Meilė darbui ir vienas kitam

Filmavimo aikštelėje užsimezgusi jaunuolių draugystė virto meile: Marius ir Lina – puiki komanda ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Atvirumas, užnugaris, palaikymas – juodu džiaugiasi galėdami dirbti kartu.

"Filmavimo aikštelėje palaikome vienas kitą, dalijamės idėjomis ir ieškome geriausio sprendimo. Žinome, kad, kilus abejonių, visada šalia turėsime patikimą patarėją. Kai matome, kad kažkas nelabai gerai, žinome, kad galime tai pasakyti ir kartu ieškoti bendro sprendimo", – sako Lina.

Daugelio porų gyvenimą nuodija vieno iš mylimųjų darboholizmas. Tačiau Lina ir Marius į ginčus nesivelia – abiejų pasaulis sukasi aplink darbą ir kūrybą.

"Mūsų darbo grafikas yra nepastovus, gali tekti dirbti savaitgaliais ar net naktimis, dažnai nelieka laisvo laiko kur nors nuvažiuoti ar papietauti dviese. Kartais nežinome, kada baigsime darbus ir grįšime namo. Bet dėl to konfliktų nekyla, nes kartu esame įsitraukę į tą patį kūrybinį procesą", – tikina pašnekovai.

Vis dėlto, kai visa galva pasineri į darbą, laiko romantikai ir laisvalaikiui lieka vis mažiau – jų vietą užima neblėstančios mintys apie bendrus projektus.

"Kūryba, idėjos nepasilieka tik filmavimo aikštelėje ir susitikimuose, o persikelia ir į mūsų vakarus. Prieš miegą guli ir kalbiesi, kaip dar geriau įgyvendinti projektą", – šypteli Lina.

Idėjų naujiems projektams juodu semiasi iš visur. Muziką, pamatytą filmą, įkvepiančią kito kūrėjo mintį ar istoriją, lauke matomus vaizdus ir šviesas – visa tai kaupia savyje.

Nesupranta, ką čia galima fotografuoti, – juk parduotuvė negraži, sena. O mes visada patikiname, kad ji mums labai graži. Turbūt jie galvoja, kad atvažiavo truputį trenkti miestiečiai.

"Perskaitai scenarijų ir gimsta jausmas, kurį jau kažkada jautei, garsas, kurį jau girdėjai, įsivaizduoji šviesą, kurią kažkada matei. Bandai sujungti išgyventas patirtis, tinkamas būtent tam scenarijui", – dalijasi potyriais Lina.

"Iš tikrųjų negali visada filmuoti taip pat, nes kiekvienas scenarijus kuria skirtingą atmosferą ir reiškia skirtingą idėją. Labai svarbu neapsistoti ties vienu stiliumi, būti lanksčiam ir taip atrasti naujų patirčių", – pratęsia Marius.

Pora juokauja – kai scenarijus įdomus ir aktoriai talentingi, operatoriui sunku ką nors sugadinti, bet jei ir nufilmuosi profesionaliai, gal net "Oskarą" laimėsi.

Tenka pakovoti

Nors Lina, kaip ir daugelis kino industrijoje dirbančių moterų, jaučia begalinę aistrą savo veiklai, realybė kartais liūdina. Ne naujiena, kad moterims vis dar sunku užimti pageidaujamas darbo pozicijas.

"Norisi tiesiog dirbti tai, kas tau patinka, ką išmanai, ir nesistengti įrodyti, kad esi verta čia būti. Kartais jaučiu, kad su Mariumi net bendraujama kitaip nei su manimi, nors patirties turime panašiai", – pastebi Lina.

"Lyginant režisierių vyrą ir režisierę moterį, šiai reikės įdėti daug pastangų įrodant, kad ji gali režisuoti vaidybinius, komercinius filmus. Nevyriausybinės organizacijos "Meno avilys" komandos atliktas tyrimas rodo, kad režisieriams vyrams suteikiama žymiai didesnė finansavimo dalis nei moterims. Joms dažniau suteikiamas finansavimas kuriant dokumentinius filmus, nes čia – mažesni biudžetai", – pateikia pavyzdį pašnekovė.

Lina vardija veiklas kinematografijoje, kurios vis dar laikomos vyriškomis ir moteriškomis: operatoriaus, garso režisieriaus darbai laikomi vyriškais, o grimuotojo ar kostiumų dailininko – moteriškais.

Drauge: filmavimo aikštelėje užsimezgusi M.Krivičiaus ir L.Margaitytės draugystė virto meile.

"Moterims suteikiama labai mažai progų įrodyti, kad jos gali dirbti kino industrijoje ir vyrams priskiriamus darbus. Dėl to reikia kovoti, – teigia Lina. – Džiugu, kad per kelerius pastaruosius metus nuomonės visuomenėje apie vyriškas ir moteriškas pozicijas šiek tiek keičiasi, bet paramos iš prodiuserių, gamybos kompanijų vis dar trūksta. Jos turėtų padėti tą ramstį: rinkti komandas, kuriose būtų daugiau moterų. Taip jos gautų daugiau projektų, jie nugultų į CV ir karjeros aplankus, o šie padėtų pagrindą ir didesniems darbams."

Linos nuomonei pritaria ir jos mylimasis Marius: lengvai patekęs į vyriška laikoma operatoriaus poziciją, jis palaiko moteris ir tiki, kad jos ne prastesnės už vyrus.

"Jei yra reklama, kalbanti apie moterų solidarumą, kodėl jos negalėtų kurti moterų komanda? Kodėl tokias reklamas kuria vyrai? Lietuvoje yra puikių režisierių, operatorių ir kitų kino industrijos kūrėjų, kurios sudarytų puikią ir profesionalią komandą", – pamąstymais dalijasi kinematografas.

"Jei turi svajonę – nepasiduok, kad ir kaip sunku", – jaunuosius kūrėjus ragina Lina.

Unikalus projektas

Vos tik išvažiavę iš Vilniaus, Lina ir Marius visų pirma atkreipia dėmesį į parduotuves. Laike sustingusios provincijos parduotuvėlės atrodo skirtingos, tačiau tokios artimos. Vis dėlto pravažiuodami pro tas pačias parduotuves skirtingu laiku, pastebėdavo pokyčių: viena užsidarė, kitos fasadas atnaujintas, o trečią nusipirko "Aibės" parduotuvių tinklas, todėl parduotuvė prarado identitetą.

"Buvo liūdna stebėti šiuos pokyčius, tačiau suvokėme, kad laikas vis dėlto nestovi vietoje, viskas keičiasi. Nusprendėme – jei negalime kažko sustabdyti, tai galime įamžinti ir sukaupti archyvus tiek dabarties, tiek ateities kartoms", – paaiškina kūrybinį sumanymą.

Taip gimė juodviejų kuriama nuotraukų serija "Laikinai atidaryta". Apvažiuodami Lietuvą, Marius ir Lina dėmesį skiria besikeičiančioms ir nykstančioms parduotuvėms įamžinti mažuose miesteliuose ir kaimeliuose. "Parduotuves nelabai kas fotografuoja, šis projektas turbūt vienintelis toks", – mano Marius.

Jaunuoliai teigia, kad, kintant laikmečiui, keičiasi ir parduotuvės, todėl šis fiksavimas padeda įamžinti miestelio ar kaimelio gyvenimą būtent tuo laiku: prie nuotraukų jie prideda tikslią datą ir laiką, taip užfiksuodami būtent tos sekundės, kai nuspaudžiamas fotojuostos mygtukas, akimirką.

Fotojuostoje nugulančios nuotraukos kelia prisiminimų ir žadina emocijas. "Kai pradėjome dalytis nuotraukomis instagramo paskyroje, labai daug žmonių ėmė mus sekti, rašė atsiliepimus, sakė, kad tie miesteliai ir kaimai jiems primena jų vaikystės vietas. Šie dalykai mūsų pasąmonėje yra bendri: matai fasadą, atkuri vaikystės fragmentus, kurie yra individualūs, bet kartu jungiantys tiek daug žmonių", – teigia Lina.

Pokyčių liudytojai

Vaikystės fragmentus atkuria ir patys projekto sumanytojai. Marius su tėvais lankydavosi Vilniaus senamiestyje įsikūrusioje parduotuvėje.

"Prisimenu, vienas ėjau į tą parduotuvę: tėvai paprašė nupirkti kefyro, o aš jiems parnešiau grietinės. Buvo tiek streso eiti vienam, galvojau – o ne, ar dabar turėsiu eiti antrą kartą?! Ta parduotuvė nebuvo savitarnos tipo, pardavėjoms turėjai pasakyti, ką pirksi, o aš taip bijojau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis", – dabar jau su šypsena vaikystės baimes prisimena Marius.

Dažnai pardavėjos išsigąsta pamačiusios, kad fotografuojame jų parduotuvę. Tada stengiamės jas nuraminti ir draugiškai pašnekinti.

O Naujojoje Vilnioje užaugusi Lina vis dar mato nepasikeitusią nuo vaikystės laikų parduotuvę – čia ji mėgdavo užsukti baltarusiškų ledų. Skirtumas tik tas, kad asortimentas joje mažėja, parduotuvė išsilaiko iš baro. Jau ne vieną dešimtmetį veikiančioje parduotuvėje lankydavosi ir Linos močiutė.

"Močiutė sakė, kad kažkada ta parduotuvė buvo viena geresnių visame Vilniuje – čia galėjai rasti ir dešros, ir mėsos. Žinoma, reikėjo eilėse stovėti, bet bent jau galėjai tokių produktų nusipirkti. Įdomu, kaip viskas keičiasi", – svarsto Lina.

Nors abu pašnekovai yra tikri vilniečiai, jie neslepia, kad ištrūkti iš trankaus miesto į ramų kaimą prilygsta magiškoms akimirkoms. "Tie maži miesteliai, priemiesčiai, kaimeliai atrodo tokie artimi. Ta atmosfera – tyla, svirpliai, besiganančios karvės pievose, gandrų lizdai, prie parduotuvių palikti dviračiai, žvyrkeliai, kurie dulka, – visa tai kelia nostalgiją ir žavi", – piešia romantišką vaizdą.

Kelia prieštaringų jausmų

"Pirminė projekto idėja buvo susijusi su kaimų, parduotuvių nykimu. Iš tiesų atrodo, kad taip ir yra, bet, pradėję keliauti po įvairius kampelius, pamatėme, kad taip – vienos parduotuvės užsidaro, tačiau kitos klesti. Tos parduotuvės pilnos žmonių, atvažiavę turime laukti, kol stovintys automobiliai atlaisvins vietą prie parduotuvės. Būna parduotuvių, į kurias niekas neina. Ilgainiui pradėjome vertinti viską ne tik gerai ar blogai, nes būna visaip", – pasakoja Lina.

Pašnekovai svarsto, kad jiems, menininkams, liūdna stebėti autentiškų parduotuvių nykimą, tačiau vietiniams gyventojams atsinaujinusi parduotuvė gali reikšti teigiamus pokyčius – viduje bus šilčiau ir šviesiau. Vis dėlto kiekvienas kismą vertiname savaip.

"Dažnai pardavėjos išsigąsta pamačiusios, kad fotografuojame jų parduotuvę. Tada stengiamės jas nuraminti ir draugiškai pašnekinti. Kai įvažiuoji į bendruomenės valdas, iš karto kyla įtarimas – kas čia vyksta, kai išsitrauki fotoaparatą, kyla sumišimas – visi jaučiasi nesaugūs, tarsi čia kažkas blogai, kad mes fotografuojame. Žmonėms sunku suvokti, kad atvyksti fotografuoti meniniais tikslais, ne už pinigus ir ne dėl naudos", – tvirtina Lina.

Kūrėjai nelinkę drumsti vietinių ramybės, jų kalbinti, tačiau jei atsiranda vietinių smalsuolių, papasakoja apie vykdomą projektą. "Žmonės susidomi, bet vis tiek nesupranta, ką čia galima fotografuoti, – juk parduotuvė negraži, sena. O mes visada patikiname, kad ji mums labai graži. Turbūt jie galvoja, kad atvažiavo truputį trenkti miestiečiai", – juokdamasis pasakoja Marius.

Neretai gali susidaryti nuomonė, kad kaimuose esančios tinklų parduotuvės susilaukia daugiau dėmesio nei vietinės, privačios parduotuvėlės. Įdomu tai, kad vietiniai vis dar renkasi krautuvėles – viduje praleidžia ir pusvalandį. "Suvoki, kad vyrauja ne tik prekybiniai, bet ir bendruomeniniai ryšiai", – pastebi Lina.

Vis dėlto viduje neretai dingsta idilė, kurią kuria it laike sustingę senoviniai fasadai. Menininkai nefotografuoja vitrinų ir tam turi priežasčių.

"Retkarčiais užeiname, kažką nusiperkame, bet iš tikrųjų tai, kas yra viduje, truputį nuvilia. Fasadai atrodo tokie magiški, unikalūs, tačiau įėjęs į vidų matai tuos pačius traškučius, tą pati pieną ar alų, ir įsivaizduojama magija pradingsta. Tai, kas viduje, norime palikti vaizduotei, nes realybėje vaizdas per daug pažįstamas ir buitiškas", – paaiškina Marius.