Prieš keletą metų viename interviu sakęs, kad be meilės – kelias trumpas, muzikantas, regis, šio požiūrio laikosi iki šiol, nes sunku būtų rasti kūrėją, kurio gyvenime sąvokos "meilė" ir "muzika" būtų taip glaudžiai susijusios – iš meilės gimsta muzika, o toje muzikoje skleidžiasi meilė. Apie meilę šį kartą nekalbėjome, bet šnektelėjome apie improvizaciją, gyvenimą Danijoje, tautinį identitetą.

– Naujausias jūsų džiaugsmas – tarptautinio projekto "Collaborative Jazz Septet" albumas tuo pačiu pavadinimu. Kuo jis labiausiai džiugina?

– Džiaugiuosi ne tik albumu, bet ir pačiu projektu. Su kompozicijų bendraautoriu Karoliu Šarkumi esame geriausi draugai. Prieš kelias vasaras nusprendėme susikooperuoti tradicinio džiazo projektui, nes šiandien tokia muzika Lietuvoje skamba labai retai. Danijoje ir kitur – priešingai: vyraujančios krypties džiazas yra labai populiarus, nes iš standartinių jo temų mokomasi groti. Kaip pagrindinį tikslą išsikėlėme bendrą stilių, norėjome kiek įmanoma išvengti eklektikos. Tad pagrindine linija pasirinkę septintojo dešimtmečio džiazo muzikos stilių, sukvietėme draugus, parepetavome ir surengėme du koncertus. Tęsti veiklos ar juolab įrašyti albumo tikrai neplanavome, bet muzikuoti kartu buvo taip linksma ir gera, kad nusprendėme neišsiskirstyti ir to entuziazmo vedami įrašėme albumą. Man asmeniškai labiausiai imponuoja tai, kad "Collaborative Jazz Septet" yra labai gerai apmąstytas, – visos jo kompozicijos sukomponuotos nuosekliai, tarsi vienu ypu, nėra jokio blogo atsitiktinumo.

Kiekvienas projektas, kuriame dalyvauju, yra savotiška nauja teritorija, o sustoti tikrai neketinu.

Jeigu pandemijos situacija nebus labai bloga, rugpjūtį dalyvausime dideliame džiazo festivalyje, planuojame ir nemažą naujo albumo pristatymo turą. Ne tik Karolis ir aš, bet ir kiti ansamblio nariai po debiuto sėkmės jaučiasi labai įkvėpti kurti, tad prie projekto prisidės ne tik atlikimu, bet ir kompozicijomis. Manau, kad tuomet bus dar smagiau, nes visi muzikoje mėgstame išlaikyti pusiausvyrą tarp techninių iššūkių ir atsipalaidavimo. Šią liniją plėtosime ir toliau – kad būtų smagu ne tik klausyti, bet ir groti.

– Kas muzikuojant kolektyve formuoja smagumo jausmą? Gera atmosfera, gera muzika, tarpusavio ryšys?

– Reikia gerų natų ir gerų kūrinių. Kai dar buvau pradedantis kūrėjas, kažkas iš mano vyresnių kolegų mėgdavo sakyti, kad yra du būdai rašyti natas – greitai rašai ir lėtai skaitai arba lėtai rašai ir greitai skaitai. Į tai visuomet labai kreipiu dėmesį, paskatinau tokio požiūrio laikytis ir Karolį: su "Collaborative Jazz Septet" natas skaitėme greitai ir lengvai. Muzika yra esminis geros atmosferos elementas, bet taip pat svarbi ir chemija – ar visi galime gerai jaustis būdami viename kambaryje, ar sutampa charakteriai ir požiūriai. Nors kai kurie mūsų septeto nariai už mane ir Karolį yra daug vyresni, davė mums laisvę vadovauti, o mes, tai vertindami, į vadovų vaidmenį pernelyg neįsijautėme, todėl darbas vyko greitai ir sklandžiai – albumą įrašėme po vienos repeticijos. Tačiau kitą tikrai įrašinėsime lėčiau, pasilikdami laiko detalėms nugludinti, ilgesnėms repeticijoms ir atsipalaidavimui.

– Lietuvos džiazo scenoje dominuoja laisvasis džiazas. Ar lengvai randa publiką tradicinis?

– Tiesa – laisvojo džiazo čia labai daug, bet į mūsų koncertus visi bilietai buvo išpirkti, gavome labai gerų atsiliepimų, tad manau, kad tradicinio džiazo publikai tikrai trūksta.

– Džiazas – improvizacinė muzika. Bet minėjote, kad kompozicijų autoriai esate judu su K.Šarkumi. Kiek tuomet lieka improvizacijos ir spontaniškos kūrybos laisvės kitiems muzikantams?

– Gana daug. Stengiamės, kad solo vietos būtų gerai paruoštos – netrumpos ir struktūruotos, kad nesisuktų tas pats per tą patį ir išvengtume banalumo. Į rėmus šiek tiek įspraudžia pats muzikos stilius – turi gerai išmanyti septintojo dešimtmečio džiazo specifiką, kad improvizacija būtų kokybiška. Su Karoliu parašėme ir daug pritariamųjų partijų pučiamiesiems, stengėmės išlaikyti pusiausvyrą tarp notuotos muzikos ir improvizacijos.

– Džiaze gausu įvairių stilistikų, viena jų – skandinaviškas džiazas. Džiazas ir Skandinavija daugeliui atrodo nelabai suderinamos sąvokos, nes labai skiriasi temperamentas. Kaip džiazas rado savo vietą Šiaurės Europoje?

– Kopenhagoje gyveno daug sunkiojo bopo grandų – Johnas Coltrane‘as, Billas Evansas, Milesas Davisas, Dexteris Gordonas, Benas Websteris, tad šis stilius čia labai prigijo. Tačiau skandinaviškas džiazas turi kiek kitokį skambesį, kuriame labai jaučiasi ramybė. Galbūt todėl, kad ir patys skandinavai yra ganėtinai atsipalaidavę, nes čia gana gera gyvenimo kokybė, o galbūt įtakos turi ir kraštovaizdis, nusėtas ramybe alsuojančiais miškais. Bet šalia ramybės atsiranda ir melancholija.

– Kasdieniame gyvenime ramybę irgi jaučiate?

– Jaučiu. Kai turiu daug darbo, ramybė labai gerai, bet vos tik atsiranda daugiau laiko pamąstyti apie save, nejučia ne tik skandinaviškame džiaze, bet ir mano viduje apsilanko melancholija.

– Jūsų muzikinis gyvenimas – labai intensyvus: nuo vieno projekto prie kito. Ar nėra poreikio susikoncentruoti į vieną, nuolatinį, ir jame gryninti savo kūrybines idėjas?

– Aš pats sau esu nesibaigiantis projektas. Džiazo muzika man tuo ir patinka, kad joje retai kada tenka galvoti apie vieną projektą – suplanuoji koncertinį turą su tam tikru ansambliu, kurį laiką jam ruošiesi, tuomet tą muziką atlieki ir apie ją galvoji, galbūt kažką sukuri, o po to ją padedi į stalčių, iki kito karto, kai vėl reikės atlikti. Toks gyvenimo būdas man yra arčiausiai širdies, nes apie kitus žmones nereikia galvoti daugiau, nei norėtųsi. Kai tave užvaldo viena grupė, gali pasidaryti labai sunku, nes, nusteikęs labai entuziastingai, to paties iš kitų gali ir nesulaukti arba negauti grįžtamojo ryšio visai, o kai nesutampa jausmas, būna net skaudu. Kai susidėlioji bendras gaires trumpalaikiams projektams, jausmas visai kitas.

Jeigu kūrinio melodija yra labai išraiškinga, ji nustelbia ir harmoniją, ir kitus muzikinius parametrus, tuomet kūrinys skamba labai archajiškai lietuviškai.

– Kažkada sakėte, kad džiazo muzikantui labai svarbu nuolatos eksperimentuoti. Vis dar eksperimentuojate ar jau atrandate savo stilių ir eksperimentų amplitudė ima siaurėti?

– Vis dar eksperimentuoju, nes vis atrandu dalykų, kuriuos noriu pabandyti. Neseniai pasirodė prieš dvejus metus įrašytas albumas, kuriame viskas buvo suimprovizuota čia ir dabar. Kartu su dar trimis muzikantais buvau pakviestas tokio projekto, tačiau rezultatą išgirdau tik dabar ir buvau labai nustebęs, kas išėjo iš visiškai sponatiškos improvizacijos. Tad mielai pabandyčiau ir dar ką nors visai netikėto, bet ne visuomet tam lieka laiko. Nors, tiesą pasakius, kiekvienas projektas, kuriame dalyvauju, yra savotiška nauja teritorija, o sustoti tikrai neketinu.

– Kaip vyksta neplanuota improvizacija, ypač su muzikantais, kurie  mažai pažįstami? Ar nėra pavojaus jai virsti visišku chaosu?

– Visada jaučiama, kuris muzikantas dominuoja, tačiau dominuojantysis keičiasi. Labai svarbu klausyti ir jausti savo kolegas, bet kartu nepamiršti, kad ir pati muzika turi turėti tam tikrus taškus – pakilimus, dinamiką, ritmiką ir pan. Bet kartais labai sunku paaiškinti, kodėl pavyksta ir kodėl ne, – būna, kad susirenki su grupe, su kuria groji jau dešimt metų, o improvizacija vystosi sunkiai. Bet išeitis irgi yra – padarius tam tikrus žingsnius, viskas susitvarko. Svarbu dirbti ir su savimi, nes jei pernelyg daug galvoji apie save, muzika labai nukenčia.

– Kas jus įkvepia kurti?

– Dažniausiai mane įkvepia muzika. Kai buvau jaunesnis, dėl to labai jaudinausi, maniau, kad įkvėpimo reikia ieškoti kur nors kitur. Muzikos klausau labai daug, beveik kiekvieną dieną ieškau kažko naujo, o kai jau neberandu, būna labai liūdna. Tačiau tai nereiškia, kad įkvepia vien tik muzika – visko būna: kažkas kažką pasakė, kažką pamatau, tuomet pradeda galvoje skambėti melodija. Viduje kaupiasi daug detalių, kurios pradeda virti, taip ir gimsta mano muzika.

– Kažkada kalbėjomės apie lietuviškumą jūsų kompozicijose. Tik pradėjęs studijuoti Danijoje sakėte, kad tam tikri tautiniai elementai kūryboje jums labai svarbūs. Kaip yra dabar?

– Lietuviškumo mano muzikoje yra daug ir dabar. Labiausiai jis skleidžiasi projektuose su "Saulius Petreikis World Orchestra" – neseniai įrašėme naują albumą, nuolat komponuoju. Saulius man duoda visišką laisvę – sako, kurk ką nori, svarbu, kad gerai skambėtų. Čia atsispiriu nuo folkloro, o kadangi jis yra paprastas, įvelku į kokias nors sudėtingas struktūras – naudoju prailgintas formas, komplikuotus metrus, moduliacijas. Tačiau tenka pernelyg neįsijausti ir pagalvoti ir apie Saulių – kad spėtų scenoje dūdeles pasikeisti. Man įdomu gilintis į savo šaknis, tad savo lietuviškumą "Saulius Petreikis World Orchestra" išnaudoju visą, o pastaruoju metu imu atkreipti dėmesį ir į savo žemaitišką kilmę.

– Galbūt lietuviškumas kūryboje jums yra tam tikras identiteto išgryninimo elementas, kuris gyvenant svetur yra itin aktualus?

– Labai fanatiškai apie tai negalvoju. Tikrai nesu nacionalistas, bet man svarbu, kur užaugau. Mano gimtinė – Žemaitija, su broliu kalbamės žemaitiškai. Kol kas dar esu savo tautinio identiteto paieškose, tad, kiek man yra svarbi kilmė, tikriausiai galėsiu atsakyti tada, kai pasensiu. O kūryboje man labai svarbi pusiausvyra tarp tradicijų ir modernumo. Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad jeigu kūrinio melodija yra labai išraiškinga, ji nustelbia ir harmoniją, ir kitus muzikinius parametrus, tuomet kūrinys skamba labai archajiškai lietuviškai.

– Ar lietuviškumas atsispindi kitoje jūsų kūryboje – džiazo kompozicijose?

– Tikriausiai Sauliaus įtaka man yra didesnė, nei maniau pats. Kadangi jo grupei kūriau daug, čia daugiausia ir greičiausiai tobulėjau. Dabar, kurdamas bet ką kita, vis pastebiu, kad lietuviško skambesio neišvengiu – man gražu, ir viskas. Nežinau, ar tai tikrai galima pavadinti folkloriškumu, bet jaučiu stiprią jo įtaką, ir nors vis sakau, kad dabar jau nuo folkloro kūryboje tikrai atsiribosiu, tas pradas vis tiek prasiveržia.

– Dalyvaujate daugybėje tarptautinių projektų, kai kuriuos juose sutiktus muzikantus kviečiate prisijungti ir prie "Saulius Petreikis World Orchestra". Kaip lietuviško folkloro elementais persmelktas kompozicijas vertina jie?

– Palaikymo ir gerų atsiliepimų sulaukiu labai daug. Lietuvoje Saulių visi žino, o čia gyvenantiems jo muzika yra nauja, nepažįstama. Man patinka, kad čia džiazo muzikantai yra labai atviri viskam, tad su Sauliumi juos kviečiame bendradarbiauti, ir jiems labai patinka – sako, kad ta muzika labai miela, sukelia šiltus jausmus.

– Ar folkloras ir tautinis identitetas yra svarbus ir danams? Vis tenka išgirsti komentarą, neva lietuviai jaučia mažos ir ilgą laiką okupacijoje gyvenusios tautos kompleksą, tad liaudiškumo elementą kartais pabrėžia ir kiek dirbtinai.

– Danams folkloras yra tikrai svarbus. Prieš kiekvieną oficialų susirinkimą visi dalyviai gauna knygas, kuriose užrašytos surinktos daniškos dainos, ir, beje, ten sugulęs folkloras yra ne tik senas, bet ir naujesnis, XX a. pabaigos. Viskas yra labai gražiai užrašyta ar net suaranžuota – paprastai, kad padainuoti galėtų kiekvienas. Paskelbia dainų numerius, visi atsiverčia ir dainuoja, tarsi iš giesmyno bažnyčioje, ir tik tuomet pradedama oficiali susirinkimo ar renginio dalis. Man tai buvo labai netikėta, tačiau tais momentais, kai dainuoja visi, jaučiuosi pakylėtas. Tad liaudies muzika danams yra labai svarbi, jie ja džiaugiasi ir vertina, nemažai investuoja ir į kūrinių surinkimą, aranžavimą – seni dainų rinkiniai kasmet yra atnaujinami, taip pat išleidžiami ir nauji. Kompozitoriai, kurie tuo užsiima, stengiasi, kad nauji leidiniai ar aranžuotės būtų aktualios ir jaunimui. Ir išties – man ši tradicija rezonuoja puikiai, ypač kai nemoku danų kalbos: dainuoju ir džiaugiuosi, nes jaučiuosi esantis savo mokyklos bendruomenės dalis.

– Galbūt ir gyventi Danijoje planuojate pasilikti?

– Tikriausiai taip. Kitais metais norečiau persikraustyti į Kopenhagą ir pradėti doktorantūros studijas, nes turiu didelių kūrybinių planų. Jau seniai svajoju ir planuoju parašyti siuitą Lietuvos, Latvijos ir Estijos motyvais, įvilkdamas juos į šiaurietiško džiazo drabužį – toks mano numatomas doktorantūros projektas. Bet šiuo metu kažką planuoti yra labai sunku, nes kažkas suserga virusu, kažkas turėjo kontaktą su sergančiuoju, kažkas laukia testo atsakymo ir taip toliau, pasaka be galo. Anksčiau buvo sunku surinkti didelę žmonių grupę, o dabar tai padaryti yra beveik neįmanoma. Labai tikiuosi, kad pandemija aprims ir leis man įgyvendinti savo kūrybinius planus.

– O kaip Lietuva? Čia irgi turite daug veiklos. Ar vis dar pavyksta save padalyti abiem šalims?

– Šiuo metu gana sunkiai, bet tam labiau trukdo pandemija nei mano asmeninės preferencijos. Anksčiau į Lietuvą grįždavau kas du mėnesius – pasidžiaugti gamta, Vilniaus senamiesčio kavinėje atsigerti kavos, pabendrauti su broliu. Pirmojo karantino metu laiką leidau Lietuvoje, bet jaučiausi labai vienišas, tad supratau, kad šiuo metu mano namai yra čia – Danijoje, bet Lietuvos labai pasiilgstu.

– Regis, Danijos muzikiniuose kontekstuose ir dėmesio sulaukiate šiek tiek daugiau nei čia. Ar jums svarbus pripažinimas ir kas džiazo muzikoje tai yra apskritai?

– Aš dar nežinau, kas tai yra. Kažkada maniau, kad įvertinimas yra tuomet, kai tave žino kiti džiazo muzikantai. Bet tai jau įvyko – pažįstu jų tiek, kiek man reikia pažinoti, kad jausčiausi laimingas. Tad koks tas tikrasis džiazo muzikanto pripažinimas – net neįsivaizduoju.