Žygiai gamtoje išmoko galvoti ne tik apie save

Žygis gamtoje padeda perkrauti smegenis, kojų raumenų pumpuojamas kraujas juos išmasažuoja – teigia karys savanoris, „betako.lt“ įkūrėjas, žygius organizuojantis vedlys Liudvikas Jaškūnas. Pats nuėjęs ne vieną tūkstantį kilometrų, jis prisijaukino Lietuvos miškus bei pelkes, o dabar buvimo gamtoje naudą ir gėrį padeda pažinti kitiems.

Išvargino darbas biure

Prieš įkurdamas tinklalapį „betako.lt“ ir imdamas vedžioti grupes į gamtą, L.Jaškūnas penkerius metus dirbo marketingo bei komunikacijos srityje. Jis jau šešerius metus yra ir Lietuvos kariuomenės karys, pastaruosius trejus metus – karys savanoris.

Vyras nuo pirmadienio iki penktadienio dirbdavo biure, o savaitgaliais, kaip pats juokauja, su kolegomis kariais „išsiraudavo į mišką ir pasileisdavo plaukus“. Karinėse pratybose įgijo daug praktinių įgūdžių: pasistatyti pastogę iš to, ką randi miške, išgauti geriamo vandens, orientuotis vietovėje, „skaityti“ reljefą, veikti komandoje, vykdyti užduotis, pasiekti tikslą.

Šiek tiek daugiau nei prieš metus suprato, kad negali penkias dienas per savaitę dirbti sėdimo darbo biure: prasidėjo sveikatos problemos, kurių priežasties medikai taip ir nerado. Dar keisčiau atrodė tai, jog sunkios kariuomenės pratybos, kurios daugelį nuvargina, jam padėdavo atsigauti. Galiausiai jis nusprendė, kad metas kažką keisti.

Ir štai praėjusią vasarą L.Jaškūnas paliko savo stabilų darbą gamybos įmonės komunikacijos vadovo pareigose, sėdo ant dviračio, daug važinėjo, ir ne tik po Lietuvą, klaidžiojo po miškus, stovyklavo.

Gamta padėjo atsigauti

Kadangi turėjo daugiau laisvo laiko, dar labiau pasinėrė į karybos reikalus – prisidėjo prie naujos karių kartos rengimo baziniuose kursuose, sėmėsi praktikos ir žinių tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėse pratybose.

„Ši pertrauka buvo labai vertinga, nes padėjo kitomis akimis pažvelgti į įgytą patirtį“, – teigia pašnekovas.

Viena iš atsakomybių dirbant komunikacijos vadovu buvo įmonės veiklos procesų optimizavimas, vidinės komunikacijos gerinimas. Čia jis dažnai susidurdavo su problemomis, kai darbuotojai siekia padaryti savo dalį, o ne bendro rezultato. Lygindamas patirtį, įgytą kariuomenėje ir darbe, suvokė, jog tokie paprasti dalykai, kaip kartu patirtas diskomfortas ir įveiktos kliūtys, padeda komandos nariams į šalį padėti žodelį „aš“ ir iš komandos padaro „gentį“, o jos savo įmonėje nori kiekvienas vadovas.

Keliaudamas supratau, kad gamta pasiruošusi mus priimti 365 dienas per metus, o mūsų galimybės joje iš esmės priklauso tik nuo požiūrio.

Šis suvokimas paskatino organizuoti žygius gamtoje, kuriuose svarbiausia ne maršrutas ar įveiktų kilometrų skaičius, bet įgytos patirtys ir įveikti iššūkiai.

„Keliaudamas supratau, kad gamta pasiruošusi mus priimti 365 dienas per metus, o mūsų galimybės joje iš esmės priklauso tik nuo požiūrio, – sakė L.Jaškūnas. – Po gero žygio bet koks maistas skanesnis, mintys švaresnės, miegas saldesnis. Dar supratau, kad orientuotis gamtoje puikiai galima ir be GPS ar telefono, o kartais ir be kompaso – padeda saulė, keliai, kalvos, upės ir visa, ką matai aplinkui. Problemų, su kuriomis susiduriame, sprendimas reikalauja susitelkimo ir dėmesingumo aplinkai, kurioje gyvename. Būtent žygiai gali padėti mums atrasti vienybę su gamta, išmokyti mus šiek tiek daugiau galvoti ne tik apie save.“

Realybė: žygių metu susiklosto įvairių situacijų, o sprendimai reikalauja kūrybingumo, pasiaukojimo ir komandinio darbo. Asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl reikia eiti?

L.Jaškūno teigimu, dauguma žmonių yra atitrūkę nuo gamtos, pripratę prie komforto. Jei yra viešbutis, lova, karštas vanduo, uodai negelia – tai jiems yra poilsis. Prie patogumų priprantama, o viskas, prie ko yra priprantama, Liudviko manymu, – truputėlį blogis.

„Yra toks posakis, kad du dalykai pasaulyje sukelia pačią didžiausią priklausomybę – heroinas ir kas mėnesį mokama alga, kuri užtikrina tam tikrą stabilumą, bet stabdo žmones nuo permainų ir rizikos. Panašiai ir su komfortu. Kai pasakai, kad komfortą kuriam laikui reikės pamiršti, stebisi: kaip taip, kur čia malonumas be komforto? Mano atsakymas – patirtys, atradimai yra malonumas. Bet tam, kad tai atrastum, reikia pasiryžti“, – kalbėjo žygeivis.

Tad kodėl reikia eiti? Visų pirma, pasak L.Jaškūno, kojose yra didžiausi žmogaus raumenys. Kai einame, jie susitraukinėja ir skatina kraujotaką. Kas dažniausiai rekomenduojama sudėtingą darbą dirbantiesiems, jeigu susiduria su problema, kurios niekaip negali išspręsti? Išeiti pasivaikščioti. Istorijoje gausu atvejų, kai išradėjams ir vizionieriams idėjos toptelėjo mankštinant kojas. Žygis tėra prailginta ir pagerinta šio puikaus dalyko – vaikščiojimo – versija.

Kodėl vaikščioti geriau gamtoje, o ne mieste? Grynas oras, natūrali aplinka. Net įtikinėti nereikia, kad gamtoje žmonės atsipalaiduoja, jaučiasi geriau.

Ar einant dirba kojos, o smegenys ilsisi? L.Jaškūno teigimu, nebūtinai. Ilsisi, jeigu tau nereikia galvoti, kur eini, žiūrėti į žemėlapį, sekti kelio, stengtis susiorientuoti. Tada gali giliai pasinerti į įvairius apmąstymus. Yra meditacijos mokyklos, kurios sako, kad kiekvieną dieną skirdamas laiko meditacijai turi leisti savo smegenims galvoti tai, ką jos nori, kol vieną dieną „išgalvosi“ visa, kam neturėjai laiko.

Tad vaikščiojimas – puikiai tinkanti veikla, kai daug ką apmąstai. Dažnai po to į daugelį dalykų pažiūri kiek kitaip, sugalvoji naujų idėjų, randi netikėčiausių išeičių.

Nepatogumai – laikini

Į žygius gamtoje, L.Jaškūno manymu, nereikėtų eiti tiems, kurie nesugeba gamtos vertinti, saugoti ir gerbti, ar tiems, kuriems miškas kelia baimę.

„Nereikėtų nieko versti eiti į mišką, – sakė Liudvikas. – Bet manau, kad gamta yra žymiai natūralesnė aplinka žmogui, negu miestai. Taip, mes pripratę prie gyvenimo mieste – aš pats gyvenu Vilniuje 10 metų, gimiau ir augau Panevėžyje. Tačiau tai, kad aš prie to pratęs, nereiškia, kad tai yra geriausia vieta man būti. Priprasti ir patogiai jaustis žmogus gali daug kur.“

Karšta, šalta, kanda, lyja – tai tik pirmas efektas. Prie to priprantama ir žmogus geba savo dėmesį nukreipti į dalykus, kurie yra svarbesni.

Priprasti, pasak pašnekovo, nėra sunku: „Aš labai rekomenduoju žmonėms išsiruošti į žygį kelioms dienoms, su nakvyne, nes mūsų smegenys persiprogramuoja, kai miegame. Tad jeigu norite gero savaitgalio gamtoje, reikia važiuoti iškart po darbo, penktadienį. Daug nežygiuoti – tiesiog išmiegoti gryname ore, girdint aplink gamtos garsus. Per tą naktį smegenys kažkur giliai paslėptą updeitą atsisiųs: ei, mes kažkur visa tai esame matę, tai nėra svetima aplinka. Antrą, trečią dieną gyvenant gamtoje pradedi priprasti prie diskomforto, nes kūnas tiesiog pripranta nebereaguoti į dirgiklius, jei tokių iš viso esama. Karšta, šalta, kanda, lyja – tai tik pirmas efektas. Prie to priprantama ir žmogus geba savo dėmesį nukreipti į dalykus, kurie yra svarbesni.“

Verta: L.Jaškūno organizuojamuose žygiuose svarbiausia ne maršrutas ar įveiktų kilometrų skaičius, bet įgytos patirtys ir įveikti iššūkiai. Butauto Barausko nuotr.

Laužo magija

Žygis gamtoje, Liudviko teigimu, – išėjimas iš komforto zonos, o tada viskas vyksta šiek tiek kitaip: ausys, akys, protas atsiveria naujovėms. Negana to, žygio metu susiduriama su labai realiomis, apčiuopiamomis problemomis: kaip rasti kelią, kaip įveikti kliūtį, kaip susiorientuoti, kaip sutaupyti laiko. Jau po pirmos valandos žygyje namų ir darbų problemos nebeatrodo tokios didelės.

Ilgiau pakeliavę žmonės pradeda pavargti ir atsiskleisti: vieni tampa irzlūs, nebenori kažko daryti, kiti pradeda dairytis kaip čia kokį kampą nukirsti, dar kitus pagauna azartas, nuovargį jie priima kaip dar vieną iššūkį. Tada matai, ar žmonės vieni kitus supranta, ar sugeba komunikuoti, vienas kitam padėti. Tokiose paprastose situacijose matai, koks yra tas žmogus kitam žmogui.

„Turbūt esate girdėję posakį: jei nori pažinti žmogų – eik su juo į žvalgybą. Į žvalgybą esu ėjęs ne kartą ir išduosiu jums mažytę paslaptį: 90 proc. žvalgybos sudaro žygis. Ilgas ir sunkus žygis“, – sako L.Jaškūnas.

Anot jo, gyvename apsupti žmonių. Tačiau žmonės, kaip ir bet kuri valiuta – jeigu jų yra labai daug, jie devalvuojasi, tu jų nevertini. Bet kai esi mažoje kompanijoje ar su savo šeima, ir kai vienas kitam padedi, pasidalini darbais, šalia esančius žmones pradedi vertinti kitaip. O kai nusileidžia saulė, užsikuri laužą ir sėdi prie jo, gali kalbėtis ir gilintis į to žmogaus sielą.

Vieni geriausių pokalbių – būtent gamtoje, prie laužo. Tai yra visai kas kita, nei susitikti kur nors Vilniaus senamiestyje ir skirti vienas kitam kokią valandėlę kitą.

L.Jaškūno patarimai susiruošusiems į žygį

– Pirmiausia – įsigykite tinkamus batus. Aš rekomenduoju žmonėms įsigyti gerus žygio batus, kurie prilaiko kulkšnį, padeda neišsisukti kojos. Ir Lietuvos sąlygomis labiau pravartu, kad jie būtų atsparūs vandeniui. Jeigu kojos apsaugotos – pusė darbo jau padaryta.

– Maistas turi būti kaloringas. Žygyje kalorijų skaičiuoti neverta, visas jas sudeginsite. Be to, daug judantis kūnas riebalų nekaupia: žmogaus metabolizmas reaguoja į jo veiklą ir jo be reikalo neapkrauna.

Nauda: kartu patiriamas diskomfortas ir įveikiamos liūtys suvienija žmones.

– Apie vandens svarbą, manau, aiškinti nereikia. Žygyje svarbu tai, jog vandens pasipildyti nėra taip paprasta kaip mieste. Žygyje reikėtų turėti bent 1l daugiau vandens nei suvartojate įprastai, nes visko gali atsitikti. Kariuomenėje sakoma: vanduo ir šoviniai nesveria. Šovinių galite nesinešti, bet su vandeniu nesukčiaukite.

Kai pasakai, kad komfortą kuriam laikui reikės pamiršti, stebisi: kaip taip, kur čia malonumas be komforto?

– Verta įsidėti šiltesnių drabužių nakčiai, drabužių, apsaugančių nuo lietaus, purškalų nuo vabzdžių. Neštis tikrai yra ką, todėl jei dėdamas į kuprinę kažkokį daiktą galvoji, kad galbūt prireiks, tai nesidėk. Dėkite tik tuos, be kurių apsieiti negalėsite.

– Gerai turėti lengvą palapinę. Vasarą palapinė apsaugo nuo uodų. Vėsesniu metų laiku palapinės imti nebūtina – jeigu geri giedri orai, miegoti galima po atviru dangumi, tiesiog pasitiesus kilimėlį ir įlindus į miegmaišį.

– Jeigu norite, kad palapinė tarnautų ilgai, teks šiek tiek investuoti. Renkantis palapinę svarbu atsižvelgti į jos atsparumą vandeniui, bet reikia suprasti, kad kuo didesnis atsparumas vandeniui, tuo medžiaga storesnė ir tuo daugiau ji svers.

– Labai svarbus daiktas žygyje – miegmaišis. Ant miegmaišių paprastai būna nurodyta, kokioms sąlygoms jis pritaikytas – comfort, extreme comfort ir extreme. Comfort parodo, iki kokios temperatūros yra miela ir malonu jame miegoti, extreme comformt – kada yra vėsoka, bet dar patogu, extreme – prie kokios temperatūros dar mirtinai nesušalsi. Mano praktika rodo, kad kokius plius 5 laipsnius prie kiekvieno rodiklio galima pridėti. Faktas, kad kuo daugiau pūkų yra miegmaišio užpilde, tuo didesnį oro tarpą gali tas miegmaišis padaryti, o šildo iš esmės oras. Tad miegmaišis su žąsų pūkų užpildu tikrai šildo geriau, nei su poliesterio. Dar labai svarbu, kad miegmaišis turėtų įmautę ir suveržimo virveles, nes tą miegmaišį teks neštis kuprinėje – jei jis užims daug vietos, jos neliks kitiems daiktams. Kuo daugiau jis svers, tuo labiau kentės kojos ir nugara. Tą visada reikia turėti omeny.

– Žygyje labai pravers savaime prisipučiantys ploni kilimėliai, skirti gulėti vienam žmogui. Jie patogūs miegoti net ir šaltuoju metų laiku, kalnuose, pelkėse.

– Galima pasiimti mažą, specialiai turistams sukurtą dujinę viryklę, kainuojančią kelias dešimtis eurų. Užsivirinti vandens ji puikiai pasitarnaus. Taip, ji šiek tiek sveria, bet tas svoris draugiškas, o šiltas maistas ryte ar vakare – komfortas.

– Kitas variantas, ypač tinkantis, kai esate nusprendę stovyklauti kažkur vienoje vietoje ilgiau – laužas ir katiliukas. Tai paprastesnis ir daug pigesnis variantas. Tik reikia mokėti susikurti laužą arba turėti priemonių, kurios padėtų tą laužą įkurti – keletą spiritinių tablečių ar sauso kuro. Ir nepamiršti, kad laužą galima kurti tik tose vietose, kur įrengtos laužavietės.

– Ir mobilųjį telefoną vertėtų pasiimti. Tai labai geras ir naudingas įrankis, tik mes juo nebemokame naudotis – jis per daug mus kontroliuoja arba mes juo naudojamės ne laiku, ne vietoje ir ne pagal paskirtį. Tai įrankis išsikviesti pagalbą, jeigu mums jos reikia, susiorientuoti vietovėje, galų gale – įamžinti nuostabias akimirkas. Tiesa, nuotraukų kėlimas į socialinius tinklus gali ir palaukti.

Ką daryti pasiklydus?

Pirmas patarimas – nepanikuoti. Gyvename ne Sibire ir ne Aliaskoje. Žmonės Lietuvoje supa iš visų pusių. Jeigu jūsų kojos sveikos ir galite eiti, anksčiau ar vėliau išeisite į žmones. Ar išeisite ten, kur norėjote, – čia jau kitas klausimas. Bet nepražūsite, todėl iš karto galite nusiraminti ir bandyti susiorientuoti.

Turint mobilųjį telefoną, kuriame yra GPS, pasiklysti gana sunku, nebent pametate ryšį. Tada reikėtų prisiminti, iš kur ėjote ir kuria kryptimi. Žygyje visada reikia būti sąmoningam ir stebėti, kuria pasaulio kryptimi eini – į šiaurę, pietus, rytus ar vakarus. Net ir tada, jeigu veda vedlys, nereikėtų tiesiog sekti paskui jį ir plepėti ar „gaudyti varnas“. Tam, kad žinotum, kuria kryptimi eini, visai nereikia laikyti kompaso ar telefono po nosimi. Tiesiog reikia atkreipti dėmesį, iš kurios pusės šviečia saulė ir kuris dabar paros laikas. Jeigu vakaras, tai ta pusė, kurioje saulė, yra vakarai. Jeigu einant saulė šviečia iš kairės, aš žinau, kad einu į šiaurę, o atėjome iš pietų.

– Tad jeigu pasiklydote, susiorientuokite kryptį ir pažiūrėkite į žemėlapį. Jeigu navigacija pametė vietą, kurioje esate, bet jūs žinote, kur žygį pradėjote, kokia kryptimi ir kiek laiko ėjote, galite nutuokti, kur maždaug esate. Žmogus vidutiniškai eina penkų kilometrų per valandą greičiu, tai jei valandą ėjote, galite nesunkiai atsekti, kur turėtumėte būti.

– Geriausiai susiorientuoti padeda linijiniai orientyrai (keliai, upės ir pan.). Tarkime, žemėlapyje matai, kad daugmaž už kilometro turėtų būti geležinkelio linija. Paėjus tą kilometriuką ir pasiekus geležinkelį jau žinosi liniją, ant kurios esi. Iš ten jau patys nesunkiai susigaudysite, o gal jau ir mobilusis telefonas bus vėl pagavęs ryšį.

– Orientuotis naktį, kai matomumas priklauso nuo mėnulio fazės, gerokai sudėtingiau. Tad temstant geriau neklaidžioti, o kol dar kažkas matosi, įsirengti stovyklavietę, pasistatyti palapinę ar susikurti laužą. Ryte bus lengviau ieškoti, kaip grįžti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių