Pabaigos ugnis, kuri nereiškia pabaigos

Pasakodami savo istorijas personažai sukuria iliuziją, kad jie visi bando gyventi toliau, tačiau šis skausmingas įvykis visada yra šalia kaip ir kiekvieno personažo kaltė, kuri dažnai net nėra tiesioginė. Šią kaltę ir skausmą įtaigiai metaforiškai perteikia spektaklio prologe virš visų pakibęs natūralaus dydžio automobilio dugno muliažas. Ši scenografinė priemonė kuria labai nepatogią atmosferą – palyginus su aktoriais, jis yra labai didelis, todėl kartais atrodo, kad tuoj nukris ir sutraiškys juos visus.

Niekur ir visur

Spektaklio dailininkas-butaforas Simonas Dūda kuria apleisto ir nešvaraus miestelio gatvės vaizdą, kurio fone ir rutuliojasi istorija, gyvena ir atsiskleidžia veikėjų charakteriai.

Spektaklyje vengiama nuorodų į konkrečią vietą ar laikotarpį. Kadangi visa tai išlaikoma labai sąlygiška, neišvengiamai tai kelia daugybę asociacijų ir su konkrečiomis mūsų šalies aktualijomis, o tiksliau – apie apsvaigusius vairuotojus, kurių neatsakingi veiksmai negrįžtamai pakeičia ir realių žmonių gyvenimus. Todėl sveikintina, kad ši tema, nors ir ne kaip pagrindinė, pasirenkama ir kvestionuojama teatre: kuo daugiau bus kalbama apie tokias piktžaizdes, tuo greičiau bus galima pradėti nuo jų sveikti.

Statišką scenografiją ir lėto ritmo veiksmą papildo vaizdo dizainerio Rimo Sakalausko vaizdo projekcijos. Jos dažniausiai perteikia neišsakytas emocijas, pademonstruoja tai, kad personažai būdami scenoje, kalbėdami intymiausius monologus ar dialogus, yra ne vieni, parodo, kad už nutrupėjusio tinko sienų taip pat yra gyvenama.

Vis dėlto svarbiausia ir įdomiausia spektaklio kulminacija, kai vaizdo projekcijos "užsiliepsnoja" ir praryja pjesės veikėjus. Ši deginanti vizualizacija – tai preliudas epilogui, parodančiam, kad net ir mirtimi viskas nesibaigia. Tvarkingai išsirikiavę veikėjai ramiai plūduriuoja susitaikymo ir ramybės pradžios vandenyje. Taip supriešinant dvi skirtingas stichijas pademonstruojamas dar vienas virsmas, šiuo atveju jau simbolizuojantis atleidimą, susitaikymą ir nusiraminimą, kurio pagaliau sulaukė visi personažai. Tai yra ganėtinai sunkus ir šiurpus spektaklio kulminacijos sprendimas, akivaizdu, kad režisierius G.Varnas ir neketina paleisti žiūrovų, smagiai nusiteikusių ar atsipalaidavusių.

Nors spektaklis ir nepateikia labai inovatyvių ar iki šiol nematytų vizualinių, estetinių ar etinių sprendimų, o atsakymai į keliamus klausimus taip pat nėra tiesioginiai, tačiau mintys apie šį spektaklį ilgai nepaleidžia. Tokia savotiška profilaktinė dvasinė higiena, kurios trūksta didžiuliame informacijos sraute apie siaubingas nelaimes gyvenančiam žiūrovui, kartais nesąmoningai teatre ieškančiam užsimiršimo ir nenorinčiam kelti sudėtingų klausimų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Dovilė

Dovilė portretas
Įžvelgiu plačią perspektyvą!

Monika

Monika portretas
Pritariu Karolinai, gera recenzija, tokių trūksta. Patiko paskutinė pastraipa

Karolina

Karolina portretas
Koks išsamus pasakojimas! Dabar kritikai tik š drabsto ant teatro menininkų. Šaunu, kad atsirado žmongus, kuria tvarkingai aprašė spektaklį, į kurį norisi nueiti :))
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių