžius. Mano monotoniškas siūbavimas ją nuramino ir ji nustojo verkusi, o man širdyje pasidarė labai šviesu.

– Aš tau papasakosiu, ko trūksta tavo rožei, – tarė mažasis princas:

„Jei kažkas myli gėlę, vienintelę gėlę, augančią tik vienoje iš daugybės milijonų planetų, jis jaučiasi laimingas ir jam daugiau nieko nereikia. Jis žiūri į žvaigždes ir sako: „Kažkurioje jų gyvena mano gėlė...“ Tačiau jei avelė suės gėlę, jam atrodys, kad staiga užgeso visos žvaigždės!“ (8)

Jei kažkas myli gėlę, vienintelę gėlę, augančią tik vienoje iš daugybės milijonų planetų, jis jaučiasi laimingas ir jam daugiau nieko nereikia.

 

Dabar jau mes buvome trise: mažoji mergaitė, kuri nupiešė mano vaikystės piešinį, Mažasis princas ir aš. Jiems aš papasakojau savo istoriją, o jie labai kantriai atsidėję manęs klausėsi. Jiems ypač patiko mano pasakojimas apie pavogtus peizažus. Tuomet aš tęsiau savo ilgą pasakojimą.

Tuo pat metu, kai bandžiau sugauti ar pavogti gamtos įspūdžius mokykloje pro langą, apie 1985-uosius, kitoje pasaulio pusėje JAV garsi menininkė Joan Mitchell piešė tokiais spalvotais dažais ant drobių, kurie man net gražiausiuose sapnuose nesisapnuodavo (mat mokykloje turėjau tik šešių spalvų flomasterių rinkinį) ir nutapė savo nuostabiuosius ekspresyviuosius peizažus. Žinoma, tais metais mokykloje aš galėjau sužinoti tik apie rusų realizmo autorių kūrybą, bet ir jos tikriausiai niekas man neparodė. Su savo mylimos tapytojos kūryba susipažinau tik studijuodama Dailės akademijoje, paskutiniame kurse. Ilgus metus svajojau pamatyti jos paveikslus ne skaidrėse ar knygose, o gyvai. Ir vieną dieną mano svajonė išsipildė. Kai nuvykau į Oslą ir ten aplankiau abstrakcionistų parodą „Laisvės forma“ („Shape of freedom“) 2023 m. (9)

Štai, stovėdama prieš vieną iš abstrakčių J. Michell paveikslų, ėmiau verkti. Apsaugininkas, stovėjęs šalia paveikslo, beveik priešais mane, mandagiai su nejudria veido išraiška žvelgė kažkur toli, tarsi būčiau nematoma. Jis mandagiai leido man suprasti, kad jo nenustebino audringa mano reakcija. Tuomet su palengvėjimu atsidusau ir ėmiau įsivaizduoti, kad patekau į stebuklingą paveikslų karalystę, kurioje tapybos darbai nėra tik paprastos drobės. Jie buvo tarsi portalai ar durys. Apsaugininkas tarsi sargybinis saugojo vartus, pro kuriuos žvelgdama galėjau patekti į teptuko potėpių karalystę. Paveikslai pasakoja istorijas, perteikia emocijas ir net sugraudina. Nuo nepaprasto spalvų, gestų ir kompozicijos grožio norėjosi verkti. Jūs niekaip nepatikėsite, jei pasakysiu, kad, žiūrėdama į nepaprastus spalvų derinius, verkiau. Galbūt net šį pasakojimą palaikysite nerimtu. J. Mitchell sakė: „Žmonės niekada nesupras, ką aš kuriu, jeigu jie negalės pajausti. Visas menas yra abstraktus. Visa muzika yra abstrakti. Tačiau visa tai yra tikra.“ (10)

Žmonės niekada nesupras, ką aš kuriu, jeigu jie negalės pajausti. Visas menas yra abstraktus. Visa muzika yra abstrakti. Tačiau visa tai yra tikra.

 

Jeigu visą šią istoriją papasakočiau kitaip, įterpdama skaičius, jūs tikrai sušuktumėte:

– Ak, koks gražus paveikslas!

Jeigu jums pasakyčiau, kad prie paveikslo stovėjęs apsaugininkas tiesiog saugojo neįkainojamą meną. Tuomet jūs turbūt įtemptumėte savo ausis, jei pasakyčiau, kad tuo metu stebėjau paveikslą, kuris kainuoja apie dešimt milijonų dolerių!

Klausęsis mano pasakojimo Mažasis princas prabilo:

– Mano knygoje irgi yra šis tas parašyta apie skaičius: „suaugusieji mėgsta skaičius.<...> Jeigu sakai suaugusiems žmonėms: „Aš mačiau gražų rausvų plytų namą su snapučiais ant palangių ir balandžiais ant stogo...“, jie niekaip negali įsivaizduoti to namo. Jiems reikia pasakyti: „Aš mačiau namą už šimtą tūkstančių frankų.“ Tada jie sušunka: „Ak, koks jis gražus!“

Tuomet prabilo mažoji mergaitė:

– Suprantu, Akvile, ką tu bandai padaryti. Tu nori liūdną savo 1985 m. mokyklos prisiminimą apgaubti meilės ir ramybės skraiste, kad tau daugiau nebeskaudėtų. Tu ne veltui papasakojai apie savo mylimiausią tapytoją, kūrusią būtent apie 1985 m., nes tai suteikia tau džiaugsmo.

Mažasis princas papasakojo mums apie žvaigždes. Vienoje iš planetų jis sutiko verslininką, skaičiuojantį žvaigždes, kuris sako:

„Valdau. Skaičiuoju ir perskaičiuoju jas, – paaiškino verslininkas. – Tai nelengva. Bet aš rimtas žmogus!“ (11)

Paėmiau Clives’o Stapleso Lewiso knygą ir perskaičiau ištrauką iš jos: „Žvaigždės netaps gamta, kol negalėsime jų pasverti ir išmatuoti, siela netaps prigimtimi, kol negalėsime jos išanalizuoti. Išplėšti galią iš gamtos – tai pajungti ją tai pačiai gamtai. Ir kol šis procesas, pasiekęs galutinę pakopą, nesustos pats, puikiausiai galime manyti, kad nauda persveria praradimus. Tačiau vos tik žengsime paskutinį žingsnį nuvertindami žmoniją iki paprasčiausios gamtos, visas procesas užstrigs, nes šįkart tas, kuris siekė pergalės, ir tas, kuris buvo paaukotas, bus viena ir ta pati būtybė.“ (12)

Ši ištrauka mano pašnekovams tikriausiai pasirodė pernelyg sudėtinga, todėl, kai pakėliau savo akis nuo knygos, pamačiau, kad mano pašnekovai pranyko.

– Nieko tokio, – tyliai sau pasakiau. – Vaikai mėgsta pranykti, kai jiems kažkas pasidaro nebeįdomu...

Rudeniškų spalvų peizažas.

Atomazga

Taigi nuo pat vaikystės mane lydėjo peizažai, tik ne visada turėjau galimybę juos nutapyti. Aš užaugau, bet laisvumas, kurio taip siekiau savo tapyboje, dar ilgą laiką negrįžo.

– Dabar jau galima, nagi, Akvile, pirmyn, – veltui drąsinau save dailės mokykloje.

Programa išugdyti uolų, nepasiduodantį bukam sentimentalumui, vienpusiškai teisingą pilietį jau buvo įsišaknijusi, todėl ją teko išrauti tarsi pūliuojantį ir skaudantį dantį. Prireikė daugybės metų tai programai išinstaliuoti – tarsi kompiuteryje. Iš atminties klodų iškilo visi mano nenutapyti peizažai, tik šį kartą jie jau buvo praradę savo pavidalą ir formą, nes taip ilgai saugoti atmintyje. Jie buvo panašūs į prisiminimų nuotrupas, į daugybę smulkių dalelyčių to vaikiško pasaulio, kurį negailestingai užklojo laiko tėkmė.

Programa išugdyti uolų, nepasiduodantį bukam sentimentalumui, vienpusiškai teisingą pilietį jau buvo įsišaknijusi, todėl ją teko išrauti tarsi pūliuojantį ir skaudantį dantį.

 

Pirmuosius savo peizažus bandžiau kuo dailiau išbaigti ir vis tiek suraukusi kaktą sakydavau, kad jie dar netobuli, dar nepakankamai geri. Dažniausiai mane lydėdavo štai toks paveikslo sukūrimo procesas: pirmiausia pradėdavau, paskui išdailindavau, tada pabaigdavau, galiausiai – pribaigdavau. Tik po daugelio metų sužinojau tapybos paslaptį: paveikslo neįmanoma užbaigti, galima tik sustoti įdomiausioje vietoje.

Po kelių dešimtmečių man pavyko sukurti kažką labiau nerimto ir artimo sau pačiai. Tai buvo eskizas „Varnų gaudytoja“ (2023), „Atsargiai, laukiniai žvėrys“ (2017), „Rudeniškų spalvų peizažas“ ir kt. Juos ir pateikiu šalia vieno iš pirmųjų vaikystės piešinių, kurį po daugelio metų atsitiktinai radau pirmajame „Mažojo princo“ knygos puslapyje.

Psichologai atrado naują būdą gydyti vaikystės traumas ir žaizdas. Tai toks būdas, kai prisimeni praeities, vaikystės įvykius ir save kaip vaiką. Tas būdas vadinamas „susitikimu su savo vidiniu vaiku“. Jūs niekaip manimi nepatikėtumėte, jeigu paprastai paaiškinčiau, koks yra tas būdas, ir palaikytumėte mano pasakojimą nerimtu. Tačiau jeigu jums pasakyčiau, kad medicinos mokslų daktaras ir psichologas Julius Neverauskas vidinį vaiką apibūdina kaip mūsų neuronų tinklų smegenyse būseną, rimčiau įsiklausytumėte. Tai prisiminimas, kurį mes tarsi užmiršome, bet jis apima mūsų mintis, kūno pojūčius ir emocijas. Bet kokia smulkmena: kvapas, skonis, spalva, garsas, kokia nors buities ar gamtos detalė gali mus į šį prisiminimą ir vėl sugrąžinti. Iš tiesų susipainioja mūsų vaikystės patirtys ir dabartis. Arba tiksliau – vaikystės patirtys daro įtaką mūsų dabartinei savijautai. Apie tai ir buvo ši mano dienoraščio dalis.

Išvados

Mūsų prigimtis yra mūsų neracionalioji jausminė dalis, kurios kartais taip nemėgstame ir vis dar nepajėgiame kontroliuoti. Jausdami suprantame, kad esame dar gyvi, kad esame ne iškamšos, prikimštos mums nereikalingų mokyklinių žinių, kitų į mus nukreiptų projekcijų ar įsivaizdavimo, kokie rimti, solidūs turėtume būti. Savo jausmus ne visada gebame valdyti. Visa laimė, kad mums nepavyksta. Mes galime verkti, pamatę gražų paveikslą, filmą ar nuostabų gamtos vaizdą. Todėl leiskime vaikams stebėti peizažus pro langą, leiskime jiems grožėtis gamta ir nepaverskime jų suaugusiais žmonėmis pačią pirmą dieną mokykloje.

Jeigu įdėmiai įsižiūrėsite, galbūt pamatysite ir savo mažą vidinį vaiką, žaidžiantį kartu su jais.

 

Jeigu netikite, kad vidinis vaikas egzistuoja, apsilankykite J. Neverausko schemų terapijoje. Tačiau jeigu lankytis pas psichologą ne jums, tiesiog pažvelkite į žvaigždes. Pažvelkite į jas ne mokslininko akimis, nes mokslininkams pavyko ištyrinėti tik mažąją dalį begalinės visatos. Pažvelkite tuo kitu žvilgsniu, kurį turite savo širdyje. Tuomet jūs pamatysite vienoje iš žvaigždžių gyvenantį A. de Saint-Exupéry su savo Mažuoju princu. Ten pamatysite ir princo rožę, meiliai žvelgiančią į jį.

Jeigu įdėmiai įsižiūrėsite, galbūt pamatysite ir savo mažą vidinį vaiką, žaidžiantį kartu su jais. Net jeigu jūs man sakysite:

– Mano vaikystė buvo labai laiminga, bet jos nebepamenu. Mano gyvenimas prasidėjo tik tada, kai baigiau mokyklą, universitetą, padariau stulbinančią karjerą, siekiu uždirbti dar daugiau, – Mažasis Princas pasakytų, kad esate panašus į vienišą verslininką iš vienišos planetos, skaičiuojantį žvaigždes.


7 – R. Rauschenberg. „Ištrintas De Kooningo piešinys“ („Erased de Kooning Drawing“), 1953, https://www.sfmoma.org/artwork/98.298.

8 – A. de Saint-Exupéry „Mažasis princas“, 1943.

9 – Paroda „Laisvės forma“ („Shape of freedom“), Muncho muziejus, Oslas, https://www.munchmuseet.no/en/exhibitions/archive/2023/the-shape-of-freedom/.

10 – Suzanne Hudson, Robert Slifkin „Joan Mitchell: I carry my landscapes around with me“, 2020.

11 – A. de Saint-Exupéry  „Mažasis princas“, 1943.

12 – Clive Staples Lewis „Žmogaus sunaikinimas“, 1944. Vertimas į lietuvių kalbą 2023.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Įdomu iki negalėjimo.

Įdomu iki negalėjimo. portretas
Kiek metų tam darželinukui? Maniškis šešiametis geriau piešia.

va cia

va cia  portretas
tai,,menas,,
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių