Knyga lyg testas

Tekėti už turtingo bajoro ar už išsilavinusio, bet nepasiturinčio inteligento, siekti aukštojo mokslo ar pasitenkinti gimnazijos baigimu, dalyvauti politikoje ar nekišti nosies į vyrų okupuotą sritį? Į šiuos ir panašius klausimus naujoje istorikės humanitarinių mokslų daktarės Ingridos Jakubavičienės knygoje tarsi atsako garsiosios tarpukario seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė.

Šioji I. Jakubavičienės knyga nėra jos monografijos „Seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“ antras leidimas. Šį kartą garsiosios seserys tapo raktu, atrakinančiu mums duris į tarpukario lietuvių modernėjančią visuomenę, ryškią kaitą požiūrio į kilmę, religiją, išsilavinimą, šeimą, moterų emancipaciją, darbą, laisvalaikį, visuomeninį darbą, politinį ir pilietinį aktyvumą, nacionalizmą. Ši knyga – testas skaitytojui. Ko jumyse daugiau – modernizmo ar tradicionalizmo?

Tad kokie buvo tie modernūs seserų Sofijos ir Jadvygos Chodakauskaičių, augusių gana lenkiškoje Panevėžio srities bajorų šeimoje, pasirinkimai?

Išskirtinė: J. Tūbelienė Kaune buvo laikoma mados ikona. 1932 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Pasuko lietuvybės link

Pasak knygos autorės, nereikia manyti, kad Lietuva modernėti pradėjo tik tapusi nepriklausoma. Juk XIX a. pabaigoje dalis bajorų pradėjo linkti prie lietuviško tautinio sąjūdžio. Tuo keliu pasuko ir bajorų Chodakauskų šeima, kurioje vaikai su tėvu kalbėjo lenkiškai, o su mama – vokiškai, tačiau ilgainiui įvyko lūžis – tam įtakos, matyt, turėjo artima giminystė su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės – ji buvo Chodakausko sesers dukra – tėvais, draugystė su Jono Jablonskio šeima, Povilu Višinskiu, Pranu Mašiotu, kitais lietuvių švietėjais, susijusiais su tautiniu atgimimu.

J. Chodakauskaitė tapo pirmąja Lietuvos moterimi diplomate. Tai išties buvo modernybės paženklintas jos, moters, veiklos baras.

Chodakauskai paprašė J. Jablonskio atsiųsti jiems į Gavenonių dvarą gabesnį Mintaujos gimnazijos mokinį, kuris mokytų keturis šeimos vaikus lietuvių kalbos. Taip dešimtmetė Sofija 1895 m. vasarą susipažino su savo būsimu vyru, 21-ų Antanu Smetona, kurį rekomendavo J. Jablonskis. Tad iš neturtingos ūkininkų šeimos kilęs A. Smetona ilgainiui tapo bajoraitės Sofijos vyru – tai išties buvo modernybės padiktuotas žingsnis. Mat išsilavinimas modernėjančios visuomenės šeimose įgijo didesnės svarbos nei turtai.

Pasak knygos autorės, Sofijos vedybos su A. Smetona iliustruoja vidinį anuometės visuomenės laisvėjimą, jau nekalbant apie išorinę Vakarų pasaulio modernizmo įtaką aprangos, laikysenos, interjero ir kt. madai. Tačiau bene didžiausiu postūmiu visuomenei modernėti tapo tautinis sąjūdis, kuriame, ypač prie valstybės statybos pamatų, aktyviai dalyvavo abi seserys Chodakauskaitės.

Mokslai: S. Chodakauskaitė – Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) mergaičių gimnazijos gimnazistė. Apie 1902 m. Klivlando lietuvių kultūros dokumentavimo centro nuotr.

Mokėjo derėtis

Po vestuvių devyniolikmetė Sofija su trisdešimtmečiu A. Smetona, dirbusiu Žemės banke, persikėlė gyventi į Vilnių. Tai buvo drąsus, modernus tiems laikams jaunos poros sprendimas. 1905 m. S. Smetonienė pagimdė Mariją Danutę, o 1906 m. – Birutę. Deja, ši dukrelė mirė sulaukusi vos trejų metų. Kadangi abiejų mergaičių sveikata kūdikystėje buvo silpna, Sofijai teko patirti daug skaudžių išgyvenimų. 1913 m. Smetonos sulaukė sūnaus Juliaus Rimgaudo. Susidūrusi su motiniškais rūpesčiais, Sofija galėjo suprasti ir kitų šeimų patiriamą vargą ir skausmą – ji tapo aktyvia visuomenininke, daug dėmesio skyrė ligonių, našlaičių, motinų ir vaikų, skurstančių žmonių problemoms.

Kai Pirmojo pasaulinio karo pradžioje vokiečiai užėmė Vilnių, Smetonos nepasitraukė su pabėgėlių srautu į Rusiją – liko mieste ir abu aktyviai dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiesiems nuo karo šelpti. Gerai mokėdama vokiškai, S. Smetonienė iš okupacinės valdžios gaudavo dešimtis leidimų tautiečiams grįžti į šalį. Beje, pačių Smetonų namuose prieglobstį rado per 50 lietuvių, grįžusių iš Rusijos.

Atvyko: kaunietės Daiva Chodakauskaitė (kairėje) ir Sigutė Smetonaitė Istorinėje Prezidentūroje Kaune, pristatant naujausią I. Jakubavičienės knygą. V. Skučaitės nuotr.

Kortos ir diplomatija

Sofija sugebėdavo Pirmojo pasaulinio karo metais gauti okupacinės vokiečių valdžios leidimų atvežti maisto varguoliams – ji vienui viena arkliais kinkytu vežimu iš Alytaus ir Daugų gabeno į Vilnių įvairių produktų, o baigiantis karui dalijo vokiečių kariuomenės sandėliuose aptiktas maisto atsargas ir drabužius likimo nuskriaustiems.

Panašiai elgėsi ne viena moteris daug modernesniame Vakarų pasaulyje, tačiau anuomet Rusijos imperijos pakraštyje tokia S. Smetonienės veikla, jos gebėjimas organizuoti, derėtis ir gauti kėlė ne tik nuostabą, bet net ir apkalbų. Tačiau būsima prezidentienė to nepaisė – darė tai, kas tuo metu buvo reikalinga besikuriančiai valstybei. 1919 m. pabaigoje S. Smetonienė kartu su kitomis Lietuvos Vyriausybės narių žmonomis eidavo į Karo ligoninę lankyti sužeistų nepriklausomybės kovose karių, atnešdavo jiems maisto, vaistų.

Nors nėra nė vieno tiesioginio dokumento, bylojančio apie S. Smetonienės aktyvią veiklą politikoje, kai kurių to meto veikėjų prisiminimuose iškyla keli jos tokio neviešo veikimo fragmentai. Pavyzdžiui, Lietuvos Tarybos nario kunigo Vlado Mirono prisiminimai liudija 1917 m. vasarą vykusį plaukiojimą valtele kartu su S. Smetoniene ir okupacinės vokiečių valdžios atstovu Liudvigu Cimerle. Šios išvykos metu būsima prezidentienė stengėsi išgauti pritarimą, sušaukti lietuvių konferenciją Vilniuje.

Knygos autorės nuomone, Sofijai klaidingai prikišama priklausomybė nuo kortų. Mat prezidentienė gerai žinojo, kad lošdama kortomis su įvairių šalių diplomatais, ruošdama jiems vadinamas arbatėles, gali gauti prezidentui svarbios informacijos. Tai patvirtina vienas lenkų žvalgybos 1928 m. informacinis pranešimas – jį aptiko VDU istorikas prof. Jonas Vaičenonis. Pateiktoje informacijoje apie svarbiausius Lietuvos valstybės veikėjus, net du trečdaliai informacijos buvo skirta A. Smetonos žmonai.

Susitikimas: A. Smetona kartu su artimaisiais vieši Amerikos lietuvių išeivijos veikėjo Juozo Bačiūno vasarvietėje Tabor Farmoje 1941 m. gegužę. Iš kairės: A. Valušis, M. Tūbelytė, J. Bačiūnas, A. Smetona, S. Smetonienė ir J. Tūbelienė. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros archyvo nuotr.

Pirmoji diplomatė

Sofijos sesuo Jadvyga studijavo Sankt Peterburgo Aukštuosiuose (Bestuževo) moterų kursuose istoriją ir buvo pakviesta juose dėstyti. Tad Jadvyga tapo pirmąja moterimi, kuri dėstė Rusijos aukštojoje mokykloje. Būsimoji Lietuvos ministro pirmininko žmona dirbo lietuvių leidžiamame laikraštyje, mokytojavo lietuvių gimnazijoje, dalyvavo lietuvių veikloje, 1917 m. Sankt Peterburge buvo išrinkta į Lietuvių tautos tarybą. Po 1917 m. bolševikų revoliucijos grįžusi į Lietuvą – užsienio pasas jai išduotas su Rusijos Laikinosios vyriausybės teisingumo ministro Aleksandro Kerenskio parašu – Jadvyga apsigyveno pas Smetonas.

Išsilavinusiai, daug kalbų mokančiai J. Chodakauskaitei teko vykdyti būsimai Lietuvos valstybei svarbias užduotis, kurias jai patikėdavo A. Smetona. Jadvyga buvo pasirinkta slaptiems pavedimams vykdyti dar ir todėl, kad Lietuvos Tarybos narius (tai buvo vien vyrai) sekė vokiečių šnipai. J. Chodakauskaitė jiems nebuvo pažįstama ir juolab nekėlė įtarimų, nes buvo moteris. Tad A. Voldemaro vadovaujamoje Užsienio reikalų ministerijoje dirbusi J. Chodakauskaitė greitai buvo pasiųsta į Šveicarijos sostinę Berną įkurti pirmąjį Lietuvos informacijos biurą. Taip užsienio šalis pasiekdavo žinios iš Lietuvos per didžiausios to meto telegramų agentūras, kurios perspausdindavo J. Chodakauskaitės pateiktus pranešimus. Tam įtakos turėjo Jadvygos pažintys, užsienio kalbų mokėjimas, jos charizma. Tad nieko nuostabaus – J. Chodakauskaitė tapo pirmąja Lietuvos moterimi diplomate. Tai išties buvo modernybės paženklintas jos, moters, veiklos baras.

Tuo pačiu metu Jadvyga padėjo Sofijai, kurią su vaikais vyras išsiuntė iš nepriklausomybės kovose skendinčios Lietuvos į užsienį. Jadvyga pasirūpino, kad sesuo apsigyventų Berne, žinotų politikos naujienas, elgtųsi ir rengtųsi pagal diplomatinį protokolą kaip dera prezidentienei (1919 m. balandį A.Smetona buvo išrinktas prezidentu) viešumoje. Jadvygai, moderniai, išsilavinusiai ir gražiai merginai, teko ypač svarbus vaidmuo ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo istorijoje.

Renginys: Lietuvos didžiosiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos garbės pirmininkė S. Smetonienė Prezidentūroje priima organizacijos nares. 1935 m. L. Kubiliūtės-Brazdilienės archyvo nuotr.

Išvertė Aktą

Štai 1918 m. Vilniuje dirbęs vokiečių žurnalistas tikrai puoselėjo romantiškus jausmus jaunai, žaviai ir emancipuotai spaudos darbuotojai J. Chodakauskaitei. Jos paprašytas sutiko perduoti vokiečių laikraščiams Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuris buvo išspausdintas pačių vokiečių konfiskuotame „Lietuvos aide“. Žurnalistas išvežė į Vokietiją kelis išlikusius šio laikraščio egzempliorius su Jadvygos išverstu į vokiečių kalbą Nepriklausomybės Akto tekstu. Taip Europa ir visas pasaulis sužinojo apie paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę.

Prezidentienė gerai žinojo, kad lošdama kortomis su įvairių šalių diplomatais, ruošdama jiems vadinamas arbatėles, gali gauti prezidentui svarbios informacijos.

J. Chodakauskaitė dalyvavo ir kituose svarbiuose politiniuose reikaluose. Kai laviruojanti politikos vandenyse Lietuvos Taryba nusprendė pakviesti karaliumi į Lietuvos sostą Viurtembergo hercogą Wilhelmą von Urachą, šis sutiko ir pasirašė būtiną dokumentą. Tačiau kilo klausimas, kaip tą slaptą dokumentą atgabenti į Lietuvą? Šiam klausimui spręsti buvo pasitelkta tuo metu Berlyne buvusi ir leidimą grįžti į Lietuvą turėjusi J. Chodakauskaitė. Tai ji savo aukštaauliuose batuose pervežė per sieną tą istorinį dokumentą su karališkuoju parašu.

Širdies reikalai

„Kadangi šios knygos, neturinčios mokslinės monografijos statuso, nevaržė recenzentai, aš galėjau pasižvalgyti po čia minimų iškilių moterų širdies labirintus. Ne, jokių skandalingų seserų ryšių su kitais vyrais man neteko aptikti, bet laisvas Vakarų vėjas kedeno šių moterų ir jų gerbėjų jausmus“, – šypsodamasi kalbėjo I. Jakubavičienė.

Jadvyga, turėjusi didžiulį pasisekimą tarp vyrų, niekada nepametė galvos, mokėjo išlaikyti deramą atstumą. Štai, pavyzdžiui, tuomet, kai ji studijavo Sankt Peterburge, jai didelę simpatiją reiškė anuomet ten dėstytoju dirbęs Augustinas Voldemaras, tačiau Jadvyga neparodė didelio palankumo atkakliam gerbėjui.

Kai J. Chodakauskaitė grįžo po studijų Rusijoje į Vilnių, dirbdama spaudoje, kaip jau žinome, susipažino su ja susižavėjusiu vokiečių žurnalistu. Tačiau tuo pat metu Jadvyga draugavo ir su bene jauniausiu Lietuvos Tarybos nariu Petru Klimu. Vis dėlto jų keliai išsiskyrė – J. Chodakauskaitė, matyt, nepanoro susieti savo gyvenimo su impulsyvumu ir kategoriškumu garsėjusiu Nepriklausomybės Akto signataru. Įdomu tai, kad P. Klimas vedė artimą Jadvygos draugę. Tačiau tai nesutrukdė vėliau Jadvygos ir Juozo Tūbelio šeimai artimai draugauti su Klimais. Panašūs santykiai susiklostė ir su diplomatu Broniumi Kaziu Balučiu.

Jos išrinktuoju 1920 m. tapo Smetonų namuose Vilniuje pažintas Juozas Tūbelis. Įdomu tai, kad tuomet, kai J. Tūbelienei įgriso arogantiško Voldemaro meilikavimai, ji padarė tai, ko nepavyko pačiam prezidentui – 1929 m. rudenį A. Voldemaras buvo pašalintas iš ministro pirmininko posto, o jo vietą užėmė darbštusis Jadvygos vyras. Jis buvo tiek paniręs į valstybės reikalus – tapo ilgiausiai ir efektyviai dirbusiu ministru pirmininku, kad žmonai beveik neskirdavo dėmesio. Tad nieko nuostabaus, kad Jadvyga priimdavo, nors ir laikydama atstumą, jai rodomą kitų vyrų dėmesį. Tarp tų vyrų buvo ir Kaune dirbęs Didžiosios Britanijos reikalų patikėtinis seras Tomas Prestonas. Paskutinis žinomas karštas J. Tūbelienės gerbėjas buvo JAV ambasadorius Villiamas Bulittas, su kuriuo ji susipažino 1936 m. Kaune, kai jis čia lankėsi kaip JAV ambasadorius Maskvoje. Būtent jis padėjo Jadvygai ir jos dukrai gauti JAV pilietybę, kai jos 1940 m. (J. Tūbelis jau buvo miręs) emigravo iš Lietuvos.

