Atsiduoda sielos šauksmui

Per 36-erius gyvenimo metus Sandra sako užgyvenusi nuostabų vyrą, dar nuostabesnę dukrą, būrį tikrų draugų ir pulką puikių kaimynų.

Beveik penkiolika metų ji gyvena Elektrėnuose, tarp Vilniaus ir Kauno. Veikiau, tarp Elektrėnų ir Vilniaus, nes kiekvieną darbo dieną važiuoja po pusšimtį kilometrų į darbą sostinėje ir atgal.

Dienomis Sandra dirba inžiniere-konstruktore: braižo gamybinius brėžinius, projektuoja, konstruoja metalines konstrukcijas, detales ir lankstinius. Tačiau vakarais ir savaitgaliais nuo buities rūpesčių liekantį laiką skiria kitokiam užsiėmimui. Tai laikas, kai moteris atsiduoda savo sielos šauksmui, – tampa keramike ir rankomis formuoja ne tik molį, bet ir savo mintis ir jausmus.

„Mėgstu sakyti, kad esu netikra keramikė, mat nelankiau meno mokyklos, nestudijavau dailės akademijoje, neturėjau jokių ypatingų dailės pamokų, o keramika mano gyvenime atsirado neseniai ir netikėtai – ėmė ir nukrito iš dangaus“, – juokauja pašnekovė.

Tiesa, kūryba Sandrą lydėjo visada. Nuo mažens mėgo piešti – nuo tų laikų, kai kreidelėmis margindavo šaligatvio plyteles.

„Atsimenu, su kaimynų mergaitėmis pripaišydavome visokių princesyčių ir gėlyčių, o paskui ginčydavomės, kurios piešinys gražesnis, – pasakoja pašnekovė. – Iš tiesų tie vaikiški ginčai ir lyginimasis su kitais – ne tik su kiemo draugių, bet, pradėjus lankyti mokyklą, ir su klasės draugų piešiniais, prie kurių neretai pirštus prikišdavo tėvai, sėjo šiokį tokį nepasitikėjimą ir abejonę savo gebėjimais. Esu dėkinga mamai, kad ji niekada nesikišo, niekada nepeikė ir perdėtai negyrė mano darbų, dėl to ramiai viena pati auginau savo meninį skonį ir lavinau rankas.“

Sandra pasakoja mokykloje buvusi tas vaikas, kuriam viskas sekasi daugmaž taip pat, – nebuvo jai sudėtinga nei fiziką parprasti, nei kalbų mokytis. Tad atėjus laikui pasirinkti, kuo nori būti, turėjo daug galimybių. Prisimena, šiek tiek nustebinusi klasės auklėtoją, kai pasirinko tiksliuosius mokslus, – statybos inžinerijos, o ne dailės studijas.

Kitokie: „Man patinka rankomis gaminto daikto individualumas, charakteris – aš tai vertinu, tikiu, kad vertina ir mano kūrybą mėgstantys“, – sako S. Kikutė. / S. Kikutės asmeninio archyvo nuotr.

Pradžia gausi netikėtumų

„Kažkodėl aplinkiniams visada atrodė, kad gražiai piešiu. Man toli gražu taip neatrodė. Tačiau noras kurti buvo ir būtent jis vėliau mane paskatino pasidomėti Elektrėnų meno mokyklos siūlomais suaugusiųjų tapybos, grafikos užsiėmimais“, – prisimena Sandra.

Tačiau užsiėmimų tvarkaraštis buvo jai labai nepalankus... Tada lyg iš dangaus nukrito kaimynės pasiūlymas: „Aš lankau keramiką – ateik ir tu pabandyti.“ Ilgai svarstyti nebuvo laiko – užsiėmimas turėjo įvykti jau po poros dienų.

„Prisipažinsiu, dideliu noru nedegiau, keramika, mano akimis, buvo toks murzinas puodynių žiedimo amatas, visiškai man nepažįstama sritis, o žodis „biskvitas“ – vieną kartą degtas molio lipdinys – tada asocijavosi tik su skaniais kvapais karštoje orkaitėje. Tačiau, kad jau piešimo pamokų lankyti negalėjau, nuėjau lipdyti“, – pasakoja pašnekovė.

Pirmoje pamokoje Sandra buvo kaip reikiant nustebinta. Argi galima ne tik žiesti? Galima tiesiog rankomis lipdyti? Kaipgi nepavyks visai giminei Kalėdoms dubenų prilipdyti? Sakote, šiandien nulipdžius, jį tik po mėnesio namo parsineši, nes suformuotą mažiausiai savaitę reikia palikti džiūti, tada pašveisti ir vėl palikti, kad pusantros paros degtų daugiau kaip 1 000 °C temperatūroje. Paskui dar švitriniu popieriumi nutrinti likusius nelygumus, triskart nutepti glazūra, kuri dar, pasirodo (!), net ne tokios spalvos, kokia yra indelyje, ir išdegti dar kartą! Pusantros paros? Dar aukštesnėje temperatūroje? Netgi po viso šito negali būti tikras, kad indas bus tinkamas naudoti: sveikas ir gražus, nesuskils, nesutrūks kurioje nors stadijoje, glazūra nenubėgs, nenuvarvės kur negražiai...

„Taip ir žlugo mano naivus įsivaizdavimas ir svaja šeimą aprūpinti Kalėdų dovanomis. Su pirmu lipdiniu ir mano vidinis pedantas gavo per nagus, kai, keturias pamokas lyginusi, tiesinusi, tobulinusi savo vazonėlį, galiausiai nulipdžiau jį kreivą šleivą ir nelygų. Pasirodo, molis turi atmintį, ir jei jį palankstei – bandys grįšti į pradinę padėtį, – nelengvą pradžią prisimena keramikė. – Na, galvojau, ne! Netinka man ir tai, kad pamokos retai, o nueiti į daugiau pamokų laiko neužtenka. Parsinešiu aš molio namo...“

Parsinešė ir sėdo lipdyti, formuoti, krapštyti. Specialių įrankių tada neturėjo – tik dantų krapštukų ir dukros plastilino peiliuką, bet... Pavyko nulipdyti visai gražų angelą.

Idėja: artėjant dukros išleistuvėms darželyje, Sandra sugalvojo nulipdyti auklėtojai žvakidę, kurioje būtų visi grupės vaikai. / S. Kikutės asmeninio archyvo nuotr.

Ne viską gali kontroliuoti

Moterį sužavėjo molio universalumas – galimybė iš jo suformuoti bet ką, o jei nepavyksta – vėl sudrėkinti ir lipdyti iš naujo.

„Taip ir atradau save tame molio gabale. Taip lipdydama vienumoje ir pajutau tą džiaugsmą, tą kūrybos malonumą, kai galva tuščia, o tu pirštais glostai molį arba suki galvoje tą užstrigusią ryte girdėtą melodiją, o rankos pačios molio gabalą formuoja. Kartais atrodo, kad tas žemės grumstas tau diktuoja, kuo jis nori būti, arba giliai pasąmonėje užstrigusios mintys bando tyliai molyje įsirašyti.“

Sandra pasakoja, kad keramikos pamokose lipdydavo kas ką nori. Šalia turėjo daug patirties sukaupusią mokytoją, kuri visada padėdavo įgyvendinti net keisčiausias idėjas.

„Kiek visokių įdomybių sužinojau, kiek visokių keistumų pamačiau iš savo ir kitų patirties. Supratau, kad savo lipdinį gali kontroliuoti tik tol, kol jį lipdai, – paskui jis ima gyventi savo gyvenimą. Tu negali būti tikras, kad visuose etapuose jis liks sveikas, negali numatyti jo tikrosios spalvos, kokių matmenų jis liks po degimo, ar dangtelis dar tiks indui. Negali pataisyti, jei šis išdžiūvęs sutrūko, jei išdegęs išlinko ar susikreivino, – kūrybos proceso subtilybėmis dalijasi pašnekovė. – Apskritai krosnyje vyksta stebuklai. Man, tiksliukei, čia buvo sunkiausiai suvokiamas dalykas, kai net ir mano mokytoja negali logiškai paaiškinti, kodėl kreiva lėkštė išsitiesino, o žalias puodelis krosnyje tapo mėlynas. Tačiau kaip tiksliukei buvo kiek paprasčiau suprasti, ką ir kaip daryti, ko, šiukštu, nedaryti, numatyti kelis žingsnius į priekį ir užbėgti nesklandumams už akių.“

Kartais atrodo, kad tas žemės grumstas tau diktuoja, kuo jis nori būti, arba giliai pasąmonėje užstrigusios mintys bando tyliai molyje įsirašyti.

Pabandžius sustoti nebepavyko

Artėjo dukros išleistuvės darželyje, o Sandra jau turėjo būdą reikšti savo kūrybiškumą, tad sugalvojo nulipdyti dukters auklėtojai žvakidę, kurioje būtų visi grupės vaikai. Tėvai kūriniu liko sužavėti.

Tada naujai iškepta keramikė nulipdė dovaną ir kitai auklėtojai, dubenėlius auklėtojų padėjėjoms. Atsirado mamyčių, prašančių ir joms tokių nulipdyti. Nulipdė daugiau, pasidalijo savo darbais feisbuke. Atsirado pažįstamų, taip pat norinčių įsigyti. Taip ir užsisuko ratas, kartu kaupėsi patirtis, augo motyvacija ir lavėjo rankos.

Vasarą, užsidarius meno mokyklai, atsirado keramikos degimo krosnies poreikis. Mat Sandra vis lipdė ir džiovino, o degti darbelių nebuvo kur, nebuvo kur eksperimentuoti, mokytis iš savo patirties.

Rudenį pasitaikė galimybė iš išsikraustančios užsienin pažįstamos perpirkti naudotą krosnį. Mokytojai konsultuojant, išdegė pirmuosius per vasarą džiovintus lipdinius. Tada kūrė kitus, dar kitus...

Viena idėja vijo kitą, noras suleisti rankas į molį nemažėjo, darbų pradėjo daugėti. Visi draugių artimieji buvo apdovanoti jos lipdiniais, o viena draugė net pagrasino: jei Sandra neatsidarys parduotuvės – ji tai padarys pati. Teko suskubti – taip ir gimė feisbuko puslapis „Kikute Ceramics“.

S. Kikutės asmeninio archyvo nuotr.

Vienodų lipdinių nėra

„Pas mane beveik nerasite lėkščių, paprastų dubenėlių, puodelių, nes man juos lipdyti nuobodu, neteikia džiaugsmo, – sako kūrėja. – Apskritai negalėčiau lipdyti vien lėkščių, puodelių ar krūvos vienodų lipdinių – tegul tai daro fabrikai. Man patinka įvairovė, patinka, kad į mano puslapį užsukę žmonės gali rasti vienetinių darbų, kaskart vis kitokių, išskirtinių.“

Tarp Sandros kūrinių nerasite dviejų vienodų: visų pirma, identiškų neįmanoma suformuoti rankomis, antra – ji to ir nenori.

„Man patinka rankomis gaminto daikto individualumas, charakteris – aš tai vertinu, tikiu, kad vertina ir mano kūrybą mėgstantys, – viliasi keramikė. – Kad ir tos daugelio pamėgtos „silkės pataluose“ – kiekvieną piešiu atskirai, ranka, su vis kitokiais patalėliais, tad kiekviena būna su vis kitokiu žvilgsniu, charakteriu, nors galėčiau eiti paprastesniu keliu – klijuoti atspausdintus dekolius. Man patinka faktūros, malonu pirštais liesti grublėtus indo šonus. Patinka gyvybė lipdiniuose – dėl to kai kurie kūriniai turi vardus, juose žydi gėlės, skraido fėjos, vartosi silkės ir murkia katinai. Man patinka, kai akis užkliūva už detalių, o ilgai žiūrint į kūrinį vis ką nors naujo jame atrasti.“

Ar gaila tiek puoselėtą kūrinį paleisti? Pašnekovė tikina: ne. Jai labai svarbu, kad kūrinys gyventų savo gyvenimą, džiugintų, kad jį naudotų, jis turėtų galimybę skleisti kūrėjos rankų šilumą. Sandra sako net neabejojanti, kad daugiau galimybių tai daryti jis turi naujų šeimininkų namuose nei jos namų lentynoje.

S. Kikutės asmeninio archyvo nuotr.

Leiskite sau pabandyti

Sandra sako, kad dabar keramika užima labai svarbią vietą jos gyvenime. Tai būdas pailsėti po darbų, nusiraminti, paskandinti savo mintis, išreikšti emocijas, įsikrauti teigiamos energijos.

Kūrėja iš dalies džiaugiasi, kad tai nėra pagrindinis jos pajamų šaltinis, nes gali leisti sau neskubėti ir kiekvieną lipdinį išjausti, gali kelias dienas krapštinėtis prie detalių, kol darbas taps mielas širdžiai, gali sau leisti kūrinio neparduoti. Gali leisti sau prabangą lipdyti tai, ką nori, o ne tai, ką žmonės perka.

Kadangi šiuo metu kuria namuose, pašnekovė sako pasvajojanti apie savo studiją. Dar svajoja kada nors surengti savo kūrinių parodą, tik tuoj iš tokių savo svajonių nusileidžia ant žemės – juk visą darbo dieną dirba visai kitą darbą, tad nelengva rasti daugiau laiko kūrybai. Keisti veiklos kryptį nedrąsu, nes niekas kūrėjui negarantuos stabilių pajamų ir duonos ant stalo. Inžinieriaus profesija daug saugesnė.

„Tačiau esu įsitikinusi, kad mes kiekvienas esame kūrėjas, tik ne visi save atrandame, – svarsto Sandra. – Juk kažkas gražiai lipdo, kažkas įdomiai rašo, kažkas neįtikėtinai profesionaliai suskaldo malkas – visi mes einame per savo gyvenimą jį kurdami. Lipdyti tikrai gali visi. Juk užtenka turėti tik iš ko (medžiagą) ir kuo (rankos), o toliau – paleisti savo mintis, negalvoti apie rezultatą ir nusiimti tą nemokėjimo kaukę. Juk labai dažnai būna, kad nė nebandome naujų dalykų, nes „aš tai šitaip nemoku“, „oi, kaip čia sunku“ ir „ne, man nepavyks“. Gal pabandykite!“