Meniškų sielų sąjunga

Milda kilusi iš Trakų. Į Kauną atsikraustė pas savo vyrą Gediminą. Rinkodaros specialistė turi pomėgį nerti originalias spalvingas skaras. Jas siūlo mainais už piniginę auką šunų prieglaudai „Penkta koja“.

Jasinskų šeimoje – ir daugiau meniškų sielų. Abu Mildos sūnūs – dvylikos metų Adomas ir aštuonerių Vincentas – neria ne blogiau už mamą.

„Abu lankė Valdorfo darželį, kur daug dėmesio skiriama kūrybinei veiklai, tad toji kūryba tęsiasi iki šiol. Be to, vyro tėtis Jonas yra vyresnysis technologijų mokytojas profesinėje mokykloje, tai kai nuvykstame pas jį į svečius, tuoj užverda medžio darbai“, – šypsosi Milda, kurios namuose irgi daug jos vyro restauruotų ir antram gyvenimui prikeltų antikvarinių baldų.

Pašnekovė dalijasi, kad jų šeimoje susitiko dvi meniškos sielos. Vyras augo namuose, kur buvo vertinami tikri daiktai, jų kokybė; kur buvo daug originalių tėčio meistrautų baldų. Milda užaugo siuvėjų ir mezgėjų aplinkoje. Jos tėvai turėjo siuvimo verslą – siuvo moteriškus drabužius. Močiutė, mama, teta nėrė ir mezgė, tad Mildos vaikystė prabėgo tarp medžiagų, siūlų ir dūzgiančių siuvimo mašinų.

„Megzti ar siūti sau, kitiems man atrodė savaime suprantama“, – savo kūrybiškosios pusės šaknis bando atsekti ji. Vis tik baigusi mokyklą Milda į menus nepasuko – pasirinko politikos mokslus, vėliau studijavo verslą, tad meilė kūrybai ir tekstilei apie save priminė tik pasibaigus mokslams ir paaugus vaikams.

Sargybiniai: ištikimieji Mildos angelai sargai – ant šeimininkės nerto lovos užkloto. / M. Binkio ir M. Jasinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Nuo gyvalazdžių iki šunų

Linzis ir Svenas – pirmieji Jasinskų šunys. Tačiau savo augintinių istoriją Milda nori pradėti ne nuo jų, o nuo… gyvalazdžių. „Drauge su vyru nutarėme, kad vaikų atsakomybę reikia pradėti ugdyti ne nuo šuniukų, bet nuo kur kas mažesnių sutvėrimų – gyvalazdžių“, – aiškina ji.

Vėliau Jasinskai bandė auginti milžiniškas afrikines sraiges, dekoratyvines žiurkes, kurios stebino šeimą savo gudrumu ir meilumu, kol pagaliau eilė atėjo ir didesniam gyvūnui – šuniui, apie kurį svajojo visi, išskyrus Mildą. „Bijojau, kad dirbdama nuo 8 iki 17 val. neturėsiu jam laiko“, – teisinasi ji.

Todėl ilgą laiką Milda su vaikais tiesiog važinėjo į Linksmakalnį – miestelį, kuriame įsikūrusi šunų prieglauda „Penkta koja“. Ten vedžiojo globotinius, uoliai sekė informaciją – jų sėkmių ir nesėkmių istorijas feisbuko puslapyje.

„Penkta koja“ bendradarbiauja su Švedijos, Suomijos gyvūnų prieglaudomis. Ten šuniukams iš Lietuvos jie ieško šeimininkų.

„2022-ųjų žiemą vienas kaip tik turėjo iškeliauti į Skandinaviją, bet, kol bus parengti visi reikalingi dokumentai, globotiniui reikėjo vietos, o prieglaudoje jos nebuvo“, – istorijos pradžią prisimena M. Jasinskienė, tąkart įsidrąsinusi ir pasisiūliusi priglausti Vilkį mėnesiui, kol jis galės keliauti pas nuolatinius savo šeimininkus.

Pirmasis globotinis giliai įkrito į širdį. Ne tik Mildai, bet ir Gediminui, vaikams. Visi verkė, kai reikėjo atsisveikinti, nors, kaip sako, pusės metų amžiaus išdykėlis pareikalavo nemažai visų rūpesčio – teko išmokyti jį šlapintis ant paklotų, negraužti baldų ir kt. Būtent per šią patirtį Milda suprato, kad šuo – ne vaikų, o suaugusiųjų atsakomybė, jie turi jį prižiūrėti. Todėl su vyru sutarė, kad artimiausiu metu šunelio neturės.

Jūs džiaugiatės dovana ir gera karma, šuniukai džiaugiasi parama, o aš džiaugiuosi viskuo ir toliau neriu skaras, nes šis pomėgis man suteikia begalę gerų emocijų.

Rinkosi labai atsakingai

Vis tik mintis turėti mielą keturkojį namuose nepaliko Mildos ramybėje. Visą vasarą ji su vaikais važinėjo į prieglaudą, stebėjo jos globotinius, pratino save prie minties, kad galbūt kada nors vienas kuris augintinis atkeliaus ir į jų namus.

„Žiūrėjome, koks šuo mums labiausiai tiktų – atlieptų mūsų šeimos gyvenimo būdą. Supratome, kad didesnių šunų mūsų vaikai bijo, o kadangi berniukai patys labai aktyvūs, tai aktyvaus šuns mes irgi nenorėjome“, – prisimena savo pamąstymus prieš pasiryždama lemiamam žingsniui Milda.

Ji nepasidavė emocijomis, augintinio klausimą sprendė labai racionaliai – parašė laišką prieglaudai, išdėstė, kokias gyvenimo sąlygas ir priežiūros galimybes šuneliui jų šeima galėtų suteikti. Prašė darbuotojų parinkti augintinį pagal jų gyvenimo būdą, taip pat – nedidelį buto Žaliakalnyje plotą. „Norėjau, kad sutaptų mūsų šeimos ir šuns gyvensena, nes buvau prisiskaičiusi istorijų, kai šuo, nepritapęs šeimoje ir namuose, būdavo grąžinamas ir patirdavo dvigubai streso“, – aiškina ji.

Po mėnesio Jasinskai sulaukė kvietimo susipažinti su dvejų metų mišrūnu Linziu. „Iš pradžių jis buvo toks bailus, kad pirmas tris savaites – kol dar buvo karantine – mes važinėjome į prieglaudą ir jį nešiojome. Vedžiojamas nesidavė – tik prisispausdavo prie žemės ir niekur neidavo“, – prisimena Milda, kuriai vėliau Linzis tapo, kaip pati sako, sielos draugu ir tarsi dar vienu, pačiu mažiausiu vaiku, kuris nuo savo „mamos“, kai ji būdavo namuose, nesitraukė nė per žingsnį.

Nuostabios: ryškiaspalvės skaros, nunertos pagal garsios islandų dizainerės schemą, nepalieka abejingų. „Jūs aukojate – aš dovanoju“, – primena M. Jasinskienė. / M. Binkio ir M. Jasinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Dėkinga už profesionalumą

Milda be galo dėkinga šunų prieglaudos „Penkta koja“ darbuotojams, kurie nuoširdžiai įsigilino į jos prašymą ir parinko tinkamo charakterio šunį. Kadangi Linzio ir Jasinskų draugystės istorija rutuliojosi kuo puikiausiai, po metų jai ir vėl sukirbo mintis paimti dar vieną šunelį laikinai globai. Beliko surasti tokį, kuris atitiktų jau anksčiau Mildos minėtus paieškos kriterijus ir sutartų su namuose gyvenančiu Linziu.

„Kadangi mums puikiai sekėsi bendrauti su baikščiais, intravertiškais šunimis, prieglaudos darbuotojai mums parinko šešerių Sveną“, – dalijasi ji.

Panašiai drovūs keturkojai išsyk sutarė ir jau po mėnesio Jasinskams buvo aišku, kad ir antrasis globotinis tikrai liks jų namuose. Nerimo kėlė tik viena – kad Svenas labiau mylėjo suaugusiuosius, o ne vaikus. „Praminiau jį savo ramybės sargu, saugančiu mane nuo sūnų išdykavimų“, – juokiasi Milda, Sveną vadinanti savo apsauginiu.

Kai Milda ramiai sau neria ant sofos, Svenas ją saugo ir urzgia, jei kas užsimano drumsti šeimininkės ramybę. „Sūnums nelieka nieko kito, kaip tik priimti Sveno žaidimo taisykles“, – aiškina ji.

„Šunys yra mūsų, o ne vaikų. Kartais paprašome berniukų, kad juos pavedžiotų, nors iš tiesų visa atsakomybė gula ant mūsų pečių“, – atvirauja šeimininkė, tėvams, kurių vaikai labai prašo šuniuko, siūlanti iš pradžių pasitikrinti – paimti jį laikinai globai ir pažiūrėti, kam reikės juo rūpintis. „Kadangi pas mus žmonių ir šunų charakteriai sutapo, tai liko užtektinai energijos nerti skaras“, – juokiasi meniškoje šeimoje užaugusi moteris ir pasakoja dar vieną – skarų nėrimo – istoriją.

Simboliška: penkios skaros – penkios aukos didžiausiai šunų prieglaudai Lietuvoje. Jei norite rudenį pasitikti šiltai ir ryškiai – paskubėkite ir mainykite. / M. Binkio ir M. Jasinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Jūs aukojate – aš dovanoju

Kai auksarankių grupėje „Antras šansas“ radau žinutę, kad, paaukojus prieglaudai „Penkta koja“ tam tikrą sumą, galima gauti dovanų vieną iš nuostabių Mildos skarų, pamaniau – šauni idėja!

„Jūs aukojate, aš dovanoju, – siūlo jos autorė. – Išsirenkate skarą, pervedate paramą „Penktai kojai“, atsiunčiate man pavedimo kopiją ir laukiate pasirinktos skaros. Jūs džiaugiatės dovana ir gera karma, šuniukai džiaugiasi parama, o aš džiaugiuosi viskuo ir toliau neriu skaras, nes šis pomėgis man suteikia begalę gerų emocijų“, – savo feisbuko puslapyje rašo Milda.

Nėrėja patikslina, kad užsakymų nepriima – tiesiog neria skaras tokias, kokių turi siūlų ir kokios jai atrodo gražios. Jei skoniai sutampa – puiku, jei ne – paaukoti prieglaudai, sako, galima tiesiog iš gerų paskatų – nelaukiant atlygio ar dovanos.

Dažniausiai neriu skaras ankstyvais rytais arba prieš miegą vakarais.

„Piešti mokykloje nemėgau, bet dailę – kaip terapijos ir saviraiškos priemonę – atradau dar prieš porą metų, kai užsirašiau į meno terapijos praktikas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Liedavau akvarele abstrakcijas, nes konkretūs dalykai reikalauja įsitempimo, o abstrakcijos atpalaiduoja“, – pasakoja tuo metu darbe nemažai įtampos patyrusi rinkodaros specialistė.

Troškimas būti naudinga

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, Mildos širdyje atsirado dar daugiau nerimo. Suvaldyti jį padėjo hobis ir spalvos. Ryškios ir gražios jos buvo tarsi atsvara karo juodybei, beprasmybei, o drauge ir žmogaus bejėgiškumui.

„Tas karas manyje pagimdė troškimą būti kažkuo naudinga. Socialiniuose tinkluose sekiau kojinių mezgimo ukrainiečių kariams akciją, bandžiau ir pati prie jos prisidėti, bet mezgimas virbalais man netiko“, – prisipažįsta ji.

Nors virbalų ir nepamėgo, siūlų atgal į sandėliuką jau nepadėjo. Mezgimas vąšeliu ramino, įvairūs raštai masino eksperimentuoti. Išbandžiusi daugybę nėrimo technikų, Milda atrado islandų dizainerę Tinną Thorudottir Thorvaldar, kurios sukurti raštai ją tiesiog sužavėjo. Labiausiai – dizainerės skaros, kurių nėrimo schemas Milda greitai išmoko atmintinai ir dabar, sako, galinti nerti net užsimerkusi. „Vienai skarai sunaudoju apie 1 km siūlų ir neriu ją maždaug 12 valandų“, – faktais dalijasi ji.

Nunėrusi pirmąsias skaras iš naujų siūlų, Milda suprato, kad jos eksperimentams tai – brangokas malonumas, todėl nusprendė suteikti antrą šansą įvairiems siūlų likučiams, taip pat – pablukusiems ar nepopuliaraus pluošto siūlams. Jų sunešdavo draugės arba įsigydavo padėvėtų daiktų parduotuvėse.

Kai jau apdalijo skaromis visas artimiausias šeimos moteris ir drauges, o nerti vis dar labai norėjosi, kilo mintis feisbuke įkurti „Siūlų prieglaudą“.

„Kol kas parduotos tik dvi skaros, o pinigėlių „Penktai kojai“ norėtųsi skirti daugiau, todėl labai nudžiugau sulaukusi jūsų skambučio“, – šypsosi pašnekovė, savo iniciatyvą vadinanti labai minimalia, bet suprantanti, kad keturkojų prieglaudai svarbus kiekvienas euras, tad rankų nenuleidžianti ir kviečianti žmones tiesiog aukoti arba mainytis su ja. „Jūs aukojate, o aš dovanoju skarą“, – šypsosi ji.

M. Binkio ir M. Jasinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Neria ankstyvais rytais

Kada rinkodaros specialistė spėja nunerti tokių grožybių? Milda pasakoja, kad laikosi griežto dienos režimo – anksti keliasi ir anksti gulasi. Tad nuo 5 iki 6 val. ryto ji daro sau malonius darbus, nuo 6 iki 7 val. ryto sportuoja, o paskui šoka į namų ir darbų sūkurį, skiria laiką darbui ir šeimai.

„Dažniausiai neriu skaras ankstyvais rytais arba prieš miegą vakarais. Jei keliauju darbo reikalais traukiniu ar lėktuvu – būtinai imu siūlų ir vąšelį. Kartais vien bevažinėdama įvairiu transportu nuneriu skarą. Atrodo, laiko trūksta, bet kai darau tai, kas malonu, viską spėju. Rankos dirba, bet galiu kalbėti telefonu, klausytis paskaitos ar audioknygos“, – atskleidžia ji.

Mėgstamiausios Mildos spalvos dvi – neoninė rožinė ir ryški citrininė. Nėrėja sako, kad tomis ryškiomis spalvomis ji maitina savo sielą, pakelia nuotaiką, prisišaukia pozityvių minčių

Nagingoji pašnekovė neria ne tik skaras. Jasinskų namuose pūpso ryškiomis spalvomis apnerti pufai, lovatiesės, pagalvėlės. Nepamiršta ir vyro, ir sūnų. Šuniukams, sako, dar nėra mezgusi, bet žada pamėginti. „Neatmetu galimybės, kad kitas žingsnis bus bent jau kokia kaklaskarė šuneliui“, – juokiasi ji.

Paklausta, kokią žinutę šiandien nori perduoti skaitytojams, Milda ilgai nemąsto. Tikina, kad didžiausiai prieglaudai Lietuvoje reikia gerų žmonių noro. Jei jis yra, geradarys gali prisidėti visaip: ir daiktais, ir savo laiku, ir pinigais.

„Galite imti šuniukus laikinai globai, galite atvykti į Linksmakalnį ir juos pavedžioti, galite savo gimtadienio dovanas iškeisti į maistą prieglaudos globotiniams“, – vardija Milda ir priduria, kad šiuo metu Linziui ir Svenui kompaniono neplanuoja, bet kas žino, kaip įvykiai susiklostys ateityje: juk žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.