Veidrodžio magija: seniau saugojo net sudužusį

Nerasta įrašų apie tai, kad taip būtų buvę Lietuvoje, bet, be abejo, tai turtingųjų daiktas. Miestiečiai ir smulkesni bajorai iki XVII a. galėjo turėti ir naudoti mažus, prastesnės kokybės metalinius veidrodėlius. Tačiau tai nebuvo masinis reiškinys.

– Rašote, kad XVII–XX a. populiarūs veidrodžių tipai buvo psiche, triumo ir židinio triumo. Kaip jei atrodo ir kuo skiriasi?

– Tai pagrindiniai veidrodžių tipai, kuriuos man pavyko išskirti, jie skiriasi konstrukcija. Pirmąjį – psiche – priskirčiau tualeto veidrodžiams. Tai – žmogaus atspindžiui pamatyti sukurtas veidrodis, jo pavadinimas galėjo kilti nuo Psichės mito.

Šio veidrodžio konstrukcija išsiskiria tuo, kad tai aukštas vertikalus veidrodis, rodantis visą žmogaus ūgį. Veidrodis yra sukiojamas per centrinę horizontalią ašį. Pasukus skirtingais kampais, galima pamatyti daugiau savo nugaros, atrandama vadinamoji kūno geografija. Žmogus pirmą kartą pamato savo nugarą, gali pamatyti, kaip jis atrodo – be tarnų, bet kitų žvilgsnių. Kol nebuvo didelio veidrodžio, savęs nebuvo galima pamatyti, nebent – kitų akimis.

Triumo ir židinio triumo yra interjero veidrodžiai. Pats terminas triumo yra prancūziškas, jis reiškia erdvę arba mūro sieną tarp dviejų langų arba durų. Tai taip pat aukštas ir vertikalus veidrodis, jo apačioje galima pastatyti stalelį.

Kiek keistokas variantas – židinio triumo. Patys prancūzai yra pažymėję, kad toks veidrodis kabinamas virš židinio, jo funkcija – atspindėti ir taip paaukštinti žemą sumūrytą židinį, vertikaliai jį ištempiant. Taip padėtas veidrodis atspindi ir šviesą, ir ant židinio atbrailos padėtas meno vertybes. Tai žaidimas su interjeru, nes visko tuomet atrodo gausiau.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
kas ji sukure
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių