Beninas: nuo Vudu festivalio iki viešnagės pas genties karalių

Prisistatydama Rasa Sakalauskienė juokauja: „Kas aš esu? Fotografė, keliautoja. Bet šiais laikais turbūt kas antras žmogus yra keliautojas.“ Kaunietės gyvenimą likimas pakoregavo: diplomuota sociologė savamoksliškai daro tai, už ką žmonės ja žavisi ir giria. „Jiems patinka mano kelionių nuotraukos“, – pripažįsta Rasa, ką tik grįžusi iš Benino, valstybės Vakarų Afrikoje.

– Nebūkite tokia kukli. Mąstant filosofiškai, visi mes šioje Žemėje esame keliautojai. Skirtumas tik toks, kad vienas per gyvenimą nukeliauja iki Babtų, o kitas, turiu omeny jus, – net iki Benino Vakarų Afrikoje.

– Priklauso nuo noro ir finansinių galimybių. Kita vertus, pažįstu žmonių, kurie net ir turėdami užtektinai pinigų, niekur nenori keliauti. Sako, o ko man ten? Štai įsijungsiu kelionių kanalą, pavartysiu „National Geographic“ žurnalą ir viską pamatysiu. Kam belstis taip toli? O mudu su vyru Kęstučiu mėgstame keliauti. Aš sudarau maršrutą, užsakau bilietus, viešbučius, žodžiu, atlieku tą juodą namų darbą, kuris man labai patinka.

– Benino Respublika – valstybė Vakarų Afrikoje, kuri ribojasi su Togu vakaruose, Nigerija rytuose, Burkina Fasu ir Nigeriu šiaurėje. Kodėl būtent ją pasirinkote?

– Visai atsitiktinai. Vienoje kelionių agentūroje turime pažįstamą gidą, kuris ir pasiūlė šią kelionę. Vykome su dvylikos žmonių grupe. Buvome keturi lietuviai, kiti bendrakeleiviai – iš įvairių Europos šalių, Rusijos. Važiavome dviem autobusiukais, ekskursijų programą žinojome jau iš anksto.

Vyšnaitė ant torto – susipažinimas su vietine vudu religija. Jos kilmės reikėtų ieškoti Toge, Ganoje, Benine. Iš šių šalių vudu per atvežtinius vergus pasiekė Ameriką, Karibų salas. Vudu – tai daugybė dievų ir dievukų, įvairiausių dvasių ir dvaselių. Kiekvieno kaimo gyventojas savo kieme turi kažkokio dievuko skulptūrėlę, kuriai meldžiasi. Didesniuose miestuose tokie stabai stovi tam tikrose vietose arba kelių gatvių sankirtose. Dar yra šventieji miškai, kuriuose įrengtos specialios vietos aukoti. Aukojama tada, kai prašytojo noras jau patenkintas. Tuomet ateinama dievams padėkoti. Aukojami balandžiai, vištos (dažniausiai baltos), ožkos, avys. Stabas šlakstomas gyvūno krauju, alyvpalmių aliejumi, dedama monetų. Auka priklauso nuo žmogaus prašymo dydžio. Viską sąžiningai per apeigas filmavau, bet, matyt, suveikė kažkokia vudu magija, nes grįžusi į viešbutį to įrašo jau neberadau: liko tik nuotraukos.

R. Sakalauskienės nuotr.

– Ar vietiniai gyventojai noriai leidosi fotografuojami? Jūsų nuotraukose daug žmonių portretų kasdieniame peizaže.

– Visaip buvo. Vieni labai pyko, ypač tie, kurie gyvena Nokonue ežero teritorijoje ir statosi namus ant vandens. Jie ten turi daržus, prekiauja vieni su kitais plaukiodami mažomis valtelėmis. Būtent toje vietoje žmonės dangstėsi veidus rankomis, skrybėlėmis. Teko girdėti, kad, anot jų tikėjimo, jei bus nufotografuotas, praras sielą, ims nesisekti ir pan. Pravažiavus apie 600 km iš pietų į šiaurę pasitaikė ir tokių beniniečių, kurie net prašėsi fotografuojami.

Kur nakvojome? Viešbučiuose. Vienuose buvo vanduo, veikė oro kondicionieriai, kituose – ne, bet mūsų tai nejaudino: juk vykome pajusti vietinių genčių kultūros, įsijausti į jų gyvenimą, apipintą juodosios ir baltosios magijos kerų; pamatyti burtininkų, kurie atnašauja aukas ir apimti ekstazės šoka, kad susirinkusi bendruomenė transo metu galėtų tiesiogiai bendrauti su dievais.

R. Sakalauskienės nuotr.

– Grįžkime į pačią kelionės pradžią – ar ilgai teko skristi iki Benino? Išvykote iš snieningos Lietuvos, o koks oras buvo ten?

– Sausį ten – sausasis sezonas, apie 35–38 °C šilumos, bet vis tiek vaikščiojome išpilti šlapio prakaito. Skrydis į Beniną neprailgo, nors persėdimų buvo tikrai daug. Iš pradžių pasiekėm Frankfurtą, iš Frankfurto skridome į Briuselį, iš Briuselio – į Abidžaną (miestą Dramblio Kaulo Krante), kur valandą sėdėjome lėktuve, o iš ten – į Kotonu – milžinišką pramoninį miestą Benino pietuose, kuriame daug  ambasadų, administracinių pastatų, prabangių viešbučių Atlanto pakrantėje.

Oficiali šalies sostinė Porto Novas įsikūrusi Porto Novo lagūnoje. Teko po ją pasivaikščioti, paieškoti kolonijinio laikotarpio pastatų liekanų. Kadangi Beninas iš pradžių buvo olandų, portugalų, prancūzų kolonija, tai maniau, kad kažką gražaus iš tų laikų rasiu. Deja... Sugriauta, apleista. Galbūt dėl to, kad ta architektūra jiems – ne istorinis paveldas, o tiesiog buvę kolonizatorių namai.

Ar nežiūrėjo į mus, baltuosius, kaip į koronaviruso užkrato nešiotojus? Oi, ne. Žmonės elgėsi labai draugiškai, kaimuose kvietė pas save į svečius. Viešint Benine nebuvo jausmo, kad pasaulį krečia mirtina koronaviruso pandemija, kurios naujoji omikron atmaina kilusi būtent iš Afrikos (tiesa, Pietų). Vakarų Afrikoje buvo ramu, žmonės gyveno savo įprastus gyvenimus, kaukes nešiojo tik pavieniai. Jautėmės saugiai.

Jie visi laimingi. Juokiasi, kviečia į namus, mojuoja. Gatvelėse groja muzika. Ir visi iki vieno prekiauja.

– Minėjote, kad jūsų grupei ekskursijų programa buvo sudaryta iš anksto. Kas iš jos paliko didžiausią įspūdį?

– Turbūt vudu religinės apeigos. Tuo metu, kai mes keliavome po šalį, vyko kasmetis Vudu festivalis, apėmęs net tris kaimynines šalis – Ganą, Beniną ir Togą (turėjom vykti ir į pastarąjį, bet Togas netikėtai uždarė sienas). Teko tenkintis renginiais Benine. Sausio 10-ąją mus atvežė į didžiulį stadioną, į kurį prabangiomis mašinomis suvažiavo visokie vudu maldininkai, vilkintys labai įdomiais drabužiais. Aišku, mums jų apranga, elgesys labiau priminė karnavalą nei rimtas religines apeigas. O jie, festivalio dalyviai, buvo tokie susikaupę, susireikšminę; vaikščiojo pasiramstydami gražiai išdrožinėtomis lazdomis, pasipuošę keistomis skrybėlėmis, margomis skaromis.

Po apeigų, kurių reikšmę mums aiškino gidas, įvairių Benino gentelių atstovai rodė savo etnografines dainų ir šokių programas. Žodžiais to nenupasakosi: reikia pamatyti! Kitą dieną vyko tarsi to festivalio pratęsimas – stebėjome panašius vaizdus iš gatvių gyvenimo. Matėme, kaip viename skersgatvyje susirenka kelių gatvių gyventojai ir užsako privačias apeigas, į kurias kviečiasi vudu maldininką. Tarkim, viena bendruomenė prašė, kad jų artimieji, išvykę gyventi į kitas šalis, greičiau sugrįžtų atgal. Tuomet tie maldininkai, pasitelkę tam tikrą kvėpavimo techniką, pasiekdavo transo būseną ir elgdavosi labai keistai – vartė akis, bėgiojo, voliojosi ant žemės, pylėsi ant galvos smėlį, mušėsi į krūtinę, švilpė su švilpukais. Iš šalies žiūrint buvo panašu į keistą spektaklį su ekscentriškais aktoriais. Gido žodžiais tariant, per maldininkus su žmonėmis bendravo tos bendruomenės artimųjų dvasios. Jų švilpimas reiškė kvietimą grįžti namo žmones, kažkada išvykusius iš Benino.

R. Sakalauskienės nuotr.

– Vikipedijoje skaičiau apie vudu kulto sudedamąją dalį – zombių miltelius, kuriuos gaminant naudojami sutrinti mirusio žmogaus kaulai. Gal tie maldininkai irgi barstėsi zombių milteliais?

– Tai, ką matėme, tebuvo paprasčiausi talko milteliai. Jais maldininkai prašydavo kai kurių bendruomenės narių apiberti jų veidus, kūnus. Apeigų metu jie šoko, linksminosi. Kartais prieidavo prie kokio nors rimtai sėdinčio bendruomenės nario, paduodavo jam ranką, taip tarsi perduodamas jam žinią nuo mirusiojo ar esančio kitoje šalyje artimojo.

Įspūdį paliko viešnagė pas vienos genties karalių. Vežėme jam dovanų, stebėjome, kaip jis atlieka apeigas, dideliu peiliu įpjauna vištai kaklą ir jos krauju apšlaksto savo stabukus, pamėto jos plunksnų, papila alyvpalmių aliejaus. Baisoki man pasirodė jų dievai... Bet prisiliesti prie šio egzotiško religinio-kultūrinio gyvenimo tikrai buvo įdomu.

– Afrika garsėja nacionaliniais gamtos parkais. Gal ir Benine lankėtės viename iš jų?

– Žinau, kad pačioje šalies šiaurėje yra Pendžari nacionalinis parkas, žymus čia saugoma gepardų populiacija. Ten galima sutikti ir daug liūtų, dramblių, hienų, leopardų, buivolų, begemotų, krokodilų, įvairių rūšių antilopių. Tačiau šįsyk gamta nebuvo mūsų tikslas. Matote, Afrikoje lankomės ne pirmą kartą ir safariuose jau esame dalyvavę. Prieš septynerius metus keliavome po Kamerūną. Esame lankęsi Kenijoje, Tanzanijoje, Etiopijoje. Keliaudami po įvairias pasaulio šalis turėjome tikslą įlipti į kokį nors vietinį aukščiausią kalną. Kilimandžaras (5 895 m) – iki šiol įveikta aukščiausia mūsų su vyru viršukalnė, į kurią kopėme net penkias dienas, palengva, aklimatizuodamiesi prie vis retėjančio oro.

 

R. Sakalauskienės nuotr.

– Stebint jūsų kelionę feisbuke labiausiai seilė varvėjo matant vietinių turgus. Ką skanaus, o gal ir egzotiško teko ragauti pas beniniečius?

– Turguje buvo visko, bet kadangi mus maitino viešbučiuose, tai nieko jame nepirkome. Apie bananus, ananasus, pirktus pakelėse, nekalbu. Maistas viešbučiuose – ryžiai, kepta vištiena, žuvis. Labiausiai pasigedome daržovių – morkų, agurkų, pomidorų, burokėlių. Deja, bet nieko ypatingo ragauti neteko. Galbūt labiau nei maisto turgūs mus sužavėjo fetišais nukrauti prekystaliai. Patikėkite, tarp eksponatų išvydome visko (juokiasi).

– Ar keliaudami po šalį jautėtės saugiai? URM konsulinės informacijos puslapyje yra rekomendacija nevykti į Beniną dėl regione veikiančių teroristinių grupuočių. Prašoma vengti kelionių tamsiuoju paros metu, nes pasitaiko pagrobimų ir apiplėšimų. Benino teritoriniuose vandenyse galimi piratavimo atvejai.

– Prieš važiuojant į šią šalį draugė perspėjo dėl piratavimo, apie kurį buvo skaičiusi internete. Gal taip ir yra, nežinau... Bet visą laiką buvome su gidu ir grupe. Net ir turguje jis mūsų nepalikdavo vienų. Susikalbėdavome angliškai, nors kaimeliuose žmonės šnekėjo vietiniais dialektais. Valstybinė kalba Benine yra prancūzų, tad viešbučiuose aptarnaujantis personalas irgi šneka būtent ja, dar angliškai.

Baisoki man pasirodė jų dievai... Bet prisiliesti prie šio egzotiško religinio-kultūrinio gyvenimo tikrai buvo įdomu.

– Kad jau turite tradiciją – įkopti į kokį nors vietinį kalną, tai gal turite ir tradiciją – kažką parsivežti iš kelionių?

– Kadangi paprastai keliaujame su kuprinėmis, tai labai daug į jas neprisikrausi. Turime tradiciją parsivežti iš lankytų šalių po kaukę. Namuose yra siena, kur jas kabiname. Iš Benino taip pat parsivežėme keletą medinių kaukių. Kiek jų turime? Gal bus koks 30. Gražiausios – būtent iš Afrikos, nors turime ir iš Pietų Amerikos, Brazilijos, Kubos, Gvatemalos, Indijos ir kt. Kol dar namuose yra tuščių sienų, tol jas ir vežamės. Kai nebebus vietos ant sienos – baigsis ir kaukės.

– Gal teko pastebėti, kuo verčiasi vietiniai žmonės?

– Skaičiau, kad jie verčiasi žemės ūkiu, augina visokius grūdinius augalus, medvilnę. Tiesa, miesteliuose, kaimuose visi prekiauja. Kiekvienas parduoda tai, ką gamina, augina, sužvejoja.

Paskutinę kelionės dieną patyrėme nepamirštamų įspūdžių – plaukėme su vietiniais žvejais į Atlanto vandenyną žvejoti. Įdomiausia buvo, kaip jie išstumia didelę sunkią medinę valtį į vandenį. Tolyn pažvelgus bangų nėra, bet prie pat kranto susidaro lyg ir skalbyklės efektas – didžiulė banga daužosi prie kranto ir neleidžia vyrams nuleisti valties į vandenį. Susirenka daugybė talkininkų, po valtimi deda medinius rąstus ir per juos virvėmis traukia, ridena valtį. Tuomet laukia didelės bangos, kuri pagautų valtį ir išneštų į vandenyną. Kaip į ją įsėsti? Šokti. Vanduo šiltas kaip arbata, tad įšokti į valtį – juokų darbas.

Beje, vandenyne nelabai maudėmės – daugiau viešbučių baseinuose. Vietiniai perspėjo, kad maudytis vandenyne gana pavojinga. Krantas bangų išmuštas labai status. Vyrai pasakojo, kad pasimaudęs gali ir nebeišlipti: atsidursi tarsi duobėje, kurioje tave negailestingai murkdys bangos.

R. Sakalauskienės nuotr.

– Jūsų nuotraukose – be galo daug spalvų. Tiek moterys, tiek vyrai, pasipuošę margaraščiais kostiumais, gyvena kasdienį gyvenimą lyg šventę.

– Iš tiesų jų gyvenimas – labai margas ir gražus. Mūsų vietinis gidas kasdien keisdavo savo spalvotą kostiumą vis kitu – su vis įstabesniais raštais ir spalvomis. Jei lyginčiau Beniną su Kamerūnu, pirmąjį apibūdinčiau kaip labai švarų, tvarkingą ir be proto spalvingą (bent jau iš to, ką matėme), o apie antrąjį to nepasakyčiau. Ypač švarūs maži Benino kaimeliai, kuriuose nėra jokių atliekų – vietiniai sunaudoja viską, o kas liko – sudegina. Įvažiuoji į kaimą – visur švara, gražiai pašluoti geltono smėlio takai. Trobelės drėbtos iš molio, stogai – šiaudiniai, skardiniai.

Kai kurie gyventojai turi išmaniuosius telefonus, kai kurie neturi, bet visi šypsosi. Jie visi laimingi. Juokiasi, kviečia į namus, mojuoja. Gatvelėse groja muzika. Ir visi iki vieno prekiauja. Žiūrėk, viena moteris bandelių prikepusi, kita – ananasų pripjausčiusi, trečia vandeniu prekiauja. Anot gido, mažiausia alga miestuose – apie 60 eurų (tiek gauna mus vežiojęs vairuotojas, bet antra tiek jis susirenka iš arbatpinigių). Didesnis atlyginimas gali siekti ir 600 eurų per mėnesį. Vaikai turistų už skvernų netampo. Dažnai juos vaišindavome tiesiog vietoje nusipirktais saldainiais.

– Jei reikėtų rekomenduoti Beniną lietuviams – ar siūlytumėte aplankyti?

– Tikrai rekomenduočiau, ypač tiems, kuriuos domina jų religinis kultūrinis gyvenimas, t.y. vudu kultas. Tuomet reikėtų vykti į šalį sausio pradžioje, kai vyksta jų tradicinis Vudu festivalis, kuris mums paliko be galo didelį įspūdį. Jei dar kada tektų būti Benine, norėčiau aplankyti šiaurinę šalies dalį, dalyvauti vietiniame safaryje. Pavasariop, jei pandemija nesutrukdys, su vyru svajojame skristi į Namibiją. Esame girdėję gražių atsiliepimų apie šią šalį – jos gamtą, Namibo dykumą, kurios kopos, priklausomai nuo saulės padėties ir drėgmės, intensyviai keičia spalvą, deimantų kasyklas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ano

ano portretas
nugi pamirsot is visu pravardziu dulkio kurio matomai dnr simbolizuoja kaip teisingai paminejo A Orlauskas tipa be mastymo dulkes verta niekala kokiu siandien taip reikia tokiems pat valdgyviams?.

o

o portretas
iskur kilo seimos pavardes? ir tai nuo senoves turi tampru rysi su asmens bei gimines charakterio bruozais ir jo veiksmais pagal kuriuos artima visuomene /kaimas gyvenviete miestas/ ir pravardziuodavo ko pasekoje buvo iteisintos pavardziu terminu kuri naudojame iki siol pvz navikas tai pulinys kuprevicius su kupra lydeka grobonies sinonimas dusansky be dusios kraugeris lapinskas gudrus kaip lape valinskas valingas tik si valia gali tureti teigiama ar neigiama poveiki aplinkiniams priklauso nuo seimu dnr ir tt tik isimintina kad naviko pavarde dominuoja KK kuri kaip taisykle siandien leista pazeidinet visiem politvaldgyviams ir tai jau galime lygint su prakeikimu kuris lydi zmonija per visa vergija kuri igavo netramdoma ciniska pobudi kuri suvaldyt gali tik visu sviesiu protu bendra kova pries si blogi kuris igavo globalini pobudi======

Anonimas

Anonimas portretas
...pas PY dAraSA
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių