- Aida Valinskienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Daugiavaikis tėtis, reklamos ir komunikacijos specialistas Simonas Urbonas rugsėjo pradžioje pristatė knygą "PINIGAI ir kiti Gilučių šeimos reikalai". 500 šių knygų iškart pasiekė pradinukų mokyklas, dar per 700 iškeliavo į bibliotekas. Autorius įsitikinęs, kad ši knyga bus naudinga ir penkerių–dešimties metų vaikams, ir jų tėvams – ir vieni, ir kiti ten ras atsakymus į kylančius klausimus.
– Esate trijų mažamečių vaikų tėtis, gimus pirmiems dviem vaikams savo noru išėjęs tėvystės atostogų. Užsiėmimų jums iki dabar netrūksta. Ir štai – pristatėte knygą. Kaip čia taip įvyko?
– Pusmetį iki karantino mokiau vaikus finansinio raštingumo – turėjau po keturias pamokas tris kartus per savaitę. Paskelbus karantiną visa tai sustojo, tad pasidarė labai liūdna ir norėjosi duoti tiems vaikams kažką. Patirtis parodė, kad tik pas mane pamokose jie kažkokių žinių apie pinigus ir gaudavo – labai mažai mokyklų, kuriose tokios pamokos vyksta. Tada ir sugalvojau, kad karantiną reikia išnaudoti knygai, į ją sudėti savo žinias, įgytas tiek vedant pamokas, tiek praktikoje, bendraujant su savo vaikais. Nusprendžiau parašyti knygą, kuri būtų smagi skaityti, bet kartu duotų ir naudos.
Finansinis raštingumas – svarbu, kaip ir visi kiti dalykai, kurių vaikus moko mokyklose, už kai kuriuos gal net svarbiau. 30 proc. studentų, atvažiavę į didžiuosius miestus studijuoti, prisipažįsta: juos labiausiai nustebino tai, kad už maistą reikia mokėti. Tokie tyrimo duomenys. Jie man pasirodė labai baisūs. Iš net trys dešimties suaugę žmonės visiškai nesuvokia realaus finansinio gyvenimo. Pinigų tema Lietuvoje vis dar yra toks pat tabu, kaip kalbos apie seksą. Apie finansus su vaikais kalbama labai mažai, nes tai suaugusiųjų reikalas. Bent jau mus visus taip mokė, mes taip užaugę. Jeigu šeimoje kalbama apie kažkokius pirkinius, vaikai nustumti į šoną, apie pinigus su jais mažai šnekama, neleidžiama vaikams turėti jų pačių pinigų, bandoma viską jiems reguliuoti savo patirtimi.
Aš ir pats iki tų pamokų nesupratau, kad pažinti pinigus ir kuo daugiau žinoti apie juos yra be galo svarbu. Tačiau atsitiko taip, kad kažkada nuvažiavau į diskusijų festivalį "Būtent", o ten buvo diskutuojama apie pinigus. Stovėjo didelė banko palapinė ir aš nusprendžiau toje palapinėje pašnekėti. Bet tuo metu man visiškai pinigai nerūpėjo – buvau ką tik grįžęs iš Tailando, man atrodė, kad galima gyventi džiunglėse valgant tik vaisius ir daugiau nieko nereikia. Aš pašnekėjau, o Finansų instituto vadovė sako: "O, kaip tu čia įdomiai žiūri į pasaulį. Gal nori šiek tiek labiau pasidomėti apie pinigus, o po to mažiukams pamokėles vesti?"
Pradėjau domėtis ir supratau, kad aš pats labai nedaug težinau, visiškai klaidingai auginu ir mokau savo vaikus. Ir pradėjau kurti programą, kuria dabar naudojasi ir latviai, ir estai. Štai taip ji atsirado.
Ir sudomino mokyklas – klasės ėjo viena po kitos. Matyt, būtų ėję ir toliau, jei ne karantinas. Bet įvyko taipo, kaip įvyko, todėl atsirado knyga. O kadangi ir toliau negaliu mokyti, tai dabar knieti rengti kažkokias nuotolines pamokas, kurios galbūt būtų integruotos mokyklose. Iki spalio 10 d. planuoju sukurti naują – nuotolinio mokymo – programą. Tikiuosi, pavyks.
Nauda: knygoje "PINIGAI ir kiti Gilučių šeimos reikalai", pasak S.Urbono, palikta vietos ir tėvų interpretacijai, todėl skaityti ją reikia kartu su vaiku.
– O kas sugulė į knygą? Ji gimė iš vaikų dažniausiai užduodamų klausimų?
– Taip, knygoje – dažniausiai vaikų užduodami klausimai ir atsakymai į juos. Dar didelė dalis – istorijos iš mano šeimos gyvenimo. Pavyzdžiui, istorija, kurioje aš leidžiu vaikams patiems nuspęsti, ko trūksta namuose, nueiti ir viską supirkti. Mano vaikams atrodė, kad namie trūksta pieno, batono ir riešutų kremo. Apsipirkome, vieną dieną gerai pagyvenome su tuo maistu, ir vaikai suprato, kad vien tik tuo negyvensi. Iš tokių paprastų dalykų pamokos apie pinigus ir kuriamos.
Žinoma, knygos aš nebūčiau parašęs vienas – didelis ir mano kolegės finansų ekspertės Jūratės Cvilikienės indėlis. Kiekviena mano istorija paremta jos finansinėmis žiniomis. Ji puikiai sudėliojo akcentus, ką reikėtų žinoti ir ką daryti, kad tikslą pasiektum. Tai buvo man tam tikras palengvinimas, nes man patinka istorijos, jomis aš gyvenu, bet kad jos duotų naudos – ji smarkiai prisidėjo. Juk aš ne finansininkas – aš esu tėtis, kuris dabar domisi finansais ir bando su tuo supažindinti vaikus, kad jie nebijotų apie pinigus kalbėti, nebijotų bandyti taupyti, nebijotų apskritai liestis prie tų pinigų, nes dažnai mums tai asocijuojasi su kažkokia nešvara.
Kitas svarbus dalykas – ši knyga nėra skirta skaityti vaikui vienam. Tai knyga skaityti tėvams su vaikais. Ji skirta 5–10 metų vaikams, bet 5–6 metų vaikai dar tikrai nepajėgs jos skaityti, ta knyga nėra labai lengva. Mano pirmokė dukra pati skaito, bet reikia šalia sėdėti ir daug ką aiškinti. Tačiau toks šios knygos tikslas iš esmės ir yra – joje turėtų ir tėvai kažką atrasti, užpildyti savo žinių spragas, o vaikams ją skaitant kyla labai daug klausimų, į kuriuos tėvai turėtų būti pasiruošę atsakyti.
Pavyzdžiui, vienoje knygos istorijoje herojė gauna 300 eurų dovanų. Daugeliui vaikų kyla klausimas, kodėl jie tiek negauna? Ir čia puiki terpė tėvams pasipasakoti, kokie yra jų gyvenimai ir kokios žmonių galimybės. Kitaip sakant, palikta vietos ir tėvų interpretacijai. Todėl manau, kad knyga naudinga bus visiems.
– Kokių keisčiausių vaikų klausimų sulaukdavote per savo pamokas?
– Visada – kaip apiplėšti banką? Ar tai būtų įmanoma? Ar banko seifai yra nulaužiami? Kiek juose yra pinigų? Na, ir, aišku, kaip jiems užsidirbti daug pinigų? Nes pas mane labai dažnai ateidavo ir būsimi traktorininkai, ir balerinos, ir policininkai – ir visi jie nori būti milijonieriai. Kalbėdavome apie tai, kad ne visi darbai gali atnešti tiek pinigų, jog taptum milijonieriumi, kad renkantis profesiją yra dar ir pašaukimas, ne tik atlyginimas. Pavyzdžiui, mokytojo. Tikrai tik iš pašaukimo galima dirbti tokį darbą, nes nežinau, kaip už pedagogo atlyginimą galima pragyventi.
Pažintis: S.Urbono vestos finansinio raštingumo pamokos pradinukams susilaukė didelio populiarumo.
Kartais vaikai papasakodavo visokių dalykų apie savo šeimas. Tai irgi aptardavome – kad nereikėtų visiems visko pasakoti, niekam, net ir artimiausiems draugams, nereikia žinoti mamos banko kortelės kodų ar kur tėčio seifas. Vaikai linkę viską išpasakoti nejausdami baimių.
– Ar lengva vaikams suvokti, kad pinigai neatsiranda iš niekur, kad jie yra uždirbami?
– Labai skirtingai. Kartais atrodo, kad ateina iš tos pačios mokyklos trečiokai, ir vieni nesuvokia visiškai nieko, galvoja, kad jie iš kopūstų, o kiti, atrodytų, žino daugiau nei aš. Tada kažkoks keistas jausmas apima, nes nesuprati, kodėl taip yra. Bet susidariau nuomonę, kad labai daug priklauso nuo to, kokia yra pradinių klasių mokytoja. Jeigu tik ji nori į mokymo procesą įtraukti bent kažkiek tos finansų temos, ji tai padaro, ir vaikai labai imliai viską priima.
Pinigų tema Lietuvoje vis dar yra toks pat tabu, kaip kalbos apie seksą. Apie finansus su vaikais kalbama labai mažai, nes tai suaugusiųjų reikalas.
Aš manau, kad šešerių septynerių metų vaikas turi susiskaičiuoti savo pinigus, žinoti, kiek turi, kiek jam turi duoti grąžos. Šitie dalykai yra visiškai paprasti. Bet ateina vaikas, turi du eurus, kažkas kainuoja eurą penkiasdešimt, ir jis sako, kad negalės nusipirkti, nes turi tik vieną... monetą. Tokių vaikų būna net tarp ketvirtokų. Ir tada supranti, kad su vienais, matyt, yra kalbama daugiau, laisviau, todėl jie daugiau žino ir supranta. O norėtųsi, kad visi vienodai tą pagrindinę informaciją gautų.
Pinigai pirmiausia yra susiję su atsakomybe. Mes turime išugdyti vaikų atsakomybę. Net šuniuko pavedžiojimas kiekvieną rytą jau yra atsakomybė. O bendraudamas su vaikais pastebiu, kad neretai yra palikta tų pamatinių klaidų, kurios net ne apie pinigus, o apie pačią atsakomybę. Be atsakomybės pinigų niekada nesuvaldysi ir net nežinosi, kaip juos valdyti.
– Tačiau faktas, kad šiandien pradinukus auginantiems tėvams niekas nieko apie pinigus mokykloje neaiškino, tokios sąvokos kaip finansinis raštingumas apskritai nebuvo. Tai ką jie gali paaiškinti savo vaikams?
– Taip. Aš, pavyzdžiui, jaunystėje taupiau pinigus, vis norėjau jų susitaupyti daugiau, tačiau kaip juos valdyti, ką su jais daryti, kur juos saugiau laikyti, kaip jų daugiau ateityje turėti, niekas su manimi apie tai nešnekėdavo. Todėl ir augindamas savo vaikus iki tam tikro laiko buvau užsidaręs, man atrodė, kad pinigai – tik mano reikalai. Ką čia tiems vaikams aiškinsi – monetų duodi, kad į taupyklę įdėtų, ir tiek. Bet dabar mano požiūris keičiasi.
Aš turiu puikų pavyzdį tėvams, kad įsivaizduotų, kaip atsiskiria biudžetai šeimoje: juk mes einame pirkti maisto ir nuperkame vaikams saldainių. Bet iš tiesų tai yra jau vaiko biudžetas. Tą eurą, kurį sumokėsite už vaiko saldainį, duokite vaikui ir tegu jis pats būna atsakingas už saldumynų pirkimą. Vėliau galima pridėti daugiau atsakomybės: jeigu vaikas vaikšto į gimtadienius ir jam reikia po 10 eurų, tai galima duoti mėnesio pradžioje už visus gimtadienius iš karto ir jis turi pats sugalvoti, kaip tuos pinigus išskaidyti. Yra gausybė žaidimo formų, kurie ir patiems tėvams sukels azartą, ir vaikai tikrai daugiau dalykų išmoks, o svarbiausia – nebijos tų pinigų.
Mes po truputį mokomės, keičiamės. Esame tokia karta, kuri negavo daugelio dalykų, kuriuos gauna mūsų vaikai. Tad dabar turime mokytis kartu su jais.
– Vaikų suvokimas apie pinigus skiriasi priklausomai nuo ko, kokia situacija jų šeimoje?
– Žinoma. Tiesa, kai ateina vaikai iš vadinamųjų valdiškų mokyklų, tai mažiau jaučiasi nei iš privačių. Valstybinėse mokyklose dažniausiai mokosi vaikai iš vidutines pajamas turinčių šeimų. Kartais būna, kad tie turtingų tėvų vaikai, būdami tokioje paprastesnėje aplinkoje, yra labiau skriaudžiami – iš jų būna imama, jų būna prašoma, jie dalijasi, nes nori pritapti. Tai gana skaudi tema – vaikams kartais atrodo, kad draugystė gali būti nuperkama. Tie vaikai dažnai būna ir liūdnesni, jiems trūksta tėvų šilumos, nes tėvai, siekdami uždirbti daug pinigų, su vaikais praleidžia mažiau laiko.
Bet yra ir tokių šeimų, kur tėtis verslininkas ir labai nori, kad vaikas užaugęs būtų verslininkas. Tokie vaikai, atrodo, viską žino apie pinigus – ir kaip juos taupyti, ir kiek jų turi, ir kur juos investuos. Manau, jei tėtis ar mama tokiems vaikams sugeba paaiškinti, kaip tai yra svarbu ir kad pinigais nereikia taškytis, tokie vaikai kažkada daug pasieks. Viskas juk prasideda namuose. Ir daug kas priklauso, manau, net ne nuo tėvų pajamų, o nuo jų būdo, sugebėjimo bendrauti ir daug ką vaikui paaiškinti.
– Ar apskritai gerai yra duoti vaikui pinigų?
– Paprasta forma, manau, visiškai ne. Davimas gali būti kišenpinigiai. O kišenpinigiai – vėlgi, kam jie skirti. Ar tai pinigai maistui, ar taupymui, ar mėnesio biudžetas visas duodamas ir vaikas turi su juo išgyventi, žinoti, kur panaudoti. Aš manau, kad kišenpinigiai yra labai gera pradžia vaikui susivokti, ką jis nori daryti, gal išleisti ir subankrutuoti vieną kartą, kad suvoktų, kaip pinigus reikia paskirstyti. Manau, tai yra finansinio raštingumo pradžia.
Ir nebūtina duoti po 3 eurus per dieną – pradžiai mažiems vaikams galima duoti gerokai mažiau. Mano lopšelinukė, pavyzdžiui, kiekvieną dieną gauna po 10 centų. Ji juos tiesiog deda į taupyklę, niekur jų neleidžia, bet mato, kad tų monetų daugėja.
Tačiau pinigai negali būti duodami už jokius darbus, kurie yra mūsų darbai. Pavyzdžiui, žmonės kartais moka vaikui už lovos pasiklojimą ar kambario susitvarkymą, šuns pavedžiojimą ir pan. Tai yra klaida, nes čia yra pareiga, ir už tai negali būti mokama. Knygoje yra pavyzdys, kurį aš išgirdau per pamokas iš vieno ketvirtoko: jis tiesiog sujaukdavo kambarį, kai jam reikėdavo pinigų, ir "nuskalpuodavo" tėtį. Iš šios istorijos išėjo puikus pavyzdys knygoje, kuris, manau sustabdys daugelį tėvų nuo tokių dalykų.
Vaikams galima mokėti už, pavyzdžiu, langų plovimą, kambarių iššveitimą ar žolės nupjovimą – už tuos darbus, kuriems atlikti samdytumėtės pagalbininkus. Bet mes negalime vaikui už šiuos darbus mokėti euro, jeigu samdytume žmogų už trisdešimt, nes tada sugriūva vaiko suvokimas apie darbą ir tai, kiek tu, kažką dirbdamas, gali uždirbti. Nesakau, kad ir vaikui reikia mokėti 30, bet bent jau 10 eurų galima sumokėti.
– Tėvai kartais pinigais skatina vaikus mokytis. Tai gerai?
– Taip negalima daryti. Tai gali labai pakenkti. Vaikui nereikės pinigų – jis nesimokys. Arba jis gali pradėti labai blogai jaustis psichologiškai, nes mes mokomės ne tam, kad gautume už tai pinigus. Žinių noras turi būti pagrįstas visai kitais dalykais. Bet... Kiekviena šeima turi savo modelį, ir jeigu jis veikia – puiku. Mano nuomone, to nereikėtų daryti, bet gali būti ir kitų nuomonių.
– Tai nuo kokio amžiaus duoti vaikui pinigų?
– Lopšelinukei aš duodu po 10 centų, bet ji dar nesuvokia pinigų vertės – tai tiesiog monetų dėliojimas, piramidžių statymas, kas naudinga motorikai. Kažkokiu momentu ji, tikiu, tiesiog suvoks, ką ji gali padaryti su tais pinigais, kuriuos turi. Kažkada jau buvo sugalvojusi, kad nori kažką nusipirkti, ir mes nuėjome su jos turimais pinigais. Ji išgirdo, kad nelabai kas išeina. Tai skatina ją kaupti jų kuo daugiau. Kitaip sakant, aš tai darau vien dėl to taupymo suvokimo. Taupymo įgūdis, matyt, pirminis, kurį vaikai įgyja, – nežinau vaikų, kurie vaikystėje neturėjo taupyklės. Didesnę sumą – eurą, du ar tris – vaikas turėtų gauti tada, kai jau tikrai moka tuos pinigus susiskaičiuoti, žino, kiek turi ir kokią grąžą jam turi duoti. Kitaip sakant, kai gali juos valdyti.
Kada su vaikais pradėti kalbėti apie pinigus
Nuo pirmojo jų klausimo apie pinigus, kuris jiems pradeda rūpėti. Tėvai turi būti pasiruošę atsakyti į klausimus apie pinigus taip pat, kaip jie turi būti pasiruošę atsakyti į vaiko klausimą, iš kur jis atsirado ar iš kur atsirado broliukas. Pirmas klausimas yra pats svarbiausias, ir jei mes į jį neatsakome, tai galima prarasti visą ateities komunikaciją šia tema. Tad, jei pinigai sudomina trejų metų vaiką ir jis nori juos čiupinėti – turėtume atverti piniginę ir duoti jam tuos metalinius centus žaisti, dėlioti pagal dydį ir pan. Treji ketveri metai vaikams pažinti pinigus yra puikus laikas – tada būdamas penkerių jis neklaus, kur čia mažiausias pinigas, kur didžiausias. Jis per žaidimą tai jau bus sužinojęs. Tad reikia nebijoti, duoti monetų vaikams žaisti, tik nepamiršti jų prieš tai nuplauti, o pažaidus – nusiplauti rankas. Jeigu mes mokysime vaiką anksti pažinti pinigus, leisime jį apsipirkti, susiskaičiuoti grąžą, turėsime nuostabius pirmokus antrokus, kurie puikiai sugebės valdyti matematikos įgūdžius ir mokytis matematikos jiems taip pat gerai seksis.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Lietuvos radijo 100-mečiui – speciali programa
Seimui dar 2021-ųjų pavasarį paskelbus 2026-uosius Lietuvos radijo metais, Kultūros ministerija parengė minėjimo programą ir siūlo ją tvirtinti Vyriausybei. Taip būtų paminėtas Lietuvos radijo šimtmetis. ...
-
Minint M. K. Sarbievijaus ir Baroko literatūros metus, siūloma rengti ekskursijas, parodas
Kitąmet minint poeto, pamokslininko Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metus, vyks ekskursijos, koncertai ir parodos. ...
-
Mokslininkai įminė 80 metų senumo mįslę: nustatė senojo Nidos švyturio vietą
Baigiantis Švyturių metams Neringoje ir Klaipėdoje bei minint senojo Nidos švyturio įžiebimo 150 metų sukaktį, Vilniaus Gedimino technikos universiteto („Vilnius tech“) mokslininkai nustatė tikslią senojo švyturio viet...
-
Eglučių kiemelio konkurse – 45 dalyviai
Į gruodį vyksiantį Kalėdų eglučių kiemelio konkursą užsiregistravo net 45 klaipėdiečių organizacijos. Lapkričio 20-oji buvo paskutinė registracijos diena, tačiau dar devynių dalyvių sulaukta kitą dieną, terminui jau oficialiai pasibaigus. ...
-
Jaunieji muzikos lyderiai išpildys svajonę groti su orkestru2
„Užlipusi ant scenos pasimėgausiu akimirka, kurios taip ilgai laukiau“, – sako keturiolikmetė pianistė Kotryna Janavičiūtė. Su kitais aštuoniais jaunaisiais muzikantais ji pasirodys Kauno valstybinės filharmonijos scenoje. Kart...
-
Į amžinojo poilsio vietą išlydimas A. Kulikauskas1
Penktadienį amžinojo poilsio išlydėtas muzikantas ir kompozitorius Andrius Kulikauskas. ...
-
V. Kernagio sūnus apie A. Kulikauską: jam visada galėjai paskambinti, jis turėdavo atsakymus2
Lapkričio 17-ąją maestro Andriui Kulikauskui scenos uždanga nusileido paskutinį kartą. Kompozitorius užgeso po sunkios ligos. ...
-
Susirinkti tapatybę iš gyvenimo skeveldrų
„Nuo rytojaus pasikeisiu, būtinai pasikeisiu“, – sako Herojus (akt. Dainius Svobonas). Panašiai suformuluota frazė girdėta daugybę kartų, manau, daugelio ir pačių pasakyta, įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis, siekiant nustat...
-
Mitologinėse ganyklose: V. K. Slavinsko atminimui
Gaivinu atmintyje ne taip seniai įvykusį apsilankymą menininko Viliaus Ksavero Slavinsko (1943–2023) namuose. Senojo Kauno dvasią tebesaugančioje vietoje – Žaliakalnyje, prie pat Ąžuolyno. Namuose, kuriuos galima vadinti galerija dėl juose...
-
Prof. K. Sabolius: man rūpi vaizduotė, kuri ieško buvimo kartu galimybių
Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto profesorius Kristupas Sabolis, visuomenėje žinomas ir kaip rašytojas, vertėjas bei kino scenaristas, yra išleidęs ne vieną knyga jį dominančia vaizduotės ir kūrybingumo tema. Kitą savait...