R. Bilbokaitė: pasauliui panašėjant, būtina išsaugoti savas tradicijas

  • Teksto dydis:

Ruošiamės Vėlinėms. Paaugliai ir vaikai laukia Helovyno šventės, kurios metu gali šėlti persirengę pabaisų kostiumais. Kasmet kyla daug aršių diskusijų – kuri šventė dominuoja, ar lietuviai nepraranda savo kultūros ir šaknų?

Bėgame nuo savo šaknų

Vilniaus universiteto (VU) Šiaulių akademijos direktorė prof. Renata Bilbokaitė tikina, kad Vėlinių šventė yra labai svarbi lietuvių senosios kultūros dalis. Tai kultūrinis reiškinys, kurį paveldime iš savo protėvių.

Kartu profesorė primena, kad Mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena buvo švenčiama dar pagonybės laikais. Tuomet ši šventė buvo vadinama Ilgėmis. Vėliau, jau krikščionybės laikais, ši diena buvo pavadinta Vėlinėmis, o greta jų pradėta švęsti dar ir Visų šventųjų dieną. Tačiau abiem atvejais esmė liko ta pati – pagerbti mirusiuosius, juos prisiminti.

„Mirusieji yra mūsų tapatybės dalis – išėjęs žmogus širdyje ir prisiminimuose nemiršta. Mūsų protėviai tam suteikė daug reikšmės ir netapatino vien su liūdesio atspalviais – tai nebuvo vien liūdesio šventė, kaip mėginama stereotipiškai pateikti dabar. Šiuo metu dauguma mūsų tarsi bėga nuo savęs, nuo savo praeities, mums tarsi gėda švęsti senoviškai, nes šiek tiek liūdna, šiek tiek ilgu, labai jautru, norisi parodyti meilę tiems, kurių gyvųjų pasaulyje nebėra. Kadangi norai nesipildo – atsiranda iliuzija, kad jei tradiciškai nešvęsi, išvengsi to ilgesio. Todėl atrodo, kad svetimos kultūros šventės, pvz., Helovynas, tokią dieną gali paskatinti kitokių emocijų – pokštauti, kvailioti, linksmintis ir taip išvengti to, kas glūdi mumyse, ir savo praeities – šeimos, regiono, šalies. Tai tiesiog bėgimas nuo savo šaknų. Gyvųjų santykis su mirusiaisiais turi būti harmoningas ir darnus, o ne grįstas mums nieko nesakančiais ritualais ir dirbtiniu džiugesiu, padedančiu užmiršti išėjusius į dausas. Tai grėsmė kultūrai ir asmens vidinei brandai – brandus žmogus nebėga nuo atsakomybės ir praeities, o ją priima ir kuria vertę savo darbais“, – sako prof. R. Bilbokaitė.

Prigijo: nors He­lo­vy­nas nė­ra mūsų kul­tū­ros da­lis, ta­čiau jo ne­pa­vyks iš­stum­ti. To­dėl yra bū­ti­na šią šven­tę pri­tai­ky­ti, ne­nus­tu­miant mū­sų šak­nų – Vė­li­nių. / Organizatorių nuotr.

Diena, kai galima sustoti

Anksčiau per Vėlines buvo lankomi kapai, jose buvo deginami laužai. Žmonės būrėsi prie laužų, šildėsi, dalijosi prisiminimais apie išėjusius artimuosius, bendravo, valgė maistą, gėrė arbatą, vaišindavo neturtinguosius – visi drauge dalijosi tuo, ką turi, atminties savaitę.

„Kultūriškai mūsų tradicija yra giluminės prasmės suteikimas mirusiesiems – nenubraukti brūkšnio tarp fiziškai gyvų ir fiziškai negyvų, bet išlaikyti ryšį pasikeitus žmogaus buvimui šiame pasaulyje, – pabrėžia profesorė. – Mums tai yra natūralu ir organiška – lyg kultūriškai įtvirtintas santykis su tais žmonėmis, kuriuos mylėjome, ir net tais, kuriuos mylėjome mažiau, nes prieš mirtį visi yra lygūs, todėl vienodai visiems linkime ramybės. Lietuviai stengėsi apmąstyti mirusiųjų išėjimą, įprasminti tai per ramybę, susikaupimą, meilę artimiesiems. Akivaizdu, kad Vėlinės nebuvo vien liūdesio diena. Tai buvo artumo, šilumos diena.“

Mirusieji yra mūsų tapatybės dalis – išėjęs žmogus širdyje ir prisiminimuose nemiršta. Mūsų protėviai tam suteikė daug reikšmės ir netapatino vien su liūdesio atspalviais.

L. Bilbokaitė tikina, kad šiuolaikinis žmogus turėtų dar labiau vertinti Vėlines, nes tai diena, kai galima sustoti. Sulėtinti greitą gyvenimo tempą, skirti laiko išėjusiems brangiems žmonėms prisiminti, atrasti ramybę, atleisti, prisiminti. Svarbu kapuose ne mechaniškai uždegti žvakutę, o skirti laiko apmąstymams. Taip, kaip tai darė senovės lietuviai. Nors mes nebegalime, kaip senovėje, kūrenti laužų kapinėse, bet mąstyti, mylėti, atleisti, suprasti ir neužmiršti galime ir prie žvakių.

Amerikietiškos kultūros dalis

Nors lietuviai turi gražią ir gilią tradiciją minėti Visų šventųjų dieną, tačiau pastarąjį dešimtmetį itin populiarėja Helovynas. Triukšminga persirengėlių, juokų, pokštų ir degančių moliūgų šventė minima Visų šventųjų išvakarėse – spalio 31-ąją. Ši itin JAV populiari šventė mėgstama jaunimo – vaikų ir paauglių.

„Helovynas nėra mūsų kultūros dalis. Tai Amerikos kultūros dalis, hibridas. Jį mielai švenčia vaikai, nes tai asocijuojasi su geromis emocijomis, žaismingumu, kvailiojimu, persikūnijimu į kažką kitą dėl smagumo. Toks šventimo būdas rodo, kad vengiama mūsų protėvių perduoto ryšio su išėjusiais iš mūsų gyvenimo. Ir čia yra didžiausias pavojus, kad tokios svetimos, paviršutiniškos, pokštus skatinančios šventės turinys prigis, nes yra artimesnės vaikų amžiui būdingiems poreikiams realizuoti. Juk vaikai dažniausiai patyrę mažiau netekčių, todėl jiems nekyla noro prisiminti artimuosius, jų ilgėtis ar išsaugoti jų atminimą skiriant tam laiko“, – aiškina profesorė.

Prof. R. Bilbokaitė teigia, kad labai svarbu, jog suaugusieji, nesvarbu, mokytojai ar tėvai, formuotų vaikams teisingą suvokimą apie Vėlines.

„Lietuviai nuo seno tikėjo, kad siela yra nemirtinga. Turime mokyti skirti laiko širdyje ir dienotvarkėje, kad galėtume prisiminti, mokyti kantrybės, ramumo ir susikaupimo. Mirtį būtina apmąstyti per susikaupimą, ramybę, atleidimą išėjusiems, nes jie savo išėjimu sukėlė mums skausmo, meilės išsaugojimą – kai pagalvoji apie mirusįjį, širdyje turėtų būti šviesu ir gera“, – ragina pašnekovė.

Svarbu: pro­f. R. Bil­bo­kai­tė pa­brė­žia, kad iš­lai­ky­ti se­ną­sias tra­di­ci­jas yra la­bai svar­bu vi­suo­me­nės iden­ti­te­tui. / E. Sas­naus­kai­tės nuo­tr.

Suderinti dvi šventes

Profesorė mano, kad nors Helovynas nėra mūsų kultūros dalis, tačiau globalizacijos laikais jo nepavyks visiškai išstumti iš mūsų visuomenės. Todėl būtina šią šventę pritaikyti, bet kartu į antrą planą nenustumti mūsų šaknų – Vėlinių.

„Linkėčiau mokytojams ir tėvams suderinti šias dvi šventes ir nepateikti Vėlinių tik kaip liūdesio šventės. Būtina šią dieną akcentuoti kaip galimybę atsiskleisti meilei, pabūti su artimaisiais, prisiminti išėjusius, rasti šilumą ir ramybę. Globalizacijos kontekste mums nepavyks užsidaryti savo šalies kultūroje, nes kitų šalių priimtinos tradicijos bus adaptuojamos mūsų kraštuose. Svarbu vaikus mokyti susieti taurius dalykus su mūsų tradicijomis. Juk moliūgas ir žvakutės gali derėti ir vertybiškai, ir estetiškai, ir kultūriškai. Toks derinys gali padėti vaikams susitelkti, susikaupti, šiuolaikiškiau ir pasaulietiškiau paminėti išėjusių atminimą emociškai lengvesniu ir linksmesniu turiniu“, – apie švenčių derinimą pasakoja prof. R. Bilbokaitė.

Tradicijas kuria žmonės

VU Šiaulių akademijos direktorė prof. R. Bilbokaitė sako, kad išlaikyti senąsias tradicijas yra labai svarbus visai visuomenei, jos identitetui. Anot jos, būtent žmonės yra gyvi paminklai mirusiųjų atminimui. Vadinasi, ritualai per Vėlines yra labai svarbūs – tai gali būti ir žvakelių deginimas, susibūrimai, dalijimasis prisiminimais apie mirusiuosius, jaukus buvimas kartu.

Pasauliui panašėjant, vykstant tarptautinei migracijai, glaudžiai bendraujant skirtingų kultūrų žmonėms gali būti sudėtinga išsaugoti senąją kultūrą, tačiau tradicijas išlaikyti būtina – kitaip tapsime visi vienodi, lyg be savo šaknų. Ką pasakysime ateities kartoms – kad mes tiesiog save ir savo praeitį pamiršome?

„Tradicijas ir norimus pokyčius jose kuria žmonės. Ne knygos, ne Biblija ir kiti raštai, o būtent žmonės, visuomenė. Jei visi matys to prasmę, jie gali labai daug dalykų pakeisti, sukurti, adaptuoti. Jau ir dabar atsiranda iniciatyvios grupės žmonių, kurie savo gražiu pavyzdžiu skatina susitelkti per Vėlines, degti laužus, žvakeles, susitelkti ties mūsų kultūros šaknimis. To ir norėčiau – kad mūsų šalies žmonės įvertintų senąsias tradicijas ir jų nesigėdytų, puoselėtų jas ir skatintų jų išsaugojimą, to mokydami vaikus“, – sako prof. R. Bilbokaitė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

nekenčiu Helovyno!

nekenčiu Helovyno! portretas
Antrajam komentarui. Esi idiotas, koks skirtumas kokia pavardė, bukaproti? Tu subingalvi nukreipi diskusiją nuo pagrindinės temos. Ir tai kad nesugebi perskaityti pavardės yra tavo problema. Yra toks psichinis sutrikimas, kai žmogus nesugeba perskaityti raidžių - pasitikrink. Bilbokas - graži lietuviška pavardė, Bilboko dukra bus Bilbokaitė.

Pil.

Pil. portretas
Baisu tas Helovinas,nelietuviška ir skatina smurtą,žmogžudystes , vaikų veidai išpaišyti raudonai ,vaizduoja kraują,nupieštos raudonos siūlės atrodo kaip supjaustytą ,kraujančia žaizda.Ko mokome vaikus , vaikai sako mes bijome , tėvai atsako tu didelis, vadinasi reikia kad patiktų.Tada nereikia nusikaltėlius, žmogžudžius teisti ,jie juk 33 metai kaip mokinami, kad patiktų tokie kraujuojantys , numirėlių vaizdai ko pasekoje jie patys tai daro ,tas žaizdas.Puikuokitės tada.

kas jai tokia pavarde sugalvojo

kas jai tokia pavarde sugalvojo portretas
aš kol perskaičiau bilobybaitė, bledabikaitė, ten pas koki cariu tavo protėviai lažavo
VISI KOMENTARAI 18

Galerijos

Daugiau straipsnių