- Violeta Juodelienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kur yra riba, kurią peržengus gyvenimas sustoja, galimybę kasdien patirti kažką naujo pakeičia rutina? Kai sulaukę brandos manome išsėmę savo galimybes ir slapčia imame dirbti dėl vienintelės svajonės – sotesnės pensijos, o išlydėti į užtarnautą poilsį įteigiame sau, kad nuo šiol viskas – tik pakalnėn?
Kalbos apie su amžiumi pasiektas galimybių ribas – paistalai, savo pavyzdžiu įrodo Rūta Skatikaitė. Vos atšventusi 62-ąjį gimtadienį moteris džiaugėsi nauju diplomu – tikriausiai pačiu brangiausiu, nes siekdama jo įrodė ir sau, ir aplinkiniams: mokantis amžius yra tik papildoma sąlyga, o ne kliūtis. 58-erių pradėjusi trejus metus trukusias studijas, iki tol anglų kalbos tobulai nemokėjusi moteris tapo profesionalia anglų–lietuvių kalbų vertėja.
"Prieš pradėdama mokytis buvau kur kas geresnės nuomonės apie savo anglų kalbos žinias – kai prieš 40 metų stojau į Vilniaus universitetą, turėjau laikyti anglų kalbos egzaminą, o ir vėliau porą metų lankiau anglų kalbos kursus. Gerokai pervertinau savo žinias, bet gal ir gerai, kad pervertinau, nes antraip nebūčiau ryžusis naujovėms. O dabar, po trejų metų nuolatinio, kasdienio, mokymosi pagaliau tapau kvalifikuota vertėja", – džiaugiasi R.Skatikaitė.
– Kaip atsidūrėte Londone? Kodėl apskritai ryžotės studijoms – juk galėjote kaip begalė tautiečių, pamiršti tai, kad iki šiol dirbote protinį darbą, paieškoti kokio nesudėtingo fizinio darbo, į aptarnavimo sferą ar pan.?
– Kai prieš trejus su puse metų atvažiavau į Londoną, tebedirbau žurnaliste. Pasiėmiau ilgų atostogų – tuometis mano laikraščio redaktorius dar leido ir nemokamų atostogų kelias savaites, tikėjosi, kad ilgiau pabuvusi Londone nebenorėsiu ten likti, grįšiu namo. Bet išėjo atvirkščiai – kuo ilgiau gyvenau Europos ir pasaulio centre, tuo labiau man patiko. O svarbiausia – žinojau, kad esu reikalinga dukrai ir anūkui. Trylikamečiam anūkui sunkokai sekėsi mokykloje. Pamaniau, kad dirbdama žurnaliste buvau ne itin atsidavusi mama, nuolat užimta, dirbanti per išeigines ir šventes. Sumąsčiau atiduoti skolą – jei ne vaikams, tai anūkui. Beje, auka nebuvo beprasmė, vaikino reikalai mokykloje labai pagerėjo, o ir šiaip mes labai geri draugai.
Tiktai darbo nesisekė surasti – pasilikau Londone manydama, kad mokėdama tris kalbas (lietuvių, anglų ir rusų – aut. past.) tikrai ką nors rasiu, bet nusiuntusi savo CV vis gaudavau mandagius atsakymus, jog kandidatų buvo keli šimtai, pasirinko kitą. Ieškojau su žurnalistės profesija susijusio darbo – apie kitokį nemąsčiau. Juk Vilniuje manęs vis dar laukė korespondentės vieta laikraštyje. Nebuvo prasmės keisti man mielą darbą Lietuvoje į ką nors neįdomaus.
O kai pradėjau domėtis su vertimais susijusiais darbais teismuose ar policijoje, supratau, kad turiu išlaikyti profesinius egzaminus – DPSI (viešojo sektoriaus vertėjo diplomas) arba "Metropolitan" (policijos vertėjas), arba dar kitus. Taip pradėjau lankyti DPSI kursus. Kadangi Londone neradau anglų–lietuvių DPSI kursų, pradėjau lankyti rusų grupę. Sumokėjau už juos nemažai – 650 svarų už aštuonis mėnesius ir antra tiek už teisę laikyti egzaminus.
– Kaip vyko studijos? Ar sunku buvo po dešimtmečių pertraukos vėl pasijusti studente?
– Iki tų kursų tiesiogine žodžio prasme klajojau po Londoną ir internetą, ne itin suvokdama, ką turiu daryti. Tačiau, atėjusi į klasę "Fulham & Hammersmith" mokymo centre, iškart pasijutau nebe viena. Atsisėdau greta jaunutės čečėnės Tajos – ji tuoj pat su manimi pasidalijo savo mokymo priemone, nes kursai jau buvo prasidėję, o man buvo leista dalyvauti bandomojoje pamokoje, kad dėstytoja įvertintų mano žinias. Paskaitos vykdavo kartą per savaitę tris valandas, klasėje mes buvome devyniese, aš 20–30 metų vyresnė už kitus ir net už dėstytoją. Be to, dar ir blogiausiai mokanti anglų kalbą. Kiti bendrakursiai buvo baigę anglų kalbos studijas savo šalyse ar Jungtinėje Karalystėje, arba gyveno čia ne mažiau kaip dešimt metų. O aš ten buvau pragyvenusi tik pusmetį.
Studijavome anglų teisę – kurse buvo ruošiami vertėjai teismams ir policijai. Kaip įtikinti save, visą gyvenimą buvusią tarp geriausių mokinių, kad esu pati blogiausia? Kaip susitaikyti su tuo, kad net nesuprantu pusės teksto, o kai verčiu žodžiu, užmirštu elementarius dalykus, painioju laikus, žodžių tvarką sakinyje, visai nesutariu su priešdėliais?
O juk turėjau patirties, kaip pradėti gyvenimą svečioje šalyje. Būdama dvidešimties su vyru išvažiavau gyventi į Baškiriją, dar net nebaigusi universiteto, pradėjau dirbti žurnaliste miesto laikraščio redakcijoje. Neseniai radau recenziją apie Luciano Visconti filmą, kurią 1978 m. parašiau kursiniam darbui – tik ketveri metai Urale, o jau puikiai rašiau rusų kalba!
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
„Išgyvena žmonių tragediją kaip savą“: Valensiją užklupusi nelaimė Ispanijos lietuvės akimis5
Ispanijos regionui Valensijai šią savaitę kenčiant nuo liūčių ir stipraus vėjo ir skaičiuojant žmonių žūtis, ten gyvenanti lietuvė Aušra pasakoja, kad panikos nėra, tačiau nerimas jaučiamas – paskelbtas aukščiausio l...
-
JAE dirbantys lietuviai: litras degalų – 70 euro centų, bet vieno dalyko trūksta labiausiai19
Lietuviai vis dažniau renkasi keliauti į Jungtinius Arabų Emyratus (JAE) ir ne tik į Dubajų. Nuo rudens iki pavasario, esant tiesioginiams skrydžiams iš Vilniaus, pernai į Dubajų skrido apie 30 tūkst. lietuvių. ...
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui11
Su Adamu Petersonu susipažįstame per atostogas Pervalkoje. Sutariame susiskambinti tada, kai minčių nepertraukinės du vijurkai – penkerių Jonas ir trejų Marius. Adamas nori, kad pokalbyje dalyvautų ir jo žmona dizainerė Eglė Čekanavičiūtė....
-
Filmo verta istorija: buvusi D. Grybauskaitės apsaugininkė ginklą iškeitė į makiažo teptuką21
Simonos Broks gyvenimo istorija – neeilinė ir verta filmo. Sportiška moteris buvo prezidentės Dalios Grybauskaitės apsaugininke, asmens sargybine. Prieš penkerius metus Simona iš esmės pakeitė profesiją ir tapo makiažo m...
-
URM diasporos atstovams pristatys konsultacijų centrą „Grįžtu LT“8
Užsienio reikalų ministerija (URM) trečiadienį rengia susitikimą su diasporos atstovais aptarti grįžimą į Lietuvą. ...
-
Anglijoje gyvenantys lietuviai šventė Jonines: perduoda tradicijas vaikams1
Lietuviai okupavo didžiulį parką Anglijoje. Patys šventė Jonines ir anglus mokė, kaip turi būti švenčiama trumpiausia metų naktis. Kūrė laužus, šoko, dainavo lietuviškas dainas, dalyvavo pagoniškose apeigose, pyn...
-
S. Navickaitė: Prancūzijoje jaučiuosi lietuve, o Lietuvoje – šiek tiek prancūze15
„Prancūzijoje jaučiuosi lietuve, o Lietuvoje – truputį prancūze“, – juokiasi dailininkė Sniegė Navickaitė. Nuo vaikystės besižavėjusi Prancūzija, menininkė jau 20 metų kuria gyvenimą Bordo mieste. Čia ji dalyvauja parodos...
-
Italijos lietuvė L. Di Luca: italai į laiką žvelgia kitaip16
„Italų sveikatą ir ilgaamžiškumą lemia Viduržemio jūros regiono mityba. Ypač – itin tyras, kokybiškas alyvuogių aliejus, kuris Italijoje parduodamas net vaistinėse“, – sako aštuonerius metus šioje &s...
-
Papasakojo, kaip atrodo lietuvių gyvenimas Taivane ir kodėl bilietų atgal į tėvynę jie nesižvalgo8
Nors Taivano salos plotas panašus į Belgijos, sutikti lietuvių čia ne taip paprasta kaip Europos Sąjungos širdyje. ...
-
Arabų pasaulio elitą sužavėjusi lietuvė apie skaudžią išdavystę: viskas buvo tvarkoma iš anksto8
Daugiau nei dešimt metų Monake gyvenančiai gemologei, juvelyrinių dirbinių kūrėjai, verslininkei Dovilei De Angelis pavyko įsitvirtinti išskirtinėje verslo nišoje arabų pasaulyje. Jos kasdienybe tapo auksas, deimantai, platina, o ...