Prancūzams svarbu išsakyti jausmus, ne tik pasakyti, kad myli, bet ir mokėti palaikyti bei sulaukti to paties.

Dvidešimt vienus metus Prancūzijoje gyvenančią ir kuriančią Alantę Kavaitę ilgesniam laikui į tėvynę sugrąžino galimybė kurti lietuvišką pilno metražo filmą „Sangailė“.

Šiuo metu pasiruošimo filmo gamybai darbai jau prasidėjo: vykdoma aktorių atranka, baigiama formuoti filmo gamybos komanda.

Lietuvą A.Kavaitė paliko vos devyniolikos, spėjusi sukurti pagrindinį Beatričės vaidmenį Raimundo Banionio filme „Džiazas“. Naujojo filmo kūrimas Lietuvoje jai – simbolinis sugrįžimas ten, kur sustota, nes „Sangailės“ istorijos centre – kupina svajonių ir baimių į suaugusiųjų gyvenimą žengianti mergina, trokštanti skraidyti akrobatiniu lėktuvu.

„Man didžiausia garbė, kad filmas yra palaikomas dar visai jauno Lietuvos kino centro ir bus pirmasis jo vaikas. Pasitikėjimas mane labai jaudina ir, žinoma, uždeda atsakomybės naštą. Negaliu nuvilti ir žinau, kad nenuvilsiu. Grįžti dirbti į Lietuvą po tiek metų ir su tokiu palaikymu yra didelis džiaugsmas“, – sakė A.Kavaitė, su „Vilniaus diena“ pasidalijusi mintimis apie kiną, gyvenimo Prancūzijoje ypatumus ir atradimus Lietuvoje.

– Koks tas filmas „Sangailė“, sugrąžinęs jus į Lietuvą?

– „Sangailė“ – filmas apie savęs ieškančią paauglę, jos tapimą asmenybe. Mintis rašyti scenarijų apie paauglės pasaulį kilo pradėjus dirbti su jaunimu. Prancūzijoje prieš kelerius metus pradėjau dirbti su moksleiviais, kurie pasirinkę meno kryptį: padedu parašyti scenarijus, nufilmuoti, sumontuoti jų filmukus. Be to, pati priėjau tokią amžiaus ribą, kai į paauglystę galiu žiūrėti ramiai, nesijaudindama. Kadangi mano paauglystė, nuo kurios neatsiejami lėktuvai, oro šventės, prabėgo Lietuvoje, tapo akivaizdu, kad ir filmo veiksmas turėtų vykti Lietuvoje.

Taigi filmo istorija ir yra apie 17-metę merginą Sangailę, kuri nori skraidyti, bet taip savimi nepasitiki, mano esanti nieko verta, kad nė nedrįsta siekti svajonę įgyvendinti. Prie to prisideda ir mama, buvusi balerina, išvaizdi, bet dukrą nuolat gniuždanti priekaištais ir negatyviomis pastabomis.

Sangailė, kilusi iš turtingos vilniečių šeimos, gyvenanti gražiame name, vienoje oro šventėje sutinka visiškai sau priešingą merginą – iš Elektrėnų, gyvenančią blokiniame name, nieko neturinčią, bet laisvą – viską galinčią, dirbančią padavėja ir svajojančią stoti į Dailės akademiją. Šios surastos draugės dėka Sangailė įveikia savo baimes. Tokia filmo mintis – kartais reikia tik žmogaus šalia, jo pastūmėjimo, paskatinimo, kad užaugtų sparnai, kad pasikeistų gyvenimas. Reikia tik ištiestos rankos, kad pajaustum savyje užgniaužtą stiprybę.

– Ką reiškia Sangailės vardas?

– Tai – senas lietuviškas vardas. „Gailė“ reiškia „galia“, o „san“ – su, taigi „su galia“. Filmo herojės galia vidinė, ir kad ji prasiveržtų, išsiskleistų, reikės kito žmogaus pagalbos.

– Ar jūsų filmą bus galima laikyti lietuvišku?

– Filmą daugiausia remia Lietuva, jos žinioje – visi darbai nuo aktorių parinkimo iki filmavimo lokacijos. O Prancūzijos indėlis bus postprodukcija ir vienintelis grupėje esantis operatorius prancūzas, su kuriuo kūriau pirmąjį filmą. Kai filmas keliaus po festivalius, jis bus pristatomas kaip Lietuvos ir Prancūzijos darbas.

– Ar jus galime „savintis“ ir vadinti lietuvių kino kūrėja?

– Lietuviai gali mane vadinti lietuvių kino kūrėja, prancūzai prancūzų – su abiem sutiksiu. 19 metų gyvenau Lietuvoje, o pirmą filmą sukūriau Prancūzijoje, 21-us metus gyvenu Prancūzijoje ir antrą filmą kuriu Lietuvoje – tai savotiška harmonija, gera pusiausvyra.

– Suvaidinote pagrindinį vaidmenį R.Banionio filme „Džiazas“. Aktorystė nebetraukia?

– Labai gerai jaučiuosi režisūroje. Taip susiklostė. Jei proga pasitaikytų, kodėl gi ne, bet visaverte aktore, gebančia kurti įvairius vaidmenis, nebūčiau, nes į tai reikia nuolat gilintis.

– Kokia buvo jūsų gyvenimo pradžia Prancūzijoje?

– Mokslai, mokslai ir įvairiausi neįdomūs darbai.

– Kokie darbai?

– Darbas kukurūzų lauke, rusų kalbos mokymas, namų valymas, vaikų auklėjimas ir pan. Toks buvo studijų metas. Pagaliau vėliau atsirado įdomus darbas – reklaminių klipų montažas, pirmaisiais metais dirbau dieną naktį. Ir tik tada priartėjau prie kino, pradėjau rašyti scenarijus trumpo metražo filmams.

– Pusę gyvenimo praleidote Prancūzijoje, o lietuviškai kalbate sklandžiai, be menkiausio akcento. Kaip pavyko tai išsaugoti?

– Man visada kalbos gerai sekėsi. Aš kaip papūga – išgirstu ir atsimenu. Pasakykit sakinį kiniškai, ir aš jį pakartosiu. Didelių pastangų nededu, tiesiog turiu gerą klausą ir atmintį. Kita vertus, yra temų, kuriomis lietuviškai niekada nesu kalbėjusi. Išvažiavau iš Lietuvos labai jauna ir tikrai nekalbėdavau apie meną, filosofiją, mokesčius, kino techniką, pajamas, algą, todėl atsiranda žodžių trūkumas. Kai kurių žodžių, pvz., skaitmeninis, tuo metu nė nebuvo. Taigi man tai – rūkas. Tenka mokytis naujų lietuviškų žodžių, o su tarties problemomis nesusiduriu.

– Palaikote ryšį su lietuvių bendruomene Prancūzijoje?

– Ne. Truputį keista buvo, kad tai, ką esu gavusi iš lietuvių, buvo susiję su religija, – kalėdaičių. Nors mano šeimoje jie irgi laužyti, pati jais per Kūčias mielai dalijuosi, bet tai – susijusi su religija tradicija ir kodėl man kalėdaičius siuntę žmonės gali spręsti apie mano tikėjimą. Pati esu žmogus, gerbiantis kitų įsitikinimus, bet palaikantis Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, todėl iš oficialių institucijų norėtųsi dėmesio kultūrai, savo šalies reklamai be religinio atspalvio.

– Kas jus stebina šiandien sugrįžtant į Lietuvą?

– Lietuvoje jaučiuosi sava. Keista tik lipti į troleibusą. Buvo didelė gėda, kad nežinojau, kaip nusipirkti bilietą. Anksčiau grįždavusi į Lietuvą gyvendavau tarp Žvėryno ir senamiesčio, visada vaikščiodavau pėsčiomis ir troleibusu nebuvau važiavusi visus tuos 21-us metus.

Kai apsistojau ilgesniam laikui, prisireikė pavažiuoti, o kaip ir ką daryti, nežinau. Kalbu be akcento lietuviškai – žiūri į mane kaip į marsietę. Gal paklausus ko nors angliškai būtų net paprasčiau sulaukti paaiškinimų. Susiduriu su paprastomis buitiškomis paslaptimis – pavyzdžiui, telefono kortelės radimas, papildymas. Visa kita – paprasta, sava, aišku.