Lenkų ir lietuvių jūrinės ambicijos

Jei Lenkijai tai pavyktų padaryti, jos išsikeltas pirmininkavimo ES Tarybai siekis būtų vienas ryškiausių ir labiausiai pastebimų tiek Baltijos jūros regione, tiek visos ES mastu.

Iki šiol nė viena šalis nekėlė kokių nors tiesioginių siekių, susietų su gyvenimo aplinkos gerinimu.

Lenkija įrodinėja, kad jos ambicijos būti viena stipriausių Europos jūrinių valstybių turi pagrindo. Baltijos jūros regione ji lyginasi su Danija, Švedija ir Vokietija.

Galima prisiminti, kad 2013 m. Europos Tarybai pirmininkavusi Lietuva turėjo valdišką siekį – „Telktis patikimai, augančiai ir atvirai Europai“. Akcentuotas Europos ekonominis augimas, naujų darbo vietų kūrimas, saugios aplinkos kūrimas, atvirumas partneriams.

Per Lietuvos pirmininkavimo laikotarpį neįsiminė nė vienas konkretus darbas. Ataskaitose minimi tik Lietuvos atstovų organizuoti posėdžiai, diskusijos, ministrų ir viceministrų apsilankymai Briuselyje.

Dar vienas, matyt, ne ką prasmingesnis Lietuvos pirmininkavimas Briuselyje numatytas 2027 m. pirmąjį pusmetį.

Ko nors reikšmingesnio iš Lietuvos tikėtis ir negalima, ypač jūrinėje srityje. Lietuvos jūrinės ambicijos, noras būti jūrine valstybe yra gerokai apribotas dėl to, kad jos sostinė yra vienas tolimiausių Lietuvos miestų nuo Baltijos jūros. Istorine klaida žinomi Lietuvos istorikai įvardina ir tai, kad mūsų šalies sostine yra Vilnius, o ne Kaunas.

Prisimenama, kad Kaunas buvo tarpukariu susikūrusios nepriklausomos Lietuvos sostinė, o dabar yra vienas didžiausių tautinio identiteto miestų. Vilnius liko nomenklatūriniu miestu. Tokį jį padarė ir Lietuvos komunistų partijos veikėjo Antano Sniečkaus pozicija, kai jis nusprendė, kad Lietuvos SSR sostine turi būti Vilnius, nors ir tarp komunistų buvo veikėjų, kurie sakė, kad geriausia sostinę palikti Kaune.

Realybė: cheminis ginklas ir šaudmenys po vandeniu. / Organizatorių nuotr.

Politikų ir mokslo pajėgos

Lenkijos noras būti ryškia Europos vidurio jūrine valstybe iškelia ir naujas viltis Baltijos jūrai.

Kaip tos viltys būtų įgyvendintos, Varšuvoje diskutuota surengtoje konferencijoje „Baltijos jūroje išmestas cheminis ginklas ir amunicija: didėjanti grėsmė saugumui, ekonomikai, aplinkai ir sveikatai“.

Renginį organizavo Tarptautinis cheminės saugos centras Varšuvoje, Lenkijos mokslų akademijos Okeanologijos institutas Sopote, Baltijos jūros valstybių tarybos sekretoriatas, Lenkijos karinio jūrų laivyno akademija. Į susitikimą atvyko kviesti Lenkijos parlamento, vyriausybės, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos atstovai.

Susitikime Lenkija pateikė vadinamą MUNIMAP („Munitions in the Baltic Sea Mapping Project“) programą. Ji jungia įvairių sričių ekspertus iš visų Baltijos šalių, išskyrus Rusiją. Ši programa finansuojama Baltijos jūros regiono fondo „Interreg“. Ja siekiama sukurti ir įgyvendinti sprendimus dėl povandeninės amunicijos aptikimo, rizikos vertinimo ir saugaus neutralizavimo Baltijos jūroje.

„II pasaulinio karo amunicija Baltijos jūroje yra rimta problema visoms regiono šalims. Aktualiausia yra parengti šaudmenų monitoringo strategiją ir numatyti cheminio ginklo iškėlimo bei Baltijos jūros schemas“, – sakė Lenkijos mokslų akademijos Okeanologijos instituto profesorius Jacekas Beldowskis.

Iniciatyva turi ir savanaudiškumo

Konferencijoje Lenkijoje iškelta problema, kad cheminio ginklo buvimas Baltijos jūroje ateityje gali kelti problemų įgyvendinant ambicingus vėjo jėgainių parkų statybos jūroje planus.

Ko nors reikšmingesnio iš Lietuvos tikėtis jūrinėje srityje ir negalima, nes jos jūrinės ambicijos yra gerokai apribotos.

Lietuva šioje srityje tarsi „nusiplautų rankas“, nes tose vietose, kur ji planuoja statyti du vėjo jėgainių parkus ties jūros siena su Latvija, jokių cheminio ginklo pėdsakų atliekant tyrimus nebuvo aptikta.

Tai nereiškia, kad jei teritorijoje nėra cheminio ginklo pėdsakų, galima būti ramiems. Baltijos jūra suskirstyta į atskirų šalių teritorinius iki 12 jūrmylių vandenis ir išskirtines ekonomines zonas.

Tarp ES šalių Lietuvos baseinas Baltijos jūroje yra pats mažiausias – kranto ilgis 90,66 km, ekonominės zonos ir teritorinių vandenų plotas apie 6 440 kvadratinius km. Lietuvos teritoriniai vandenys yra daugiau nei 10 kartų mažesni nei pats Lietuvos sausumos plotas.

Didžiausią Baltijos jūros kranto linijos dalį turi Švedija (7,6 km), Danija (7,3 tūkst. km), Suomija (4 606 km), Estija (3 794 km), Vokietija (2 tūkst. km). Lenkijos jūros pakrantės ilgis 843 kilometrai. Už ją Baltijos jūroje tarp ES šalių mažesnę pakrantę turi tik Latvija (496 kilometrai) ir Lietuva. Nepaisant to, tai netrukdo Lenkijai kelti didelės reikšmės ir masto Baltijos jūros išvalymo nuo cheminio ginklo planus.

Keliami planai, kuriems ES iš esmės jau pritaria nuo 2021 m., kai jos parlamente buvo priimta rezoliucija dėl cheminio ginklo šalinimo iš Baltijos jūros.

Keldama pirmininkavimo Europos Tarybai siekį išvalyti Baltijos jūrą nuo cheminio ginklo, Lenkija kartu pristato ir savo trijų miestų Gdansko, Sopoto ir Gdynės jungtį. Numatyta, kad jie taptų cheminių ginklų valymo Baltijos jūroje tarptautinės informacijos, teisinio ir technologinio bendradarbiavimo centrais. Taip Europai plačiau siekiama pristatyti Baltijos pajūrio Lenkijos Gdansko įlankos perlą iš trijų pajūrio miestų.