Mada: A. Smetona su moderniai apsirengusia žmona (specialus jodinėjimo kostiumas ir ilgaauliai batai), karininkų lydimi, jodinėja Kauno apylinkėse. XX a. 4-asis dešimtmetis. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Jausmų labirintuose

S. Smetonienė, mėgusi kiną ir teatrą, domėjosi ir sportu. Ji, pavyzdžiui, 1931 m. išmetė žaidėjoms kamuolį pirmosiose rankinio varžybose Lietuvoje, o 1937 m. tapo ir geriausio lietuviško sklandytuvo „Biržietis“ krikštamote. Tad moderni, aktyvi moteris siekė ne tik gražiai atrodyti. Be to, ji buvo labai temperamentinga, mėgo bendrauti. Tačiau A. Smetona, kaip ir J. Tūbelis, buvo nuo ryto iki vakaro paniręs į valstybės reikalus. Tad Sofijai teko pačiai ieškoti bendravimo.

Kai 1919 m. A. Smetona išsiuntė žmoną su dukra į užsienį, ten Sofija susipažino su Fribūre filosofiją studijavusiu buvusiu kunigu Izidoriumi Tamošaičiu. Jis buvo vienas iš studentų, kuriems ji nuomojo kambarius savo bute, kad galėtų laisviau finansiškai gyventi. Aukštas, gražiai sudėtas, protingas I. Tamošaitis, padėjęs Sofijai užsienyje spręsti įvairius gyvenimiškus klausimus, ilgainiui tapo pageidaujamas Lietuvoje, prezidentūroje, asmeniu, kuriam Sofija jautė romantiškus jausmus. Anuometis JAV konsulas Lietuvoje Robertas Heingartneris (1926–1928 m.) savo dienoraštyje rašė, kad S. Smetonienės organizuojamose arbatėlėse dažnai sutikdavo I. Tamošaitį, kuris buvo pristatomas kaip artimas Smetonų šeimos bičiulis, turėjęs jai didžiulės įtakos, patarinėjęs prezidentui, dėstęs VDU ir dirbęs tautininkų žurnalo „Vairas“ redaktoriumi.

Romantiški jausmai S. Smetonienę aplankė ir brandžiame amžiuje, kai į prezidento vasaros rezidenciją Užulėnyje jo apsaugai buvo atsiųstas jaunas leitenantas Povilas Skardžius su 32 kareiviais. Sofija anuomet buvo dukart vyresnė už Povilą – nedrąsų, bet kartu sumanų, linksmą karininką. Netrukus tarp jų užsimezgė abipusė simpatija, kuri nenutrūko net išeivijoje, kai našle likusiai S. Smetonienei trūko bendravimo. Ta bendrystė su P. Skardžiumi buvo grįsta Sofijos globėjiškais jausmais, kurie tęsėsi iki jos gyvenimo pabaigos. Tą ryšį labai vertino ir pats P. Skardžius, išsaugojęs visus jam rašytus prezidentienės, kurią vadino Mamuku, laiškus.

Būtent modernėjantis gyvenimas Lietuvoje leido Sofijai bendrauti su jaunu kareiviu (jam tik vėliau buvo suteiktas leitenanto laipsnis), nors  anuomet tai būtų laikoma labai prastu tonu.

Seserys Sofija ir Jadvyga – tikros čia aprašomo laiko lyderės, diktavusios aktyvaus dalyvavimo visuomeninėje veikloje, šeimoje, bendravimo, drabužių ir elgesio madas.