Istorija, kuri įkvepia: sėkmingą karjerą iškeitė į pagalbą kitiems

  • Teksto dydis:

Ieškodama pagalbos sau, panikos atakas išgyvenusi Aušra Mickevičienė atrado naują veiklą. Trijose tarptautinėse kompanijose dirbusi moteris nutraukė sėkmingą karjerą, išvyko gyventi į Italiją ir subūrė bendruomenę, kurioje jau ir kitiems suteikia pagalbą. 

Daugiau apie tai papasakojo pati į Italiją išvykusi gyventi lietuvė. 

– Nutiko panikos ataka. Man patiko vienos žurnalistės posakis: vietoje karūnos, gavau panikos atakas. Iš tikrųjų taip ir nutiko. Darbas tarptautinėje kompanijoje yra begalė atsakomybių. Kaip visada noras būti lydere, kas man yra būdinga nuo vaikystės, noras būti pirmai, pavyzdžiu kolegoms. Visa tai atvedė į panikos atakų pasaulį. 

– Nesuskaičiuojamos darbo valandos, įtampa, noras būti pačiam geriausiam. Ar jautėte kažkokius signalizuojančius simptomus, kad artinasi nerimo apraiškos? 

– Tikrai buvo, bet laiku į tai nesureagavau. Prieš kokius du metus tie signalai jau prasidėjo – važiuojant permušinėja širdį. Kaip dabar atsimenu, važiavau iš Vilniaus į Kauną ir autostradoje sustojau, nesupratau, kas darosi. Aišku, viską nurašai pervargimui, miego trūkumui. Tikrai nekreipiau dėmesio į tai.  

– Stresas, nerimas, panikos atakos – temos, kuriomis kalbame dažnai, nes dažnas tai patiria. Jūs kreipėtės į psichologus, psichoterapeutus, daug keliavote, laiką leidote viena. Ieškodama būdų, kaip padėti sau, atradote naują veiklos sritį. Papasakokite apie ją. 

– Taip, daug keliavau, bandžiau atrasti tai, kas tinka, padeda. Tai atvedė būtent į kalnų regioną – Italiją. Kodėl Italija? Net dabar eina šiurpas. Tai yra šalis, kuri niekur neskuba, gyvena ramiu gyvenimo būdu. Tiesiogine to žodžio prasme, tai yra kalnų terapija. 

LNK stop kadras.

– Ką jūs ten dabar veikiate? Norime išgirsti apie jūsų naują veiklą Italijoje. Nuvykote į šalį, kuri jums atrodo tinkama, atradote ramybę. 

– Tai buvo pagrindinis akcentas mano sugalvotam projektui. Panikos atakas, kurios buvo labai stiprios, turėjau lapkričio mėnesį. Per šias panikos atakas išmokau nebebijoti. Mane septynerius metus lydėjo baimė. Išmokau nebebijoti ir tada man kažkas atsivėrė, norėjosi tuo pasidalinti su kitais, kurie turi problemų, kad tikrai nereikia bijoti – įmanoma nebijoti. Taip gimė projektas „Be baimės“. Nors tą projektą turėjau stalčiuje šešerius metus, kai panikos priepuoliai prasidėjo prieš septynerius.

– Kas tai per projektas? 

– Projekto esmė ir misija – suburti paniką patiriančių žmonių bendruomenę, kad būtume kartu, nereikėtų jaustis vienišiems, kai ištinka bėda. Labai daug kas nenori kalbėti, daug kas nenori atsiverti, kad irgi turi problemų. Pagrindinė misija – perduoti savo patirtį, kas man padėjo – labai daug psichologų, psichoterapeutų. Esu žmogus, kuris čia ir dabar sprendžia problemas – meditacijos, joga ir kitos technikos. 

– Ar galiausiai panikos atakos baigiasi, kai pradedame jų nebebijoti? 

– Panikos atakos aprimsta. Būna, kaip sakau, tokie epicentrai, kurie ją iškelia, po to, aišku, kai nusiramini, jos nebebūna. Ta baimė niekur nedingsta, tačiau projekto tikslas ir misija – išmokti nebijoti.

– Kaip viskas vyksta? Bendraujate, pasakojate, dalijatės savo istorijomis? 

– Pirmiausia viskas vyksta per mane. Esu žmogus, kuris yra linkęs, kad man atsivertų. Kai esu nuoširdi ir atvira, tada ir kitas žmogus mane supranta.  

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

 

– Bendruomenę sukūrėte remdamasi savo patirtimi, ten žmonės dalijasi savo patirtimi. Tik patyrę gali geriausiai suprasti, ką jaučia kitas. 

– Artimieji yra, bet galbūt jie nėra to patyrę ir nežino, kaip patarti, padėti. 

– Su jumis kartu gyventi išvyko ir jūsų dukra. Kiek jai metų ir kaip sekasi adaptuotis? Ten lanko mokyklą? 

– Tikrai taip, 14 metų. Galvojome, kad Italijoje pamokos vyksta anglų kalba, tačiau mokytojai, kalbantys anglų kalba, yra tik du. Dabar dėlioja sistemą, kaip ją reikės mokyti, nors klasė tarptautinė, joje yra penki užsieniečiai. Dukra labai laiminga ir patenkinta – akys spindi. Naujas iššūkis, bet puikiai susitvarko.  

– Kiek laiko jau gyvenate Italijoje? 

– Nuo vasaros pradžios.

– Kaip iššūkius priima 14-metė paauglė dukra? 

– Labai gerai. Klausiu, kaip sekasi mokykloje, viskas italų kalba. Mes dar nemokame italų, bet minimaliai susikalbame. Ji man sako: mama, viskas gerai, viskas išmokstama.  

– Gyva bendruomenė, kas tai yra? 

– Gyva bendruomenė yra ta, su kuria kartais susitinkame, bendraujame, palaikome ryšį bei dalijamės patirtimi, išgyvenimais, džiaugsmais, jaučiame vienas kitą.  



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių