Dvasios dalykų sargybinis

A. Patackui kertiniai dalykai buvo Lietuva, garbė ir teisingumas, jis buvo nepakeičiamas dvasinių dalykų sargybinis, sako buvęs Sąjūdžio vadovas, buvęs Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

„Algirdas Patackas buvo ypatingas asmuo, su ypatinga vieta Lietuvos dvasinėje panoramoje, labai reikalingas pačiu savo buvimu, todėl nepamainomas. Tai karys arba dvasios dalykų sargybinis, kurio kritusio nepakeis kitas karys ir sargybinis. Kito tiesiog nėra“, - penktadienį BNS sakė V.Landsbergis.

Pasak profesoriaus, A.Patackas buvo ne deklaratyvus, o nuoširdus ir tikras ginant savo požiūrį bei įsitikinimus, jam ypač buvo svarbi jo šalis.

„Lietuva, garbė ir teisingumas jam buvo ne gretutiniai svarbūs dalykai, o tarsi viena - savotiška būties šerdis, esminė būties konstanta, apie kurią susidėsto gyvenimas ir požiūriai į gyvenimą. Lietuva, garbė, teisingumas - nedeklaruodamas ir nedeklamuodamas, o ieškodamas, kur dar galėtų slypėti tų reikšmių vienybė, ir buvimu, ir skausmu primindavo, kad to labai stokojame. Todėl Algirdo Patacko labai pasigesime“, - sakė V.Landsbergis.

Pavojingas sovietmečio valdžiai

Algirdo Patacko antisovietinė veikla valdžiai buvo pavojingesnė nei aktyvių to meto rezistentų, sako sovietmečio tyrėja, pasipriešinimo dalyvė Birutė Burauskaitė.

„Algirdas nebuvo tas aktyvus disidentas, skirtingai nei Antanas Terleckas ar Viktoras Petkus, bet KGB, Komunistų partijos akimis, jis buvo dar kenksmingesnis, kadangi jo idėjos plito, buvo labai patrauklios tarp jaunimo. Jis plito tokiu pusiau legaliu, neapčiuopiamu būdu. Kai jį suėmė jau (Michailo) Gorbačiovo laikais 1986 metais, jį bandė šantažu priversti daug ką prisipažinti“, - BNS penktadienį sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė B.Burauskaitė.

„Jo pasipriešinimas buvo daugiau kultūrinis. Jis visada norėjo, kad būtų kažkoks leidinys, žmonių grupė, kur būtų pristatomi laisvo kūrėjo sukurti dalykai. Jis skatino laisvai kurti, atsikratyti to vidinio cenzoriaus. Ši jo misija buvo labai svarbi“, - kalbėjo rezistentė.

Jos teigimu, sovietmečiu skaitydamas paskaitas A.Patackas aiškino jaunimui jų tautos dvasinę savastį.

„Jaunimas jį labai mėgo. Galima nepritarti kai kurioms jo išvadoms, bet tie dalykai, apie kuriuos jis šnekėjo, buvo labai esminiai: kas yra žmogaus ir tautos viduje? Jis turėjo Dievo dovaną įžvelgti svarbių valstybei, tautai, bendruomenei reiškinių esmę ir tikrąjį turinį. Jis buvo tikras valstybininkas iš didžiosios raidės, dalyvavo svarbiausiuose atgimstančios valstybės įvykiuose, labai vyriškai laikydamasis“, - kalbėjo B.Burauskaitė.

Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad A.Patackas, gilindamasis į lietuvių tautą, sugebėjo nežeminti kitataučių. Pasak sovietmečio tyrėjos, A.Patackas kartu su tėvu itin rūpinosi Baltarusijos lietuvių padėtimi.

„Jis tiesiog norėjo žinoti ir pasakyti visiems, kas ta lietuvių tauta yra. (...) Jo mirtis man iš karto man iššaukė gana sentimentalius jausmus: kas jis buvo? Jums, man ir kitiems? Kaip ir artimiesiems, taip ir tautai, jis buvo garbingas, niekada nepasidavęs konjunktūrai valstybės veikėjas. Jo asmuo pačia savo pažiūra į tautą buvo labai svarbi“, - kalbėjo sovietmečio tyrėja.