Menų spaustuvė šiomis dienomis trumpam taps kulinarinių eksperimentų erdve – scenoje bus miltų, vandens ir vaizduotės prieskonių, su kuriais žais dailininkė-lėlininkė Karolina Žernytė.

Savo premjerinį darbą – objektų teatro spektaklį – "Tavo akys matė mane" menininkė pristatys jau šį vakarą bei rytoj. Apie kulinariją ir apie nesibaigiančius žaidimus su lėlėmis kalbamės su šio spektaklio režisiere K.Žernyte.

– Kodėl pasirinkai aktoriaus lėlininko profesiją? Tėvai neatkalbinėjo, neliepė būti teisininke ar verslininke?

– Aktoriaus lėlininko profesijos sąmoningai nesirinkau. Norėjau mokytis režisūros, bet tais metais kurso nerinko, todėl turėjau rinktis iš vaidybos ir scenografijos studijų. Kai egzaminai susidubliavo, nežinojau, ką daryti. Paskambinau mamai. Ji neseniai buvo skaičiusi Cz.Miłoszo žodžius apie tai, kad žmonės per mažai klauso savo intuicijos ir dėl to yra nelaimingi. "Žinai, daryk, kaip tau širdis liepia", – prisimenu mamos žodžius. Iš karto patraukiau link Lukiškių aikštės. Įstojau į aktorinį meistriškumą pas dėstytojus A.Latėną ir G.Storpirštį. Kursas buvo ruošiamas lėlių teatrams. Tėvai mane palaikė, nebandė atkalbinėti. Suprato, kad nepavyks.

– Ar ne per didelė vis dar žaisti su lėlėmis?

– Taip taip, iš lėlininkų visada šaiposi: "Tai tu žaidi su lėlėmis? O kada darbą susirasi?" Bet tie, kurie žino, kas yra lėlių teatras, supranta, kokia tai sunki profesija. Jos mokaisi visą gyvenimą, pasitelkdamas vaizduotę ir kantrybę. Kiekviena lėlė, kaip ir žmogus, – unikali. Ir kiekviena turi paslaptį viduje, kurią atskleisti ir yra mūsų užduotis.

– Sjóno knyga "Tavo akys matė mane" atsidūrė mano rankose visai netikėtai. Kartą su seserimi vaikštinėjome po knygų mugę. Visur buvo sausakimša, bet atradom paviljoną, kuriame parašus dalijo žmogus, kuris iškart pasirodė įdomus. Pavartėme knygą, perskaitėme, kad Sjónas yra Björk dainų tekstų autorius. Taigi, įsigijome knygą su autoriaus dedikacija.

Kai skaičiau ją pirmą kartą, viską įsivaizdavau kaip S.Dali paveikslus, animaciją, kabareto numerius, žodžiu, visiškai atsitraukiau nuo realybės. Labai mėgstu pasakas suaugusiesiems – man tai kaip vaizduotės mankšta. Spektakliui įkvėpė tai, kaip vizualiai, "lėliškai" ir nenuspėjamai aprašomi paprasto žmogaus išgyvenimai. Iš karto svajojau kaip nors perkelti tai, ką perskaičiau, į sceną. Suvokimas atėjo vėliau. Golemo – iš molio nulipdyto žmogaus – įvaizdis man siejasi su taip pat knygoje aprašomu tešlos minkymu. Man patinka paradoksai, priešingybės scenoje, todėl nusprendžiau sekti pasaką, naudodama visai neromantiškus daiktus, virtuvės elementus.

– Ko žiūrovams, kurie galbūt nėra lėlių teatro gerbėjai, tikėtis spektaklyje?

– Spektaklį galima pavadinti lėlių teatru, bet jis tikrai ne vaikams. Sjónas savo kūrinį vadina "Meilės istorija", bet ji nepaviršutiniška. Man atrodo, kad istorija yra apie tai, ką sukuria susitikusios dvi didžiulės skaudžios vienatvės. Apie kuriančią meilę, kuri gali gimti net per negailestingą karą.

Spektaklyje daug įvairiausių personažų – juokingų, liūdnų, piktų, keistų. Vienos lėlės pagamintos iš anksto, kitos kuriamos scenoje, čia transformuojasi ir taip įkūnija žmogiškas vidines transformacijas. Teksto nedaug, todėl paliksime daug erdvės žiūrovų vaizduotei, kiekvienas galės paaiškinti istoriją savaip. Nepaprastai džiaugiuosi savo komanda – Roku ir Raimundu (aktoriais Roku Petrausku ir kompozitoriumi Raimundu Eimontu – red. past.), jais absoliučiai pasitikiu.

KUR? Menų spaustuvėje, Šiltadaržio g. 6.

KADA? spalio 26 ir 27 d. 19 val.

KIEK? 20 litų.