- Nikoleta Kacaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Dar vaikystėje smuiką pamilusi Justina Auškelytė šiandien šio instrumento stygomis virpina ne tik lietuvių, bet ir klasikinės muzikos gerbėjų visame pasaulyje širdis. Jauna moteris, kurios žavesio, ramybės ir vidinės šviesos tiesiog neįmanoma nepastebėti, pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą, garsina gimtąją šalį toli už jos ribų.
Atrodytų, kad didelė šlovė jaunam žmogui lengvai gali susukti galvą, tačiau Justinos atvejis – tikrai ne toks. J.Auškelytė tikina Lietuvą visuomet laikysianti tikraisiais ir brangiausiais savo namais, o kaskart čia sugrįžusi stengiasi ne tik pasimėgauti buvimu su artimaisiais, bet ir savo muzika pradžiuginti tuos, kurie koncertuose apsilankyti negali.
– Ar prisimenate, kaip atradote meilę smuikui? Kada supratote, kad būtent šis instrumentas yra jums skirtasis?
– Smuiką pamilau nuo pat pirmųjų dienų, kada pradėjau juo groti. Muzikuoti pradėjau skambindama fortepijonu ir tik po metų, būdama penkerių, susipažinau su smuiku, tačiau jau nuo pirmų pamokų supratau, kad smuikas yra būtent tas instrumentas, kuriuo noriu toliau žaisti.
– Ar nemanote, kad Lietuvoje kokybiškai klasikinei muzikai skiriama per mažai dėmesio, kad ją išmano tik nedidelė dalis visuomenės – inteligentai, o didžiausiam procentui žmonių ji yra tarsi kažkas labai tolimo, nepažįstamo?
– Ši tendencija jaučiama ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių visuomenėse. Pripažinkime, kad klasikinė muzika reikalauja daugiau pastangų ją suprasti ir ja mėgautis negu lengvo pobūdžio populiarioji muzika. Visais laikais klasikinės muzikos auditorija buvo santykinai siaura. Manau, kad šių dienų atviro mąstymo menininkai puikiai plečia klasikinės muzikos ribas, pateikdami klasikinę muziką naujai ir patraukliai, taip pritraukdami vis daugiau publikos. Vienas puikiausių pavyzdžių Lietuvoje – akordeonistas Martynas Levickis, savo klasikinės muzikos pasirodymuose suburiantis minias klausytojų, kurios užpildo didžiausias šalies arenas... Yra nuomonių, kad klasikinė muzika turi būti prieinama tik nedidelei daliai visuomenės, tik tiems, kas tikrai ją supranta ir išmano, nes tik tokiu būdu ji išlaikys savo tikrąją vertę. Tačiau esu įsitikinusi, kad klasikinė muzika savyje turi pernelyg daug gėrio, grožio ir taurių emocijų, kad laikytume ją tik sau.
– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje vyrauja didelė konkurencija. Ar teko tai jausti ir jums, einant savuoju muzikiniu keliu?
– Teko ir tenka. Konkurencija neišvengiama. Tiek meno pasaulyje, tiek, manau, apskritai, bet kurioje srityje. Tačiau būtent konkurencija ir skatina mus tobulėti, ieškoti savyje geriausio, ką galime pasiūlyti, bei padeda atrasti asmenybės individualumą ir unikalumą. Juk kiekvienas mūsų esame skirtingi ir unikalūs, o konkurencija – ne kas kita, o įrankis, skatinantis mus tobulėti ir neleidžiantis snausti ar apkerpėti (šypsosi).
– Kiek laiko kasdien skiriate tobulėjimui?
– Turbūt dar nesutikau žmogaus, ypač jei tai ne muzikantas, kuris nebūtų paklausęs manęs šio klausimo! Labai įvairiai. Anksčiau, būdama paauglė, grodavau po septynias, kartais po dešimt ar net dvylika valandų per dieną. Dar tebesimokydama M.K.Čiurlionio menų mokykloje įstojau į profesinio meistriškumo akademiją Italijoje pas prof. Pavelą Bermaną. Tekdavo gan dažnai keliauti, todėl mokykla man buvo paskyrusi laisvą pamokų lankymo grafiką, pagal kurį privalėjau dalyvauti atsiskaitymuose ir egzaminuose, tačiau pamokose galėjau nebūti ir atsiskaitymams ruoštis savarankiškai. Turbūt jau galite įsivaizduoti, kad turėdama tokią privilegiją, pamokų aš tikrai nelankiau, o kartais net ir į atsiskaitymus "pamiršdavau" nueiti... Dabar, prisipažinsiu, laiko tobulintis lieka vis mažiau. Atsiranda kitokių įvairių darbų ir užduočių. Praėjo nerūpestingi mokyklos metai, kai tavimi pasirūpina tėvai ir mokytojai, o pats gali mėgautis prabanga groti visą dieną ir daugiau apie nieką negalvoti. Dabar gyvenimu rūpintis tenka pačiai ir muzikavimas kartais šiek tiek nukenčia.
– Galbūt kada nors teko pajusti, kad dėl savo profesijos tenka ką nors aukoti, pavyzdžiui, laisvą laiką ar asmeninį gyvenimą?
– Laisvo laiko vaikystėje ir paauglystėje tikrai neturėjau daug, tačiau niekuomet nejaučiau, kad dėl muzikos kažką aukočiau. Greičiau priešingai – dėl kitų įvairių dalykų tekdavo ir tenka aukoti laiką, kurį mieliau skirčiau muzikavimui. Sekmadieniai mokyklos metais nuo kitų savaitės dienų skyrėsi tik tuo, kad nevykdavo pamokos. O dabar, jau pasibaigus mokyklos erai, tenka ilgiau pagalvoti, norint prisiminti savaitės dieną. Kiti muzikantai ar menininkai man, manau, paantrintų, kad mes savo gyvenimą dėliojame ne įprastomis penkių darbo dienų ir dviejų išeiginių savaitėmis, o etapais nuo vieno meninio projekto iki kito. Neretai savaitgaliai ir šventės mums yra pats darbymetis. Kartais netgi suplanuotos atostogos praeina su smuiku rankoje. Tačiau niekuomet negalvojau, kad dėl savo profesijos kažką aukoju. Kiekvienas savo gyvenime susiskirstome prioritetus taip, kaip mums atrodo teisingiausia. Man muzikavimas yra vienas esminių gyvenimo prioritetų, todėl kur kas labiau tikėtina, kad išgirsite mane niurzgant, jog dėl vieno ar kito dalyko turiu aukoti valandą laiko su smuiku, negu verkšlenant, kad dėl savo profesijos savo gyvenime man tenka kažką aukoti!
Mes savo gyvenimą dėliojame ne įprastomis penkių darbo dienų ir dviejų išeiginių savaitėmis, o etapais nuo vieno meninio projekto iki kito.
– Neretai, kai kalbama apie jau pripažinimą pelniusių žmonių gyvenimus, akcentuojama tik sėkmė, tačiau sunkumai ir iššūkiai tarsi užmirštami. Kas jums buvo sunkiausia bandant atsidurti ten, kur esate šiandien?
– Sunkiausia yra nepalūžti pusiaukelėje ir siekti vieno ar kito tikslo iki galo. Siekiant tikslų, bandant įveikti sunkumus ir įvairias kliūtis neretai prireikia labai didelės psichologinės ištvermės, užsispyrimo, atkaklumo ir kantrybės. Būtent kantrybės man dažniausiai ir stinga. Norisi visko čia ir dabar! O taip, deja, beveik niekada nebūna. Ką padarysi, gyvenime visi kažko mokomės! Man tenka mokytis būti kantriai (šypsosi).
– Akcentuojate, kad dėl savo profesionalumo esate dėkinga talentingiems mokytojams. Galbūt iš kurio nors savo mokytojų gavote vertingų patarimų ne tik profesiniais klausimais, bet ir apie gyvenimą, vertybes?
– Taip, esu dėkinga tiek savo mokytojams, tiek savo tėvams, kurie mane nuo vaikystės lydėjo muzikos keliu. Kiekvienas mokytojas man buvo daugiau nei savo profesijos specialistas. Negaliu nė vieno jų išskirti. Visi man brangūs ir svarbūs. Visi mane mokė ne tik muzikuoti, bet ir gyventi. Galų gale gyvenimo paslapčių mane mokė ir toliau moko pati muzika.
– Esate ne tik smuiko virtuozė, bet ir išskirtinio grožio moteris. Kaip manote, ar išvaizda padeda kilti karjeros laiptais muzikos pasaulyje, o galbūt, atvirkščiai, kartais gali ir pakišti koją?
– Ačiū jums už komplimentą! (Šypsosi.) Sutinku, kad išvaizda gali turėti įtakos – tiek muzikos, tiek ir bet kurioje kitoje srityje. Tačiau niekada negalvojau apie tai, kaip apie esminį dalyką. Man žmogus yra gražus ne savo išvaizda, o savo vidumi, savo vertybėmis, morale.
– Muzikos meno mokėtės ne tik Lietuvoje, bet ir garsiojoje Niujorko Juilliardo mokykloje, taip pat Italijoje, Austrijoje. Ar pastebėjote esminių skirtumų tarp menininkų ruošimo JAV ir Europoje, Lietuvoje?
– Tiek Lietuvoje, tiek Europoje teko mokytis pas mokytojus ir profesorius, kurių mokymo principai grindžiami rusiška muzikos mokykla. Amerikoje profesoriai, pas kuriuos teko mokytis, atstovavo vadinamajai amerikietiškajai muzikos mokyklai. Turbūt didžiausias skirtumas, kurį pajutau tarp šių dviejų – rusiškosios ir amerikietiškosios – mokyklų, buvo dėstytojo santykis su studentu. Rusiškos mokyklos atstovai buvo ne tik mokytojai, bet visapusiški globėjai, o Amerikoje pajutau šiek tiek daugiau svetimumo ir galbūt netgi šiokio tokio paviršutiniško bendravimo. Negaliu sakyti, kad Amerikoje buvau šaltai ar netinkamai sutikta, tačiau tos globėjiškos šilumos, kurią jutau mokydamasi Lietuvoje ir Europoje, kartais pasigesdavau.
– Ar vis dar jaučiate jaudulį grodama pilnai klausytojų salei? O galbūt, bėgant metams ir išaugus profesionalumui, jo tiesiog nebeliko?
– Jaudulys išlieka, tik įgijus praktikos jo lieka mažiau. Per pirmuosius pasirodymus scenoje vaikystėje drebėdavo ir rankytės, ir kojytės, dabar to jau seniai nebeliko. Tačiau jaudulys visuomet išlieka – vaikystėje jis buvo labiau susijęs su baime, o dabar šis jaudulys susijęs su atsakomybės jausmu ir bendru emociniu išgyvenimu.
– Pernai prieš Kalėdas nusprendėte savo muzika nudžiuginti ir Kauno klinikų medikus bei pacientus. Kas paskatino tokiam žingsniui ir ar šios gražios iniciatyvos tęsinio reikėtų laukti ir šiemet?
– Su muzikavimu ligoniams pirmą kartą susidūriau studijų Niujorke metu. Porą kartų su bendrakursiais koncertavome senelių namuose, taip pat pati keletą kartų muzikavau Niujorko ligoninėje gulėjusiam a.a. daktarui Juozui Kazickui. Ši patirtis man paliko labai gražius atsiminimus, todėl po studijų grįžusi į Lietuvą nusprendžiau šią iniciatyvą pratęsti. Norėčiau, kad tai taptų tradicija, kuri toliau gyvuotų ir plėstųsi. Pernai pavyko aplankyti Kauno klinikas bei Vilniaus Santariškių ir Lazdynų ligonines. Tikiuosi, šiemet suspėsime aplankyti ligonius ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose.
– Viename interviu citavote savo mokytojo J.Dvariono patarimą, kad turėtumėte visuomet prisiminti, jog esate iš Lietuvos, nesvarbu, kur nukeliautumėte. Ką jums reiškia tėvynė, Lietuva? Ko labiausiai pasiilgstate, kai tenka būti svetur?
– Lietuva man – tai mano šeima, mano vaikystė, mano pirmosios smuiko pamokos, pirmieji žingsniai su muzika. Tai visuomet liks mano brangūs namai, nesvarbu, kad ir kur pasaulyje būčiau. Ko pasiilgstu? Šeimos, brangių draugų, kurių didžioji dalis, beje, yra kilusi iš Kauno! Pasiilgstu lietuvių kalbos, mamos keptų varškėčių, Vilniaus senamiesčio ir Nidos kopų.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Lietuvos radijo 100-mečiui – speciali programa
Seimui dar 2021-ųjų pavasarį paskelbus 2026-uosius Lietuvos radijo metais, Kultūros ministerija parengė minėjimo programą ir siūlo ją tvirtinti Vyriausybei. Taip būtų paminėtas Lietuvos radijo šimtmetis. ...
-
Minint M. K. Sarbievijaus ir Baroko literatūros metus, siūloma rengti ekskursijas, parodas
Kitąmet minint poeto, pamokslininko Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metus, vyks ekskursijos, koncertai ir parodos. ...
-
Mokslininkai įminė 80 metų senumo mįslę: nustatė senojo Nidos švyturio vietą
Baigiantis Švyturių metams Neringoje ir Klaipėdoje bei minint senojo Nidos švyturio įžiebimo 150 metų sukaktį, Vilniaus Gedimino technikos universiteto („Vilnius tech“) mokslininkai nustatė tikslią senojo švyturio viet...
-
Eglučių kiemelio konkurse – 45 dalyviai
Į gruodį vyksiantį Kalėdų eglučių kiemelio konkursą užsiregistravo net 45 klaipėdiečių organizacijos. Lapkričio 20-oji buvo paskutinė registracijos diena, tačiau dar devynių dalyvių sulaukta kitą dieną, terminui jau oficialiai pasibaigus. ...
-
Jaunieji muzikos lyderiai išpildys svajonę groti su orkestru2
„Užlipusi ant scenos pasimėgausiu akimirka, kurios taip ilgai laukiau“, – sako keturiolikmetė pianistė Kotryna Janavičiūtė. Su kitais aštuoniais jaunaisiais muzikantais ji pasirodys Kauno valstybinės filharmonijos scenoje. Kart...
-
Į amžinojo poilsio vietą išlydimas A. Kulikauskas1
Penktadienį amžinojo poilsio išlydėtas muzikantas ir kompozitorius Andrius Kulikauskas. ...
-
V. Kernagio sūnus apie A. Kulikauską: jam visada galėjai paskambinti, jis turėdavo atsakymus2
Lapkričio 17-ąją maestro Andriui Kulikauskui scenos uždanga nusileido paskutinį kartą. Kompozitorius užgeso po sunkios ligos. ...
-
Susirinkti tapatybę iš gyvenimo skeveldrų
„Nuo rytojaus pasikeisiu, būtinai pasikeisiu“, – sako Herojus (akt. Dainius Svobonas). Panašiai suformuluota frazė girdėta daugybę kartų, manau, daugelio ir pačių pasakyta, įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis, siekiant nustat...
-
Mitologinėse ganyklose: V. K. Slavinsko atminimui
Gaivinu atmintyje ne taip seniai įvykusį apsilankymą menininko Viliaus Ksavero Slavinsko (1943–2023) namuose. Senojo Kauno dvasią tebesaugančioje vietoje – Žaliakalnyje, prie pat Ąžuolyno. Namuose, kuriuos galima vadinti galerija dėl juose...
-
Prof. K. Sabolius: man rūpi vaizduotė, kuri ieško buvimo kartu galimybių
Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto profesorius Kristupas Sabolis, visuomenėje žinomas ir kaip rašytojas, vertėjas bei kino scenaristas, yra išleidęs ne vieną knyga jį dominančia vaizduotės ir kūrybingumo tema. Kitą savait...