Rašytojo K. Leine'o gyvenimas ir kūryba: sielos kelionė į Grenlandiją ir atgal

Rašytojas Kimas Leine'as – vienas labiausiai vertinamų autorių danų literatūros istorijoje. Jo knyga "Amžinybės fjordo pranašai", sulaukusi daugybės prestižinių apdovanojimų, rado savo skaitytojų ir Lietuvoje.

Istoriniame romane žavi įtaigiai aprašyta rūsti Grenlandijos realybė, kaipmat įtraukia dinamiška, nors ir kiek keista įvykių seka ir atvira pagrindinio veikėjo Morteno Falko išgyvenimų raiška. Įspūdį sustiprina ir paties autoriaus gyvenimo istorija: augo Norvegijoje su Jehovos liudytojais, būdamas paauglys pabėgo į Daniją, tačiau, neradęs ramybės, ieškoti jos, taip pat ir naujo identiteto, išvyko į Grenlandiją, iš kurios vėliau buvo išmestas, nes vartojo narkotikus.

Užuot gėdijęsis savo nekokios praeities ir patirties, Kimas Leine'as ją atvirai išliejo ant popieriaus ir, būdamas 45-erių, akimirksniu tapo žymiu rašytoju. Apie savo sielos kelionę ir tapatybės paieškas Grenlandijoje – pokalbis su rašytoju.

– Jūsų gyvenimo istorija – įspūdinga, tarsi įtemptas veiksmo filmas: didžiąją gyvenimo dalį vis nuo ko nors bėgote. Tikriausiai klausimas skambės kvailai, bet kur sėmėtės stiprybės?

– Tikriausiai turiu išgyvenimo instinktą ir pozityvų mąstymą, nes savęs nė kiek nesigailiu. Po visko atsitiesti man labai padėjo rašymas. Kai turi kūrybinės energijos ir amibicijų, kurių negali įgyvendinti, jos tampa destruktyvios – atsisuka prieš tave ir bando nužudyti. Savidestrukcija baigėsi, kai tapau publikuojamu rašytoju, tačiau tai įvyko gana vėlai – man buvo 45-eri. Tik tuomet pradėjau jaustis geriau, tad, jeigu ne rašymas, šiandien tikriausiai net nebūčiau gyvas.

– Bet juk rašyti pradėjote anksčiau?

– Rašiau nuo paauglystės, literatūra man visuomet buvo labai svarbi gyvenimo dalis, nes ji reprezentuoja pasaulį, kuris yra saugus ir racionalus – paralelų tam, kuriame gyvenau: šis buvo išprotėjęs, baisus ir nemalonus. Rašydamas norėjau sujungti juos abu ir sukurti savąjį, tačiau negalėjau suprasti, kaip reikia rašyti knygą, trūko metodinių žinių. Daug skaičiau nuo pat vaikystės, literatūroje susiradau daug gerų draugų – tai Levas Tolstojus, Gustavas Flaubert'as ir kiti. Jie visi seniai mirę, bet literatūra tuo ir yra nuostabi, kad laikas komunikacijai – ne kliūtis, gali būti draugais su tais, kurie gyveno ir prieš 100 metų. Su literatūra turėjau labai gerą santykį, to negalėčiau pasakyti apie realią aplinką – mane supo žmonės, kentėję nuo religinės beprotybės. Nuo jos pabėgau pas tėvą, kai man buvo penkiolika, bet jis mane išnaudojo seksualiai, tad ir vėl turėjau bėgti. Tąkart – į santuoką, kuri nebuvo labai gerai, bet suveikė: tapau slaugytoju, susilaukėme vaikų.

– Tačiau bėgote dar kartą – į Grenlandiją, ieškoti naujos tapatybės.

– Taip, norėjau pabėgti ne fiziškai, bet psichologiškai – į naują tapatybę, tapti grenlandu. Mano didelės pastangos nebuvo bevaisės – vietiniai ėmė mane vadinti kalak. Toks, beje, buvo ir mano pirmosios novelės pavadinimas. Pasižiūrėjęs žodžio reikšmę žodyne labai didžiavausi: kalak – tikras grenlandas. Man pasisekė, nes tapau kažkuo kitu, pakeičiau identitetą! Bet ilgainiui ėmiau suprasti, kad šnekamojoje kalboje šis žodis turi visai kitokią konotaciją: kalak – visiškas idiotas. Toks ir buvo mano naujasis identitetas. Bet man tai tiko – tik norėjau būti kuo nors kitu, nei buvau. Išties penkiolika metų, praleistų Grenlandijoje, buvo nauja pradžia, o kartu ir pabaiga, nes šio periodo pabaigoje išgyvenau rimtą dvasinę krizę, kurią vainikavo skyrybos ir priklausomybė nuo narkotikų: baigiau šią savo istoriją mažame Grenlandijos kaimelyje būdamas visiškai vienas.

Ar mes turime savo viduje kokią nors šerdį, kuri sako – čia aš? Sunku pasakyti. Bet šiandien aš jaučiuosi kitu žmogumi, nei prieš išvykdamas į Grenlandiją.

Pamenu, tuomet pirmą kartą turėjau galimybę stebėti tiesioginę žinių transliaciją iš didžiojo pasaulio – kaip tik vyko rugsėjo 11-osios katastrofa Niujorke, kuri labai sutapo su mano psichologiniu nuosmukiu. Tądien prarijau keletą tablečių, pažiūrėjau reportažą ir pamaniau: puiku, pasaulis griūva kartu su manimi! Tobula! Po kurio laiko netekau slaugytojo licencijos ir buvau išmestas iš Grenlandijos. Grįžau į Daniją, įsikūriau ir parašiau pirmąją savo knygą "Kalak". Tai buvo mano tikroji nauja pradžia, nes realizavau kūrybines energijas, kurias iki tol bandžiau nužudyti. Dabar jas bandau valdyti ir veikti kažką naudingo.

– Apie priklausomybę nuo narkotikų pasakojate taip paprastai. Kokia šios istorijos pradžia?

– Iš pradžių turėjau priklausomybę nuo medicininių preparatų, kuriuos vartojau todėl, kad jaučiausi blogai ir apie tai niekam nesakiau, nes buvau visiškai vienas. Ji išsirutuliojo į rimtesnę stadiją – pradėjau naudoti intraveninius vaistus ir nebegalėjau be jų gyventi, situacija vis blogėjo ir blogėjo. Dirbau kartu su grenlande moterimi, kuri ir paskambino gydytojams. Buvau nusiųstas į psichiatrijos ligoninę Kopenhagoje, kur išbuvau tris mėnesius. Po gydymo grįžau atgal į Grenlandiją, nes tai buvo vienintelė vieta, kurioje jaučiausi gerai. Atsidūriau tame pačiame pradiniame taške kaip prieš penkiolika metų ir iš paskutiniųjų stengiausi viską daryti teisingai, tačiau kai esi priklausomas, galvoji tik apie viena. Tad atkritau – vėl pradėjau vartoti. Tuomet atėmė mano slaugo licenciją ir buvau išmestas iš Grenlandijos visiškai nedramatišku būdu, nes žmonės aplinkui buvo labai supratingi. Buvo nemalonu, bet kartu ir didelis palengvėjimas. Po penkiolikos metų grįžau į Daniją visam laikui – tai buvo 2004-ųjų gruodis. Nuvykau pas mamą į Norvegiją ir pradėjau rašyti "Kalak".

– O kaip nauja tapatybė – ar pavyko?

– Manau, kad taip. Bet kas toji tapatybė? Tai geras klausimas. Ar mes turime savo viduje kokią nors šerdį, kuri sako – čia aš? Sunku pasakyti. Bet šiandien aš jaučiuosi kitu žmogumi, nei prieš išvykdamas į Grenlandiją. Šalia grenlandiškosios patirties įvyko ir kita – dabar turiu vaikų, esu vedęs antrą kartą, išgyvenau didelę dvasinę krizę. Vieną dieną buvau grenlandiškas dundukas iš laukinės gamtos, o kitą jau stovėjau prieš minią žmonių ir pasakojau apie savo knygą. Tai buvo labai keista, bet vien tai mane privertė pasijausti kitu žmogumi. Kai kurie dalykai išliko tie patys, bet kai kurie pasikeitė kardinaliai.

– Kodėl jūsų pabėgimo tašku tapo būtent Grenlandija, o ne, tarkim, Afrika, kuri tarp ieškančiųjų dvasinio pabėgimo labai populiari?

– Tiesą sakant, viskas ir prasidėjo nuo minties apie Afriką – perskaitęs Karen Blixen, kuri ten praleido septyniolika metų, romaną "Pabėgimas į Afriką", susikūriau asmeninį mitą vykti kur nors į kolonijinį gyvenimą ir tapti istorijų rašytoju. Tačiau pirmiausia juk reikėjo juo tapti ir patirti kažką įspūdingo, kad galėčiau visa tai nuostabiai aprašyti. Kaip tik tuo metu man pasiūlė darbą Grenlandijoje, tad ten ir išvykau. Įvykiai susidėliojo labai logiškai, nes Grenlandija yra Danijos Afrika: skirtumų labai daug – Grenlandijoje juk šalta, tačiau tai taip pat kolonija. Mes, danai, kolonizavome šią šalį labai seniai, bet kaltės jausmas mus vis dar aplanko, kartu apie šią šalį beveik nieko nežinome. Tad Grenlandija tapo manąja Afrika. Patirtis joje buvo gana katastrofiška, bet  ir labai reikalinga, nes ji pavertė mane rašytoju.

Butauto Barausko nuotr.

– Dauguma didžiųjų rašytojų išgyveno ne itin lengvas ir malonias gyvenimo istorijas. Kaip manote, ar tai turi ryšį su kūrybiniu talentu? Galbūt rašymas – kūrybinė blogos patirties išraiška?

– Nebūtinai. Pavyzdžiui, Marcelis Proustas gyveno labai nuobodų gyvenimą, o juk jis – vienas didžiausių XX a. rašytojų, tad nemanau, kad gyvenimiška patirtis su talentu ar geru rašymu turi ką nors bendra. Jeigu esi kūrybingas žmogus ir neturi sąlygų rašyti, gyvenimas gali būti labai įdomus, galbūt net katastrofiškas. Tačiau jeigu išliesi savo kūrybinę energiją, kol esi jaunas, gali gyventi labai nuobodžiai, bet rašyti puikiai.

– Prieš tapdamas rašytoju dirbote slaugytoju. Ar ši profesija ir patirtis joje kaip nors pravertė rašant?

Kai pradėjau rašyti, galvojau apie save kaip apie katastrofos auką, gulinčią gatvėje ir kraujuojančią, – tiesiog pamačiau save labai objektyviai ir aprašiau.

– Žinoma. Esu įsitikinęs, kad rašyti išmokau būtent todėl, kad buvau slaugas. Dirbau mažame Grenlandijos kaimelyje, tad teko būti ir gydytoju, ir veterinaru, ir psichologu, ir socialiniu darbuotoju, kartais net ir policininku. Teko išmokti žvelgti į pasaulį šaltomis akimis, nes juk slaugytojas negali į įvykius įsitraukti emociškai – jeigu lakstysi aplink pacientus, šauksi ir verksi, kaip daro jie, negalėsi padėti. Turi būti šaltas bei racionalus ir veikti. Kai pradėjau rašyti, galvojau apie save kaip apie katastrofos auką, gulinčią gatvėje ir kraujuojančią, – tiesiog pamačiau save labai objektyviai ir aprašiau. Tam tikras abejingumas fizinėms žmogaus kančioms, išmoktas darbo praktikoje, ir buvo mano raktas, padėjęs tapti rašytoju. Supratau, kad jeigu rašydamas iš teksto eliminuoji visas emocijas, tampi labai emocionaliu skaitytoju, nes, užuot smulkiai aprašęs tekste, perkeli jas skaitančiajam: kuo šalčiau rašai, tuo šiltesnis yra tekstas, tad ir poveikis didesnis. Įsivaizduokime istoriją, kurioje moteris yra prievartaujama labai žiauriai. Aprašant situaciją labai dramatiškai, tai tampa pramoga, bet, rašant labai šaltai, be jokių emocijų, skaitytojas ima jaustis nemaloniai, tad išgyvena tas emocijas. Manau, kad toks požiūrio taškas yra taip pat ir mano tekstų skiriamasis ženklas.

– Pirmoji jūsų knyga "Kalak" išpopuliarėjo akimirksiu. Ji – autobiografinė. Dauguma rašytojų savo asmenines patirtis paverčia knygomis, tačiau ar nėra tai kažkaip nepatogu? Juk visas pasaulis sužino daug asmeninių detalių.

– "Kalak" kūrybinis proceas man suteikė didelį palengvėjimo jausmą. Kai grįžau iš Grenlandijos – tiksliau, kai buvau iš ten išmestas, nežinojau, ką daryti, turėjau tik savo autobiografinę knygą, kuri padėjo suprasti, kas įvyko, objektyvesniu būdu – pažvelgiant į savo gyvenimą per atstumą, šiek tiek atsitraukus, o tai išlaisvino mano vidinius vaiduoklius. Naudodamas savo gyvenimą kaip siužetą novelei jaučiau, kad pirmą kartą galiu jį kontroliuoti. Tai, žinoma, buvo tik iliuzija, bet ji veikė. Juk kai rašai, nestovi priešais didelę auditoriją, atvirkščiai, sėdi vienas: patiki savo gyvenimą ir paslaptis kompiuteriui, niekas tavęs nesiklauso.

– Ar yra autobiografinių užuominų ir "Amžinybės fjordo pranašuose"?

– Taip. Pagrindinio veikėjo Morteno Falko gyvenimo kelionė yra labai panaši į manąją: jis pradeda Norvegijoje, įgauna išsilavinimą Danijoje, tuomet įsitraukia į grenlandišką misiją, išgyvena dvasinę tamsą, savyje atranda laukiniškumo, o tuomet jį išmeta iš Grenlandijos. Tai tas pats įvykių ratas, kurį teko išgyventi ir man, tačiau šioje knygoje istoriją vystau per laiko atstumą – XVIII a. Mortenas Falkas nėra mano alter ego – manau, mes labai skiriamės. Knygos veikėjas, su kuriuo save tapatinčiau, yra Bertelis Jensenas, Morteno asistentas, – su šiuo personažu turime daug bendra.

– Susidarė įspūdis, kad knygoje kiek negatyviai vaizduojate grenlandišką aplinką, kurioje atsiduria Mortenas Falkas: ten šalta, tamsu, vietiniai gyventojai nelabai draugiški. Bet viename interviu esate sakęs, kad arktika – tai rojus. Kaip yra iš tiesų?

– Grenlandija XVIII a. tikrai nebuvo rojus – gyvendamas ten galėjai tikėtis labai trumpo ir nemalonaus gyvenimo. Bet šiandien tai yra nuostabi vieta, kurioje gali jaustis laisvas, turėti glaudų ryšį su gamta. Gyvenimo tempas ten yra kur kas lėtesnis nei čia, Europoje, tad yra ir tinkamos sąlygos palaikyti glaudesnį santykį ir su pačiu savimi. O kai pripranti prie šalčio, suvoki, kad ten visai nešalta, – atvirkščiai, Danijoje labai šalta: praleidęs žiemą Grenlandijoje Danijoje jautiesi sustiręs, nes čia drėgna ir vėjuota, be to, taip tamsu, kad be elektros nieko negali matyti. Grenlandijoje oras labai sausas, ten gryna ir malonu, o tamsa – realiatyvi, nes jos visuomet suteikia pati gamta: sniegas, šiaurės pašvaistė, žvaigždės ir mėnulis, už fjordų visada matyti kalnai. Kad visa tai pajaustum, turi pagyventi kelerius metus – pažinti, rasti santykį, nes išlipus iš lėktuvo tai gali pasirodyti pati bjauriausia vieta Žemėje.

– Kuo toks blogas buvo gyvenimas XVIII a. Grenlandijoje?

Skandinaviškos literatūros beveik neskaitau, o apie skandinavišką meną irgi nieko nežinau, orientuojuosi į anglų, vokiečių ir rusų rašytojus.

– Kai danai vyko į kolonijas, statistika rodė, kad gali tikėtis baigti gyvenimą po devynių mėnesių, nes žmonės susirgdavo ir mirdavo, ypač šiaurinėje dalyje, kur gyvenimo trukmė būdavo labai trumpa: skorbutas, plaučių ligos, nuolatinis viduriavimas dėl prasto maitinimosi buvo kasdienybė, nes atvykėliai būdavo pernelyg išdidūs valgyti vietinį maistą. Tik nedaugelis suprato, kad, norint išgyventi, reikia gyventi kaip vietiniai. Kai tik Grenlandija buvo kolonizuota, Danijos karalius ten atsiuntė apie šimtą žmonių, kurių dauguma mirė jau pirmąją žiemą. Ironiška, kad sutartys dažniausiai būdavo sudaromos dešimčiai metų, tačiau niekas tiek neišgyvendavo.

– Kodėl žmonės ten vis tiek vyko?

– Nes namuose neturėdavo darbo. O jeigu neturėjai darbo – neturėjai nieko: negalėjai kurti šeimos, gyventi normalaus visaverčio gyvenimo. Pagyvenęs kolonijoje ir iš ten grįžęs jau galėjai tikėtis įsidarbinti. Tad žmonės taip ir žaisdavo su likimu, tikėdamiesi, kad išgyvens, o grįžę galės susituokti ir įsikurti.

– Kaip ir knygoje "Amžinybės fjordo pranašai"?

– Taip. Mortenas Falkas labai stiprus, nes jis išgyvena tokiomis sąlygomis, kuriomis daugelis būtų mirę.

– Plaukdamas į Grenlandiją, jis pasiima karvę Roselilę – šis epizodas aprašomas gana smulkiai. Kodėl tiek dėmesio skiriama karvei?

– Tai tiesiog meilės istorija.

– Gana daug literatūros kritikų mano, kad "Amžinybės fjordo pranašai" – keista ir neįprasta knyga. Kaip manote, kodėl susidaro toks įspūdis?

– "Amžinybės fjordo pranašai" – pirmoji istorinės trilogijos apie Grenlandiją dalis: antroji Danijoje buvo išleista prieš dvejus metus, netrukus pasaulį išvys ir angliškasis jos variantas. Manau, kad ši geresnė nei pirmoji, bet ji labai polifoniška, joje daug balsų, pasakojančių savo istorijas, o veiksmas vyksta kiek daugiau nei puse amžiaus anksčiau nei "Amžinybės fjordo pranašuose" – grįžtu į pirmąjį kolonizacijos etapą. Šiuo metu rašau ir trečiąją dalį, kurioje įvykiai rutuliojasi 1880-aisiais, ekspedicijos kitoje – rytinėje pakrantėje metu. Grenlandijos istorija man yra labai įdomi, esu į ją įsigilinęs gana daug. Tad tikriausiai čia ir slypi keistumo paslaptis – mes jau 200 metų esame kolonizavę šią šalį, tačiau apie ją niekas nerašo, man tai atrodo labai keista. Daug žinome apie Angliją ir kolonijas Afrikoje, Indijoje, žinome net daug detalių – kad, norint įkurti koloniją, ten buvo siunčiami kaliniai. Tad galbūt ši knyga padėjo suprasti, kad mes iš tiesų kolonizatoriai, o Grenlandijos gyventojai – ne visai daniškojo identiteto dalis. Danai mano, kad mūsų šalis yra maža, tačiau kartu ir didelė, nes kolonizuodama atsidūrė galios pozicijoje. Manau, kad tokie pojūčiai ir inspiravo tą keistumo jausmą.

– "Amžinybės fjordo pranašai" – labai skandinaviška knyga. Kas, jūsų manymu, yra skandinaviškos literatūros identitetas?

– Net nenumanau. Skandinaviškos literatūros beveik neskaitau, o apie skandinavišką meną irgi nieko nežinau, orientuojuosi į anglų, vokiečių ir rusų rašytojus. Tad galiu tik spėti, kad mes, skandinavai, patirčių gauname iš būtinybės suvokti tamsą ir rasti su ja gerą santykį. Juk didžiąją dalį metų čia oras siaubingas, saulė – kitoje žemės vietoje, tad gyvename viltimi, kad šešios vasaros savaitės šiemet mums bus malonios ir draugiškos, ir beveik visuomet nusiviliame. Nejučia tampame fatalistais. O fatalizmas mums suteikia ironijos. Galbūt tai ir yra skandinaviškasis identitetas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių