Norvegijos lietuvė E. Jokšienė: norvegai geriau moka ilsėtis

,,Norvegai yra labiau atsipalaidavę, jiems nerūpi, kas ką pagalvos. Galbūt dėl to jie yra laimingesni“, – sako Norvegijoje vienuolika metų gyvenanti Eglė Jokšienė. Su vyru Mantu, šešerių dukra Kamila ir vienerių sūnumi Nikolu, ji gyvena ant kalnais apsupto fjordo skardžio mažame Sandeid miestelyje.

Mažo miestelio kasdienybė

Iš Šilutės kilusi E. Jokšienė prieš daugiau nei dešimtmetį išvyko į Norvegiją kartu su vyru, jam gavus darbo pasiūlymą šioje šalyje. Pora įsikūrė mažame Sandeid miestelyje Norvegijos vakaruose.

Šis miestelis turi apie tūkstantį gyventojų, čia veikia viena parduotuvė, viena degalinė, neseniai atsidarė kavinė. Tad prireikus rimčiau apsipirkti, šeima vyksta į artimiausią didesnį miestą – Haugesiundą, kuris yra už 50 km.

,,Atvykę į namais vėliau tapusį Sandeid miestelį, su vyru pasijutome lyg čia gyventume vieni. Retai sutikdavome kitų žmonių, gatvės būdavo visiškai tuščios. Vietinius norvegus galėdavome pamatyti nebent sekmadieniais, kai šioje šalyje įprasta išeiti pasivaikščioti, – prisimena pašnekovė. – Dabar situacija kiek pasikeitusi, tad išėjusi iš namų sutinku daugiau vietinių gyventojų. Šiame mieste gyvena ir lietuvių. Viena tautiečių pora netoliese atidarė viešbutį ir barą, tad mieste atsirado vieta pasilinksminti, pavakaroti.“

Namai: E. Jokšienė su vyru Mantu Norvegijoje jau gyvena beveik vienuolika metų. Čia gimė ir abu jų vaikai – šešerių Kamila bei vienerių Nikolas. / E. Jok­šie­nės asmeninio archyvo nuotr.

Nuostabūs fjordai

Eglę Sandeid miestelyje labiausiai žavi jo gamta – nuostabaus grožio fjordas, prie kurio gyvena šeima, kalnai, miškai.

,,Vasarą Sandeid labai gražu. Vietiniai gyventojai fjorduose plaukioja valtimis, kateriais, vandens motociklais, tad vaizdas tiesiog nuostabus, – pasakoja ji. – Iš tikrųjų, nemėgstant būti gamtoje ir vaikščioti joje šioje Norvegijos dalyje geriau negyventi, nes apylinkes supa kalnai, miškai. Mano kasdienybė – bent jau 10 tūkst. žingsnių kasdien. Gimus sūnui, kiekvieną dieną einame pasivaikščioti po nuostabią Norvegijos gamtą, nesvarbu, koks oras.“

Kadangi šioje Norvegijos dalyje klimatas yra jūrinis, Eglė tikina, kad čia žiemos net šiltesnės nei Lietuvoje. Tiesa, pirmoji žiema Norvegijoje lietuvius pasitiko nesvetingai. Buvo labai slidu, daug sniego, o namas, kuriame įsikūrė Jokšai, stovi kalno papėdėje. Tad Eglė su vyru visą žiemą nenaudojo automobilio ir visur vaikščiojo pėsčiomis.

Nemėgstantiems būti gamtoje ir vaikščioti joje, šioje Norvegijos dalyje geriau negyventi, nes apylinkes supa kalnai, miškai. Mano kasdienybė – bent jau 10 tūkst. žingsnių kasdien.

,,Žiemos čia yra tokios pat tamsios, kaip ir Lietuvoje. Tuo tarpu vasarą mūsų mieste gali ir nesutemti. Klimatas čia labai panašus į Lietuvos, tik lyja kur kas daugiau. Todėl, kai lietuviai skundžiasi dėl lietaus, man norisi jiems pasiūlyti atvykti į Norvegiją, – šypsosi E. Jokšienė. – Vasaros, žvelgiant į laipsnius, čia šaltesnės, tačiau temperatūros pojūtis kažkodėl yra kur kas šiltesnis nei būtų Lietuvoje.“

Nustebino vietinių maistas

Eglė pasakoja su šeima jau įleidusi šaknis Norvegijoje ir pripratusi prie čionykščio gyvenimo būdo. Vis dėlto tam tikri šios šalies aspektai jai vis dar svetimi.

Pašnekovė pripažįsta, kad sunkiausia priprasti prie didelių atstumų tarp miestų. Kadangi Sandeid yra mažas miestelis, šeima dažnai vyksta į už 50 km esantį artimiausią didesnį miestą Haugesiundą. Kelionė pirmyn ir atgal trunka apie dvi valandas.

,,Toks jausmas, kad Norvegijoje viskas yra toli, o ir pats važiavimas sudėtingas – visur kalnai, nuolatiniai posūkiai, tuneliai. Tad kelionės į Haugesiundą labai išvargina, – pasakoja ji. – Prastą pirmą įspūdį man paliko ir kalnai. Daugeliui atvykėlių jie labai patinka, o man sukėlė uždaros erdvės pojūtį. Atrodo, kad esame tarsi uždaryti tarp kalnų. Tad žiūrėti į juos ne visada jauku, man trūksta didesnės erdvės.“

Iš pradžių pašnekovę stebino ir norvegų maistas. Šios šalies gyventojai labai mėgsta jautieną ir avieną, o lietuviai labiau vertina vištieną ir kiaulieną, tad Eglei teko persiorientuoti. Pasak E. Jokšienės, ją nustebino ir tai, kad norvegai valgo labai daug picų ir sumuštinių. Lietuvoje įprasta per dieną bent du kartus valgyti karšto maisto, tuo tarpu norvegai dažnai pasisotina sumuštiniu.

,,Net vaikams darželyje karštas maistas duodamas tik vieną-du kartus į savaitę. Daugiausia vaikai valgo sumuštinius, vaisius, ryte – košę, – atskleidžia ji. – Norvegai yra labiau atsipalaidavę, tad jie savęs neapkrauna karštų patiekalų gaminimu. Čia taip pat labai populiarūs tradiciniai norvegiški duonos trapučiai „knekkebrod“, gaminami iš ruginių ar avižinių miltų.“

Stilinga: atvykusi į Norvegiją, E. Jokšienė kuriam laikui pamiršo norą puoštis. Vietiniai rengiasi paprastai, komfortiškai, tad moteriai nesinorėjo išsiskirti. Tačiau vėliau mada besidominti Eglė nusprendė sugrįžti prie sau artimo stiliaus / E. Jok­šie­nės asmeninio archyvo nuotr.

Vaikus prižiūri pakaitomis

E. Jokšienės teigimu, motinystė Norvegijoje, kiek kitokia nei Lietuvoje. Šioje šalyje motinystės atostogos gana trumpos, tad praėjus devyniems mėnesiams po vaikelio gimimo, norvegės išeina į darbą. Jei moteris nedirba ir vaiko iki dviejų metų neleidžia į darželį, jai kas mėnesį mokama 7 500 kronų išmoka (apie 650 eurų).

Šiuo metu Eglės dukra Kamila yra pirmokė, nes Norvegijoje į mokyklą vaikai leidžiami nuo šešerių. O sūnus Nikolas, kuriam beveik dveji, kol kas neina į darželį.

Kadangi E. Jokšienė dienomis dirba, pirmoje dienos pusėje atžalas prižiūri vyras. Vakare pora susikeičia ir Mantas išeina į darbą, o Eglė pasilieka su vaikais.

,,Norvegijoje man patinka tai, kad tau nebūtina kiekvieną dieną eiti į darbą, kad galėtum gyventi pakankamai pasiturimai. Anksčiau aš dirbdavau ne kiekvieną dieną, bet mums užtekdavo lėšų pragyventi. Lietuvoje šiuo klausimu yra kiek sudėtingiau, – išsako savo požiūrį pašnekovė.

Puoselėja lietuvybę

Abu Eglės vaikai gimė jau Norvegijoje. Pirmagimė dukra Kamila lanko vietos mokyklą ir puikiai šneka norvegiškai, lietuviškai bei angliškai. E. Jokšienei svarbu, kad ir sūnus kalbėtų lietuviškai, tad kol kas ji atžalos neleidžia į norvegišką darželį.

,,Pastebiu, kad nemažos dalies Norvegijos lietuvių vaikai, ypač berniukai, nešneka lietuviškai, nors tėvai namuose bendrauja gimtąja kalba. Vaikai lietuviškai supranta, bet kalbėti šia kalba kažkodėl nenori. Tad mes dukrą į darželį pradėjome leisti tik sulaukus pustrečių metų, kai ji jau mokėjo kalbėti lietuviškai. Tą patį darysime ir su sūnumi. Norime, kad jis, prieš pradėdamas lankyti darželį, jau turėtų stiprius lietuvių kalbos pagrindus, – akcentuoja pašnekovė. – Norėdami išlaikyti lietuvybę, namuose taip pat laikomės lietuviškų tradicijų. Pavyzdžiui, per Velykas visada marginame kiaušinius, nors norvegai to nedaro. Norvegijoje didžiausia šventė yra Kalėdos, tuo tarpu gimtadienių jie taip nesureikšmina.“

E. Jok­šie­nės asmeninio archyvo nuotr.

Pasiilgsta šurmulio

Eglė atskleidžia pati pramokusi norvegų kalbos, nors mieliau šneka angliškai.

,,Su vyru naudojamės tuo, kad norvegai puikiai įvaldę anglų kalbą. Tad stiprios motyvacijos šnekėti norvegiškai kol kas neturime, – nusišypsojo ji. – Geriau suprasti norvegų kalbą ėmiau, kai dukra pradėjo lankyti vietos darželį ir čiauškėti norvegiškai. Lankiau ir kalbos kursus, bet juos nutraukė prasidėjusi pandemija.“

Pašnekovė su šeima jau įleido šaknis Norvegijoje, nors pasvajoja ir apie grįžimą į gimtinę pas artimuosius. Vis dėlto grįžti būtų sudėtinga, nes Eglė su vyru jau dešimtmetį kuria gyvenimą Skandinavijoje.

E. Jokšienė pripažįsta, kad gyvenant Norvegijoje, neretai aplanko vienatvės jausmas, o mažo miestelio tarp kalnų ramybė ima slėgti.

,,Norvegijoje yra labai daug lietuvių, tačiau nors gyvename šalia vieni kitų, kažkodėl nesame linkę tarpusavyje bendrauti. Aišku, bendravimui pristinga ir laiko. Po darbų visi jaučiasi pavargę bendrauti, o savaitgaliais norisi pabūti su savo šeima, – sako ji. – Juokauju, kad gyvendamas Sandeid miestelyje, gali iš namų neišeiti mėnesiais, nes visus reikalus galima susitvarkyti internetu. Vis dėlto man norėtųsi daugiau veiksmo, bendravimo, kaip Lietuvoje.“

Fotografavosi reklamoje

Nuo mažens mada besidomėjusi E. Jokšienė pomėgio nepamiršta ir Norvegijoje. Savo socialinio tinklo ,,Instagram“ paskyroje ,,Eglė Jokšienė“ ji dalijasi stilingų drabužių derinių idėjomis. Paskyra atkreipė ir vieno Haugesiundo miesto prekybos centro atstovų dėmesį – jie pasiūlė Eglei tapti reklamos veidu.

,,Dažnai apsilankydavau tame prekybos centre ir vieną kartą įkėliau įrašą, kad lankiausi ten įsikūrusioje kavinėje, o vėliau grožio salone atlikau veido procedūrą. Man parašė už reklamą atsakinga prekybos centro atstovė ir pasiūlė nusifotografuoti reklaminėje fotosesijoje, – pasakoja Eglė. – Fotosesijoje dalyvavome su vyru ir sūnumi, tik dukrytė negalėjo dalyvauti, vietoje jos buvo kita mergaitė. Šis reklaminis plakatas kurį laiką kabojo prekybos centre. Vėliau su manimi bendravusi reklamos specialistė išėjo į vaiko priežiūros atostogas ir mūsų bendravimas nutrūko.“

Eglei bendradarbiauti siūlė ir kita Haugesiundo centre įsikūrusi drabužių parduotuvė, kurios atstovai norėjo, kad lietuvė instagramui filmuotųsi su tos parduotuvės drabužiais. E. Jokšienė kelis kartus pabandė tai daryti, tačiau mažą vaiką auginančiai moteriai buvo per sunku važinėti į Haugesiundą. Vėliau parduotuvė kvietė Eglę madų šou metu Haugesiunde demonstruoti naujausios kolekcijos drabužius. Ši patirtis pašnekovei labai įsiminė.

E. Jok­šie­nės asmeninio archyvo nuotr.

Liko ištikima savo stiliui

Eglė pasakoja nuo vaikystės besidomėjusi mada, paauglystėje visas santaupas išleisdavusi drabužiams. Tačiau atvykus į Norvegiją kuriam laikui teko pamiršti norą gražiai rengtis, puoštis.

„Norvegai rengiasi labai paprastai, kasdieniškai, jiems svarbiausia apsisaugoti nuo lietaus ir vėjo. Tad nesinorėjo išsiskirti, juolab, kad apsigyvenome mažame miestelyje, – atskleidžia Eglė. – Vėliau sąmoningumo mokymų metu vienas mokytojas pasakė, kad jei man tai patinka, turiu puoštis. Tada suvokiau, kad nenoriu tapatintis su norvegais ir rengtis taip, kaip jie. Tad grįžau prie sau artimo stiliaus, kuris iš pradžių buvo mergaitiškas, o dabar yra labiau klasikinis, subrendęs. Vėl pradėjusi puoštis, kurį laiką jaučiausi išsiskirianti iš masės. Tačiau dabar pastebiu, kad ir norvegų požiūris į aprangą šiek tiek kinta. Norvegės moterys vasarą vis dažniau dėvi sukneles, sijonus. Na, o žiemą grįžtama prie niūrių kalnų drabužių.“

Žavi lietuvė buvo patraukusi ne tik norvegiškų drabužių parduotuvių, bet ir populiaraus regiono laikraščio dėmesį. Sandeid mieste pagaliau atsidarius kavinei, pašnekovė su sūnumi Nikolu iškart į ją užsuko. Čia pirmųjų lankytojų jau laukė laikraščio korespondentas, kuris Eglę su sūnumi nufotografavo ir pakalbino.

Norvegiška laimė

Norvegija beveik kiekvienais metais patenka į laimingiausių pasaulio šalių dešimtuką. Kaip atrodo E. Jokšienei – ar norvegai išties tokie laimingi? Pasak pašnekovės, norvegų laimės jausmą gali lemti tai, kad jie labai atsipalaidavę ir nesirūpinantys tuo, ką galvoja aplinkiniai.

,,Man, kaip mamai, patinka, kad norvegai vaikams leidžia būti vaikais. Rinkdami atžaloms drabužius, norvegai tėvai rūpinasi, kad vaikams būtų šilta ir patogu. Tėvai nesistengia vaikų papuošti, kad jie gražiai atrodytų aplinkiniams. Grįžusi į Lietuvą, eidama pro darželius, dažnai matau, kad mergaitės dėvi puošnias sukneles, avi puošnius, dekoruotus batelius, kurie trukdo dūkti. Tuo tarpu norvegai rengia vaikus kombinezonais, neperšlampamais drabužiais, apauna juos sportiniais bateliais, kad mažieji nebijotų šėlti, susitepti“, – atskleidžia Eglė.

Pašnekovės nuomone, norvegai laimingesni gali būti ir dėl to, kad jie geriau moka ilsėtis.

,,Darbą, kurį daro vienas lietuvis, norvegai atlieka trise. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje mažoje parduotuvėje dirba du ar trys žmonės, Norvegijoje darbuotojų bus dvigubai daugiau, – pastebi ji. – Pati Norvegijoje esu dirbusi kalnų kavinėje. Atkreipiau dėmesį, kad norvegai šiek tiek padirba, o tada eina pailsėti, kavos išgerti. Tuo tarpu man norėdavosi pabaigti visus darbus ir tik tada ilsėtis. Todėl norvegams lietuviai ir patinka, nes mūsų tautiečiai labai gerai dirba. Manau, kad lietuviai nemoka atrasti sveiko darbo ir poilsio santykio, tuo tarpu norvegai vengia dirbti viršvalandžius ir stengiasi pakankamai ilsėtis. Jie taip pat daug keliauja, plečia savo akiratį, ką daryti lietuviai sau leidžia rečiau.“

E. Jok­šie­nės asmeninio archyvo nuotr.

Lengva atpažinti lietuvius

Eglė pastebi ir tai, kad Norvegijoje ilgesnį laiką pagyvenę lietuviai tampa mandagesni, ramesni, taktiškesni, nes čia vyrauja pagarbos aplinkiniams kultūra.

Tuo tarpu Lietuvoje vis dar neretai manoma, kad kuo esi įžūlesnis, tuo esi ,,kietesnis“. Tad bandoma prieš kitus pasipuikuoti savo įžūlumu, akiplėšiškumu.

,,Praėjusią vasarą grįžusi į Lietuvą įsitikinau, kad tautiečiai malonaus bendravimo nelabai supranta. Jei nori, kad tave pripažintų, turi elgtis iššaukiančiai, įžūliai. Tačiau nuo tokio elgesio kenčia tavo emocinė savijauta, – mano ji. – Juokiuosi, kad Norvegijoje labai lengva atpažinti lietuvius, kurie atvyksta padirbėti tik sezonui. Jie parduotuvėje dažniausiai kur kas garsiau šnekės, keiksis. Tuo tarpu vietinių lietuvių nebus nė girdėti.“

Gamtos grožiai

Vienuolika metų gyvendami Norvegijoje, Eglė su vyru aplankė ne vieną gražią šios šalies vietą. Dabar šeima keliauja kiek mažiau, nes dukrą Kamilą ilgose kelionėse automobiliu pykina.

Keliaujantiems po Norvegiją pašnekovė siūlo apsilankyti netoli Stavangerio esančioje „Flor og Fjære“ tropinių augalų saloje. Į šią salą turistai plukdomi keltu, tada su gidu vaikšto po tropinius sodus, o vėliau vakarieniauja jaukiame restorane. Nors tokia ekskursija nėra pigi, pasak Eglės, bent kartą šią salą pamatyti išties verta.

Pašnekovės teigimu, nuostabiais vaizdais žavi ir įspūdingas „Svandalsfossen“ krioklys Saudoje, Haugesiundo panoraminis kalnas „Vardafjellet“, į kurį lengva užlipti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ŽIVILĖ

ŽIVILĖ portretas
Ką aš galiu pasakyti vyras kažkokioje skerdykloje dirba nekvalifikuoti darbą tai galime pagalvoti koks jo ten darbo užmokestis, pati jau mergelė nužydėjus kelią čia nosį darbo normalaus nemačiusi. Tas jos vyras ten vergas labiau nei vyras net žodžio neturi. Pastaba aš žinau tik vienos moteriškos specialybės atstoves kurios gali dirbti dvi dienas per savaitę ir gyventi pasiturinčiai.

is

is  portretas
darba turedamas NO gera visada pasigiria ,o cia ne tad darbas jos ir jo nekoks ,bet zymei geresnis negu buvo LT.

Anonimui

Anonimui portretas
Na ir kiek laiko dirbo balduose? Mėnesiuką, du? Tai net darbu pavadinti negalima, darbas yra kai dirbi metus, du, tris ir daugiau.
VISI KOMENTARAI 33

Galerijos

Daugiau straipsnių