A. Grinius: su šypsena apie sportą Lietuvoje ir pasaulyje

2021 m. rugsėjo 21 d. 22 val. – šie skaičiai žurnalistui Adomui Griniui buvo ypatingi. Tądien įvyko jo, kaip LNK sporto žinių vedėjo, debiutas LNK studijoje. Šiandien Adomo sportinių darbų derlius dar gausesnis – kiekvieną ketvirtadienį Lnk.lt portale jis pasirodo su nauja autorine laida, kurioje kitaip apžvelgia sportą Lietuvoje ir pasaulyje.

– Šviežiausia naujiena jūsų žurnalistinėje karjeroje – „Su sportu Adomas Grinius“. Gal dar kažką pražiopsojau?

– Klausiate, kas naujo? Galbūt tik tai, kad pasikeitė mano vakarinių sporto žinių kolega: vietoj Astos Žukaitės (ji augina dukrytę) šiuo metu dirbu su Šarūnu Mazalu ir vis labiau džiaugiuosi tuo, ką darau. Kaskart viskas einasi kur kas lengviau ir natūraliau.

Didžioji mano gyvenimo naujiena – internetinė sporto laida „Su sportu Adomas Grinius“, išeinanti į skaitmeninį eterį laisvesniu formatu. Scenarijų, tekstus jai nuo A iki Z kuriu aš pats. Lnk.lt platformoje ji trunka maždaug 10 minučių, o visose kitose – instagrame, feisbuke, jutube, tiktoke – pasirodo trumpos laidos iškarpos. Iš atsiliepimų suprantu, kad jas daugiausia internautai ir žiūri.

– Nors nesu didelė sporto gerbėja, bet... mačiau, žiūrėjau, prarijau jūsų mestą masalą instragrame – patiko humoristinis laidos vedimo stilius, šmaikštus sporto pasaulio faktų pateikimas. Kokių pranašumų joje matote jūs pats?

– Humoras, gyvumas ir neatrasti žmonės. Laidos struktūra? Stengiuosi, kad būtų bent kelios gyvos, lietuviškos temos, kurias pats vystau čia ir dabar: važiuoju į vietą, kalbinu žmones ar sportininkus. Taip pat siūlau vieną ar dvi temas iš pasaulio, kurias irgi stengiuosi pateikti šmaikščiai ir nenuobodžiai.

A. Griniaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip gimė ši laida, kurioje turite tiek daug kūrybos laisvės?

– Labai atsitiktinai. Lnk.lt portalo ir kanalo socialinių tinklų vadovės dar prieš gerą pusmetį užsiminė, kad norėtų daugiau sporto turinio internete. Pasiūlė pačiam pagalvoti, ką naujo norėčiau pradėti. Gal kokią tinklalaidę ar pan. Šovė į galvą mintis padaryti tai, ko dar niekas Lietuvoje nedaro, – pusiau humoristinę, pusiau rimtą sporto laidą su niekur ir niekieno dar beveik nekalbintais žmonėmis. Pirmą epizodą pabandžiau nufilmuoti Palangoje. Tiesiog telefonu. Nusprendžiau perlipti per save, įveikti savo susikaustymą, baimes. Ėjau į gatvę ir kalbinau ten sporto tema palangiškius. Klausiau, kas, jų nuomone, yra geriausias Lietuvos krepšininkas. Po pirmų trijų pašnekovų netikėtai supratau, kad – oho! – atrakinau kažkokį sau ligi šiol nepatirtą pasaulį. Pajutau, kad labai įdomu gyvai kalbinti žmones. Panorau parengti ir daugiau tokių gyvų reportažų.

Kai pirmą laidą išsiunčiau draugams, sulaukiau neblogų įvertinimų. Aišku, kad visada yra kur tobulėti, bet šiandien skaičiuoju jau 20 epizodą – taigi, po truputį judu į priekį ir jaučiu, kad kuo toliau, tuo labiau šis gyvas laidos formatas man patinka.

– Iki televizijos esate dirbęs ir redakcijoje, ir radijuje, ir portaluose. Negi niekada neteko išbandyti gyvo interviu žanro, jei, kaip sakote, po pirmųjų bandymų gatvėje tarsi atsivėrė trečioji akis kaktoje ir pajutote didelį pasitenkinimą?

– Interviu žanras man nesvetimas, bet pastaruoju metu, dirbant LNK Žiniose, retai kada tenka kalbinti žmones, ypač gatvėse. Radijuje tai darydavau, bet, gyvą interviu prilygindamas atradimui, turėjau omenyje žmonių kalbinimą į kamerą. Kad jie sutiktų filmuotis, turiu labai daug aiškinti, kur ir kam jų atsakymai bus naudojami. Žodžiu, tai nauja. Iki šiol nesu to daręs.

Nuoširdžiai jaučiu, kad kuo daugiau darau, tuo daugiau padarau ir dar daugiau noriu daryti.

– Ar, turėdamas autorinę laidą Lnk.lt portale, jau patenkinote savo kūrybinį ego, ar dar kažkokie velniukai viduje šokinėja ir kursto jūsų žurnalistines ambicijas?

– Nuoširdžiai jaučiu, kad kuo daugiau darau, tuo daugiau padarau ir dar daugiau noriu daryti. Kai baigsime pirmą šios laidos sezoną (tai bus apie liepos vidurį), garantuoju, norėsiu tai tęsti ir tobulinti. Kai rankos visiškai atrištos savoms idėjoms įgyvendinti, tai ir motyvacija visiškai kitokia.

Ar yra galimybių šiai laidai pakliūti į televiziją? Hmm… To reikėtų klausti ne manęs, bet tikrai meluočiau, jei sakyčiau, kad nenoriu. Jei mano laida atsidurtų LNK televizijoje, tai būtų pats geriausias mano kūrybinio darbo įvertinimas. Faktas, kad tuomet jai turėčiau skirti dar daugiau dėmesio – tektų pradėti filmuoti su kameromis, derinti apšvietimą, garsą ir pan. Galbūt nebeliktų for fun elemento: juk kartais rašau laidai tekstus tiesiog gulėdamas lovoje.

A. Griniaus asmeninio archyvo nuotr.

– Sportas jumyse užkoduotas nuo pirmos klasės, kai lankėte futbolo mokyklą. Galbūt vyksite ir į Europos futbolo čempionatą stebėti kokių nors varžybų, rengsite reportažus iš vietos savo laidai?

– Deja… Į Europos futbolo čempionatą tikrai neskrisiu. Norinčių į jį patekti be proto daug. Net neįmanoma paprastai nusipirkti bilieto. Iš pradžių užsiregistruoji tarsi kokioje loterijoje, o prieš dvi savaites gavau atsakymą, kad galiu nusipirkti du bilietus į tam tikras rungtynes. Nebūtinai tokias, į kokias norėčiau.

Žodžiu, sėdėsiu namie ir stebėsiu varžybas per televizorių. Palaikysiu Portugaliją. Kodėl? Na, esu tikras, kad šios šalies futbolo ekipa nelaimės, bet man labai patiko Portugalijai priklausanti Madeiros sala ir Porto miestas. Ne per seniausiai ten lankėmės su drauge, tad atiduosime duoklę už nuostabią portugalų virtuvę ir puikius gamtos vaizdus.

– Daugelį Lietuvos futbolo gerbėjų kamuoja klausimas – ką daryti, kad kada nors Europos futbolo čempionate žaistų ir Lietuvos rinktinė?

– Čia beveik tokio paties sunkumo mįslė, kaip... ką daryti, kad lietuviai laimėtų „Euroviziją“. Ačiū Dievui, jau turime Kaune puikų stadioną, tinkamą tarptautinio lygio varžyboms. Antras žingsnis – motyvuoti vaikus žaisti futbolą. Trečias – auginti trenerius, kurie žinotų, kaip patekti į Europos čempionatą.

Taigi, ką daryti? Turbūt reikia laukti. Kad ir kada tai nutikų (aš tuo tikiu), lietuviško futbolo debiutas Europos čempionate bus didelis stebuklas, tikra sensacija. Turiu vilties, kad mano vaikai tai jau matys!

– Disko metimas, automobilių lenktynės, smiginis, stalo tenisas, boulingas, futbolas, krepšinis, tinklinis, tenisas, bėgimas – tai vis sporto šakos, kurias vienu ar kitu gyvenimo etapu esate išbandęs. Gal per tuos metus, kol nesimatėme, papildėte kolekciją ir dar kuo nors?

– Hmm… Papildžiau padėliu, golfu. Dar beisbolu-5. Beje, Vilniuje surengtame pirmajame Europos beisbolo-5 čempionate Lietuvos rinktinė iškovojo sidabro medalius ir pelnė kelialapį į šių metų pabaigoje Meksikoje vyksiantį pasaulio beisbolo-5 čempionatą. Šie sportininkai žaidžia mažesnėje aikštelėje, be lazdų ir muša kamuoliukus rankomis. Pats bandžiau.

A. Griniaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar atsitiktinumas, kad jūsų sąraše nėra nė vienos vandens sporto šakos?

– Turbūt ne… Prisipažinsiu, kad vandens sportas man truputį svetimas. Maniau, kad iš to išaugsiu, bet nepažįstami vandenys manęs vis dar netraukia.

– Įsivaizduokite, kad vieną rytą prabundate ir tiesiog nežinote, kas yra sportas, nes… jo tiesiog nėra. Yra menai – šokis, muzika, dailė, bet sporto nėra. Ar galite įsivaizduoti, kaip atrodytų jūsų gyvenimas be sporto?

– Tokiu atveju pirmiausia rinkčiausi muziką. Muzikinių gabumų gal per daug ir neturiu, bet turiu mėgstamą hobį: mėgstu bitboksinti, t. y. groti balsu atkartojant mušamųjų skambesį. Prie lovos visada laikau garsų atkartojimo mašiną, prie kurios prijungtas mikrofonas, ausinės. Kaip tai vyksta? Na, imi mikrofoną ir gyvai, čia ir dabar, bitboksini – skleidi visokius garsus burna, kuri muziką. Tai darau turbūt jau kokius penkerius metus.

– Ar turite namuose kokią sportinių trofėjų lentyną?

– Turiu. Priešais mano akis kabo septyni nuotraukų koliažai, padaryti kartu su tėčiu iš įvairių ralių. Dar turiu krūvą medalių iš savo vaikystės varžybų. Nėra ten kažkokių labai reikšmingų trofėjų, bet atkurti mano gyvenimo istoriją padėtų.

Beje, visas savo laidas filmavau apsirengęs skirtingais sportiniais marškinėliais – ir regbio, ir futbolo, ir NBA... Iš kur jų turiu? Mėgstu parsivežti iš tų šalių, į kurias vykstu. Bent jau futbolo marškinėlius tai tikrai.

– Cituoju: „Problemų mūsų gyvenime visuomet buvo ir bus. Todėl geriau galvokime, kad viskas bus gerai ir, kaip liaudis sako, nesiparinkime!“ Ar tas linkėjimas sau ir kitiems vis dar galioja?

– Galioja, kodėl gi ne? Papildyčiau jį dar vienu posakiu – „Tu tik nebijok paklausti.“ Jį irgi dažnai vartoju.

Dėl ko šiandien jaudinuosi labiausiai? Turbūt dėl mūsų sienos su Baltarusija gynybos, dar – dėl Ukrainoje vykstančio karo…Visi kiti dalykai tikrai neverti, kad dėl jų nervinčiausi ar imčiau į galvą.

– Prieš metus davėte sau žodį kas mėnesį nubėgti po 100 km, o per visus 2023-iuosius – įveikti net 1 000 km. Ar pavyko? Kokį pažadą sau davėte pasitikdamas 2024-uosius?

– Taip, ir duotą pažadą įgyvendinau su kaupu. Per 2023-iuosius įveikiau net 1 067 km, o 2023-iųjų pabaigoje su drauge bėgome maratoną.

A. Griniaus asmeninio archyvo nuotr.

– Berlyno?

– Ne, ne Berlyno, kaip žadėjau, bet kitą. Bėgome Italijoje, Pizos mieste. Pirmą kartą gyvenimą. Aš bėgau visą maratoną, o draugė – pusmaratonį. Tai irgi vienas įsimintiniausių mano gyvenimo įvykių.

– Ar bėgimas jums – ne tik priemonė kūnui stiprinti, bet ir mintims šviežinti?

– Tai jau tikrai. Iš pradžių, vos pradėjus bėgti, galvoje dar sukasi įkyrios mintys, tačiau maždaug po valandos visos dingsta. Malonumas neapsakomas. Bėgimas labiausiai turbūt ir padeda nesinervinti. Jei tik yra kokių nors neišspręstų klausimų, parbėgęs namo dažnai jau žinai atsakymus.

Kad ir kada tai nutiktų, lietuviško futbolo debiutas Europos čempionate bus didelis stebuklas, tikra sensacija. Turiu vilties, kad mano vaikai tai jau matys!

– Maratoną bėgote kartu su drauge Emilija. Ar ji iš sporto pasaulio? Kaip susipažinote?

– Susipažinome internetu. Emilija – iš Palangos, tad pastaruosius metus dažnai lekiu į pajūrį. Pirmą kartą ją pamačiau, kai dalyvavau „Press ralyje“, kur šturmanauju jau nuo dvylikos metų. Turėjau laisvą valandą ir susitikome. Emilija nėra iš sporto pasaulio, bet jei žaidžia „Rytas“ su „Žalgiriu“ – žiūrime abu.

– Savo laidoje „Su sportu Adomas Grinius“ rengėte reportažą apie ultramaratonininką Aidą Ardzijauską. Kaip jaučiatės kaskart, kai pakalbinate tokio masto asmenybę – ar nestatote savęs į jos vietą, tarsi ir aš taip galėčiau, norėčiau...

– Pataikėte. Ne esmė, kad aš darau su jais interviu, bet esmė, kad su jais pasikalbu. Po pokalbių su tokiais ypatingais žmonėmis manyje užverda be proto didelė motyvacija.

Dar vienas žmogus, kuris mane tiesiog sužavėjo, – alytiškis Mindaugas Garmus, nubėgęs apie 700 maratonų. Ar galite patikėti, kad šis vyras nė karto nebuvo kalbintas žurnalistų? Ir dar nubėgęs tokį įspūdingą skaičių maratonų! Kaip jį radau? Visiškai atsitiktinai. Vingio parke buvo siekiama paros bėgimo rekordo. Susistabdžiau pakalbinti pirmą pasitaikiusį žmogų... Tai buvo jis.

A. Griniaus asmeninio archyvo nuotr.

– Turite gerą žurnalistinę uoslę...

– O, taip. Su įdomiais žmonėmis man sekasi. Bėgome kartu su juo ir kalbėjomės mano laidai. Tuo metu dar nebuvau užsiregistravęs dalyvauti maratone Pizoje. Kai susipažinau su Mindaugu, išsyk motyvacija šoktelėjo, užvirė kraujas, o sau pasakiau, kad bėgsiu tiek, kiek reikės, nors ir 100 km!

– Kurdamas savo laidas prisirenkate visokių juokingų faktų. Pats absurdiškiausias ir kvailiausias, kurį teko girdėti, – „Ryanair“ priėmė į lėktuvą tik Lietuvos lankininkus, bet... paliko už borto jų lankus.

– Šį faktą radau kažkuriame interneto portale. Niekas į tai per daug nereagavo. Panorau nušviesti jį skambiau. Šitas epizodas sulaukė daugiausia žiūrovų peržiūrų.

Kartais temas galvoju pats, o kartais randu jų kitur ir tiesiog įdomiau ir šmaikščiau pateikiu.

– Esate jaunas, perspektyvus, veiklus. Kažkada turėjote svajonę keliauti su Lietuvos sportininkais ir rengti karštus reportažus iš varžybų išvykose. Ar vis dar apie tai pamąstote?

– Iki 30-ies metų – gal, po 35-erių – tikrai jau ne. Tuomet mano didžiausia svajonė būtų darbo ir šeimos pusiausvyra. Norėčiau darbe dirbti, o namuose – tiesiog būti su šeima. Ypač daug – lietuviškame pajūryje.

– Kad jau prakalbome apie svajones, gal pagaliau įsigijote kurį nors iš savo svajonių automobilių – baltą „Porsche 911“ arba mėlyną „Subaru Wrx Sti“?

– Neturiu nei poršo, nei subarkės. Pirkau juodą „Ford Focus“ – nuostabų automobilį, kuriame galima patogiai dviese ir net trise (su šuniuku) miegoti. Kai važiuojame su drauge piknikauti į Labanoro girią ar Latvijos pajūrį, išsilankstome sėdynes ir jame nakvojame. Atstoja kemperį.

– Kažkada pardavėte savo automobilį, kad galėtumėte prisidurti pinigų kelionei po Ameriką. Kaip suprantu, Palangą su drauge jau išvaikščiojote skersai išilgai, o kokias amerikas dar atradote?

– Šiais metais tikrai daug keliavau. Buvau Kroatijoje, Vienoje, Berlyne, Stambule. Su drauge dvi savaites keliavome po Portugaliją – Lisaboną, Portą, Madeiros salą. Su Lietuvos futbolo rinktine važiavau į Kiprą ir Juodkalniją.

Šią vasarą turiu daug darbų, todėl tikriausiai liksiu Lietuvoje, mėgausiuosi lietuvišku pajūriu. Užsienio keliones paliksiu žiemai.

– Manau, kad keliaudami su Emilija mėgstate pasmaližiauti kitų šalių virtuvių patiekalų. Be to, ir pats nesate naujokas prie puodų. Ką gamintumėte, jei norėtumėte labai įsiteikti savo draugei?

– Bandyčiau skaniai iškepti doradą. Madeiroje prisivalgėme žuvies iki soties...

– Tuomet skanaus!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių