– Labas, Juozapai! Kaip tavo vasara? Ar pavyksta pailsėti, atsipūsti, ar, priešingai, šiuo metu ne tik už lango, bet ir tau pats darbų įkarštis?

– Tikriausiai, kaip ir daugeliui mano industrijos žmonių, vasara – didžiausias darbymetis. Žinoma, ir žiemą darbų netrūksta, bet šiomis dienomis vis kartoju sau: ateis žiema, pailsėsiu kur nors, kur dar bus vasara… Tikiuosi, pavyks.

– Dirbi ir už kadro, ir jame – ne tik režisuoji, kuri scenarijus, tačiau esi ir aktorius, modelis. Kurioje ekrano pusėje labiau patinka dirbti?

– Būti aktoriumi ar modeliu, palyginti su režisieriaus ir prodiuserio pareigomis, paprasčiau – kur kas mažiau atsakomybės. Telieka įsijausti į vaidmenį ir skirti savo jėgas scenarijui įgyvendinti. Būti aktoriumi man – savotiškos trumpos atostogos nuo kitų pareigų. Tačiau negaliu išskirti kurios nors srities – kiekviena man labai svarbi, viena kitą papildo, iš jų ir susideda gyvenimas. Pabuvus aktoriaus vaidmenyje man lengviau dirbti su kitais aktoriais kaip režisieriui: geriau suprantu, su kokiais iššūkiais jie susiduria, kaip tuos iššūkius efektyviau kartu įveikti, kaip tikslingiau bendrauti siekiant to, ko reikia kamerai, ir pan.

Ž. Strakšio nuotr.

– Iš kur semiesi įkvėpimo ir ką darai, kai (jei) užstringi? Gal žinai kokių efektyvių metodų, paslapčių pajudėti iš vietos, užsikurti?

– Pats efektyviausias metodas atstrigti, mano nuomone, yra pats paprasčiausias – tiesiog pradėti daryti. Pirmosios minutės gali būti nepaprastai sunkios, tačiau kuo toliau, tuo lengviau. Įkvėpimo mūza egzistuoja, bet ji turi surasti tave dirbantį.

– Dirbdamas prie įvairių projektų vadovauji didelei kūrybinei komandai. Kaip tau patinka ir sekasi šis vaidmuo?

– Iš tiesų šiemet sueina dešimt metų, kai užsiimu šia veikla. Ar sekasi gerai, priklauso nuo perspektyvos. Būna visokių minčių, normalu kartais abejoti, viską pasverti. Regis, mūsų smegenys užprogramuotos visada norėti ir siekti daugiau. Pajutęs, kad nesu patenkintas, prisimenu save ir komandą prieš pusmetį, metus, penkerius metus ar pan. ir tada logiškai susidėlioju, kad viskas juda į gera, progresuojame. Jei prieš penkerius metus būčiau žinojęs, su kokiais žmonėmis ir prie kokių projektų teks dirbti šiandien, be abejo, nudžiugčiau. Todėl išvada – sekasi labai gerai.

Pabuvus aktoriaus vaidmenyje man lengviau dirbti su kitais aktoriais kaip režisieriui: geriau suprantu, su kokiais iššūkiais jie susiduria (...)

 

– Kokiais kriterijais remiesi formuodamas komandą būsimam projektui: kolegų profesionalumu, charakterio savybėmis ar dar kuo nors? Su kokiais žmonėmis tau gera dirbti ir kurti?

– Pagrindinis kriterijus yra žmogaus charakteris, požiūris į (komandinį) darbą ir mokėjimas mokytis. Jeigu su tuo viskas gerai, net jei žmogus dar visai žalias savo pasirinktoje kūrybinėje srityje, rasime bendrą kalbą. Taip yra todėl, kad kūrybos įgūdžių įgyti daug lengviau, nei, pavyzdžiui, pakeisti žmogaus darbo etiką ar įdiegti atsakingumą. Pastarieji dalykai labai susiję su žmogaus charakteriu, o jį pakeisti labai sunku, ypač jei pats žmogus nenori tobulėti. Pasižiūrėkime į veidrodį ir suprasime, kad tai yra sudėtinga. Darbo santykiai – kaip ir bet kokie kiti santykiai, ne iš karto randame tinkamų partnerių. Nieko čia tokio – kažkas išeina, kažkam vietos atsiranda. Kalbant apie savo komandos narius – esu labai laimingas. Kartais, kai būna sunkesnis etapas ir reikia įžvelgti pozityvumo, pagalvoju, su kokiais šauniais žmonėmis dirbu: su jais galime įveikti ir baisiausią audrą, o procese net ir pasijuokti. Per tiek metų atsisijojo nuostabios asmenybės, be kurių nebūčiau ten, kur esu. Esu be galo dėkingas jiems visiems.

E. Miškinio nuotr.

– Tavo įkurta ir vadovaujama audiovizualinės kūrybos įmonė apima kelias sritis: „Focus Divisions“ – įvairius komercinius projektus, reklamas, renginius, „Fast Focus“ – automobilių sportą, „Sound Focus“ – muzikinius projektus, „Joy Focus“ – vestuves. Atrodo, kad mėgsti struktūrą ir aiškumą – atskiros filmavimo sritys turi atskirus prekių ženklus.

– Taip. Nusprendėme sukurti atskirus (bet ir susijusius) prekių ženklus dėl to, kad kiekviena iš šių kūrybos sričių skiriasi tiek klientų, tiek žiūrovų ir, žinoma, kūrybos specifika.

J. T. Juknevičiaus nuotr.

– Darbo fokusai atliepia tavo asmeninius interesus. Kokių dar pomėgių turi? Galbūt ateityje atsiras naujų profesinių fokusų?

– Laikas gryname ore mano kaime, žygiai, lauko darbai, sportas ir automobilių sportas. Profesinių fokusų šiuo metu užtenka, bet pamatysime, kaip bus ateityje. Na, juk kiekvienas verslininkas turi minčių apie plėtrą.

– Filmuodamas ir režisuodamas muzikinius klipus, reklamas tarsi kuri trumpus vaidybinius filmus: čia daug montažo, aktorystės, galbūt efektų ir pan. Tavo kuriami audiovizualiniai automobilių sporto pasakojimai – labiau dokumentinio žanro. Viename interviu perskaičiau puikią tavo mintį, kad dokumentikoje labai svarbu tas čia ir dabar, nes praleisto momento jau nepakartosi. Kur tau pačiam daugiau iššūkių, kūrybos laisvės, malonumo ir sunkumų: kai gali akimirką kartoti ir kartoti mėgindamas užfiksuoti ją tobulai ar turėti vieną vienintelę progą tam momentui sučiupti?

– Geras klausimas. Maždaug prieš 5–7 metus maniau, kad esu labiau dokumentinio žanro kūrėjas. Tačiau pabandžiau fikcinę kūrybą, t. y. kai kuri savo pasaulį ir jo veikėjus švariame popieriaus lape, ir supratau, kad man labai patinka ir tai. Taip pat pastebėjau, kad man tai daryti tam tikra prasme netgi lengviau – tikriausiai užgrūdino dokumentinė kūryba. Dokumentinis žanras turi daug apribojimų, kaip ir sakai, tos pačios akimirkos nepakartosi (na, nebent atkursi). Kuriant fikciją iš tiesų yra daugiau kontrolės. Jauti, kad scenarijus nelabai kabina, tiesiog patobulini scenarijų, perrašai veikėjų savybes ar pan. Jeigu istorija ar asmenybės nelabai kabina dokumentikoje, to tiesiogiai negali pakeisti ir tuomet bandai keisti pasakojimo stilistiką, toną, tempą ar kitus dalykus. Kuri sritis patinka labiau? Apylygiai. Manau, kad man svarbu dirbti prie abiejų žanrų – tada neatsibosta, o dalykai, išmokti vienoje srityje, persiduoda ir kitai.

J. T. Juknevičiaus nuotr.

– Kuri originalius, įdomius ir išsiskiriančius vaizdo klipus įvairiems atlikėjams ir grupėms, o 2022 m. su komanda laimėjote 72 valandų muzikinių vaizdo klipo kūrimo iššūkį „Odisėja72“. Ką tau svarbiausia perteikti šiuose kelių minučių filmuose, kam skiri didžiausią dėmesį?

– Pradėsiu nuo to, kad kiekvienas projektas yra labai savitas ne tik kūrybos, bet ir galimybių prasme. Pavyzdžiui, vieno – didesnis biudžetas, kito – su labiau limituotu. Vienas projektas – su labiau patyrusiais aktoriais, kitas – labiau su mėgėjais, o gal net pirmą kartą stovinčiais prieš kamerą. Vienam projektui realizuoti gali skirti mėnesius, o kitam – galbūt savaitę ar vos 72 valandas. Kiekvienas projektas pažeria savų kozirių ir iššūkių. Svarbiausia, kaip su tomis kortomis sužaisi. Tai ir stengiamės daryti su kūrybine grupe – kuo geriau sužaisti, pasiekti kuo geresnį rezultatą, nesvarbu, kokios sunkios būtų aplinkybės. Svarbiausia, kad galėtume švaria kūrybine sąžine pasirašyti po kiekvienu projektu.

Ž. Strakšio nuotr.

– Kas tau svarbiausia kaip kūrėjui – nesustoti tobulėti, domėtis įvairiomis sritimis, susikurti savitą braižą, uždirbti daug pinigų, pildyti savo svajones, išreikšti save, palikti pėdsaką istorijoje?

– Gal nuskambės keistai, bet tiksliai nežinau. Visa tai tiesiog kyla iš manęs – kažkoks pareigos jausmas kurti, pašaukimas, noras realizuoti vizijas ir tobulėti. Žaviuosi režisieriais, kuriančiais iki pat senatvės ar mirties. Tikiuosi, taip bus ir man.

PALMEPHOTOGRAPHY nuotr.

– Kur ir kokį Juozapą greičiausiai pamatysime po penkerių metų?

– Daugiau matysite mano darbų nei mane patį. Pamatę juos – pamatysite ir mane.