Atrodo, panašiai gimė ir jo naujausias romanas „Internatas" (2017, į lietuvių kalbą išverstas 2021); čia rašoma apie besitęsiančio karo Ukrainoje pradžią, 2014 m. balandį prasidėjusių karinių veiksmų Rytų Ukrainoje, Donbase, padarinius, ten gyvenusių žmonių kasdienę akistatą su teroru ir mirtimi.

„Blogai, tyliai sako Paša.

Blogai? Kareivis staiga jį supranta.

Blogai, sutinka Paša.

Bus dar blogiau, patikina jį kareivis.“

2014 m. balandį Donbase prasidėjusius įvykius autorius nusprendė permąstyti per vieno personažo istoriją. Tai tarsi nesibaigianti kelionė fronto linija, kur už kiekvieno kampo laukia akistata su mirtimi ir pačiu savimi. Romano centre 35-erių metų ukrainiečių kalbos mokytojas Paša keliauja pasiimti sūnėno iš internato. Tai pavojinga kelionė, verčianti apolitišką mokytoją permąstyti savo pažiūras ir pasirinkti, į kurią pusę stoti. Jis mato nuniokotus miestus ir miestelius, ginkluotus kareivius ir be namų likusius žmones, kurie nepadeda apsispręsti. Kiekvienas iš sutiktų žmonių turi savo nuomonę apie įvykius, tačiau rasti vieną tiesą  sudėtinga, o gal išvis neįmanoma.

Iš pirmo žvilgsnio tai karinis romanas, tačiau autoriaus dėmesio centre – ne apkasuose pasislėpę kareiviai, bet fronto linijų paribiuose vaikštantys civiliai.

„Tačiau durys vis tiek grėsmingai girgžteli ryto sutemose, senis kambaryje iškart pabunda, susiranda pultelį ir tylomis įjungia televizorių, kuriame vyksta kažkas siaubinga, kas galioja visiems.“

Vieni žmonės, kaip senis, neišjungia televizoriaus net ruošdamiesi miegoti ir stebi karinius veiksmus ekrane. Kiti, kaip Paša, sąmoningai ar iš baimės ignoruoja karo siaubą, stengiasi likti nepastebėti, neturi savo nuomonės.

„Pajuodęs nuo nenurinktų pernykščių saulėgrąžų laukas, šen bei ten pilki, net iki melsvumo, sniego lopiniai, drėgnas riebus dirvožemis, gilūs pėdsakai technikos, įvažiavusios tiesiai į tą tamsuojančią saulėgrąžų atokirtą: nežinia, ar kad atsišaudytų ir važiuotų toliau, ar kad praleistų priešinga kryptimi judančią koloną.“

Atšiaurus, suveltas ir gąsdinantis Pašos kelias iki Internato kinematografiškai fiksuoja realybę, matomą įvairiuose žiniasklaidos kanaluose. Tik čia realus / fikcinis pasaulis stebimas vieno personažo akimis, kuriam traukinių, autobusų, taksi languose besikeičiantys vaizdai atrodo tarsi paukščių išdraskyti lizdai.

„Naminiai drabužiai, indai, laikraščiai, sudaužytos kariškos dėžės, vėjo išdraskyti smėlio maišai – visi tarsi našlaičiai sugulė po atviru dangumi, smenga į žemę, maišosi su sniegu ir dumblu.“

Civiliai žmonės, keliaujantys fronto linija, tarsi be vietos, kaip išmėtyti daiktai šalikelėse. Paša beveik visą kelionę neturi aiškios pozicijos. Jo 13-metis sūnėnas – herojus su aiškiu moraliniu kompasu, žinantis, kurioje fronto linijos pusėje turi stovėti.

Vienas knygos skaitytojas pasidalijo mintimis: „Pasak ukrainietiškų šio romano recenzijų, Ukrainoje yra daug tokių pašų. Arba buvo iki 2022 m. Jie atpažįsta jį kaip žmogų, <...> laikantį galvą smėlyje. Remdamasis jų reakcijomis, manau, kad šis romanas – tai raginimas pabusti tiems pasienių ir paribių šnipams.“

Visas romanas – tarsi žinutė tiems, kurie, likdami neutralūs, apolitiški, be nuomonės, padeda smurtautojui. Siekdami, kad priešo skleidžiama dezinformacija neužimtų viso eterio, rašytojai, poetai, menininkai ieško kūrybinių sprendimų ir taip prisideda prie kovos. Paklaustas, kodėl apie karą parašė romaną, o ne poezijos knygą, autorius atsakė: „Taip, tai ne spontaniškas, o racionalus sprendimas. Jį priėmiau jau 2014 m. vasarą, labai gerai tai prisimenu. Tada įgijau pašnekovą, susirašinėjimo adresatą, jis vardu Igoris, rašytojas, gyvenantis prie Luhansko, okupuotoje teritorijoje, – kaip tik ten ir užvirė tikras pragaras. Šis žmogus susirado mano adresą ir pradėjo rašyti. Kitaip tariant, aprašinėti tai, ką mato aplink save, o matė karą. Tai buvo dienoraščiai iš pačios karo šerdies, tačiau civilio, t. y. jis – aiškios politinės pozicijos neturintis žmogus.“

Galbūt žmonės be politinės pozicijos pavojingesni, bet šiuo atveju apolitiškas tarpininkas padėjo autoriui atskleisti visas karo puses. S. Žadanas, kaip „operatorius su kino kamera, rodo įvykius, nes kamera neturi jausmų, tik fiksuoja. Operatoriaus užduotis –­ kaip įmanoma detaliau, tikriau perteikti tai, kas vyksta“. Taigi čia pats skaitytojas / žiūrovas kuria prasmes ir renkasi puses.

Iš pirmo žvilgsnio tai karinis romanas, tačiau autoriaus dėmesio centre – ne apkasuose pasislėpę kareiviai, bet fronto linijų paribiuose vaikštantys civiliai.

„Paša bėgioja žvilgsniu aukštyn žemyn ir staiga pastebi juos – šimtus šiltų paukščių krešuliukų, susigniaužusių kaip kumščiai, šimtus paukščių snapų, nusitaikiusių į jį iš viršaus, šimtus akių, apvalių, sustingusių iš kasdienės baimės. Balandžiai glaudžiasi viens prie kito, lipte sulipę viršuje, virš kolonų, po stoties frontonu, sprauste spraudžiasi viens į kitą lyg sušalę, nors jiems iš tikrųjų nešalta, – jiems baisu: jie bijo triukšmo anapus kombinato, bijo išsišakojusių gatvių tylos, bijo gyvsidabrio atšvaitų danguje, bijo, kad aplinkui nieko nėra.“

S. Žadanas – šiuolaikinis ukrainiečių prozininkas, poetas, publicistas, literatūros renginių, roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius. Jo stilius drastiškas, bet kartu poetiškas, kalba – tarsi nelygus, bet gyvas audinys, nusagstytas autentišku žargonu ir visuotinio nesusišnekėjimo paradoksais. Kritikai jį vadina ukrainiečių literatūros enfant terrible. Lietuvių skaitytojams jis pažįstamas iš kūrinių „Depeche Mode“ („Kitos knygos“, 2008) ir „Anarchy in the UKR“ („Kitos knygos“, 2010).

„Viena – rašyti apie miestą po taikiu dangumi, kita – rašyti apie tą patį miestą, prie kurio šaudo artilerija. Nebegaliu rašyti taip, kaip anksčiau.“ (S. Žadanas, 2015)

1 – enfant terrible (pranc. baisus vaikas), žmogus, trikdantis savo elgesiu aplinkinius, keliantis sumišimą savo netaktišku atvirumu.