Nuo pogrindžio „Vilties“ iki „XXI amžiaus“: E. Šiugždą prisimenant

Šį pavasarį minima Edvardo Šiugždos 80-ųjų gimimo metinių sukaktis. Sovietmečiu represuotas už krikščioniškosios minties sklaidą ir disidentinę veiklą, tikėjimo laisvos Lietuvos idealais neprarado net ir tuomet, kai, atkūrus nepriklausomybę, nugarą atsukdavo saviškiai.

Įsitraukė į pogrindį

E. Šiugžda gimė 1944 m. balandžio 17 d. Vilkaviškio apskr. Vilkaviškio vls. Žaliosios k. vargonininko šeimoje, buvo vyriausias iš keturių vaikų. Kadangi tėvas dirbo skirtingose vietose (Vilkaviškyje, Žaliojoje, Pajevonyje, Alvite, Gražiškiuose), tai ir šeimai teko keltis iš vienos vietos į kitą, o Edvardas didžiąją vaikystės dalį praleido Pajevonyje (Vilkaviškio r.), kur pirmuosius metus ir mokėsi.

1962 m. baigęs Vilkaviškio S. Nėries vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno politechnikos institutą, vėliau pradėjo dirbti Kauno radijo montavimų moksliniame tyrimų institute radijo inžinieriumi. 1972 m. gegužę E. Šiugžda dalyvavo su Romo Kalantos laidotuvėmis susijusiose demonstracijose Kaune, nuo 1975 m. įsitraukė į katalikiškos pogrindžio organizacijos „Eucharistijos bičiuliai“ veiklą: dalyvavo slaptuose šios KGB sekamos organizacijos susitikimuose Kaune – Žaliakalnyje, Šančiuose, Vilijampolėje.

Nuo 1979 m. E. Šiugžda ėmėsi rašyti straipsnius į tokius leidinius kaip „LKB kronika“, „Aušra“, nuo 1980 m. – į „Rūpintojėlį“. Paskui prisidėjo prie pastarojo leidinio redagavimo, tapo aktyviu bendradarbiu. Savo straipsnius į pogrindžio spaudą perduodavo per kunigą Alfonsą Svarinską, seseris Adą Urbonaitę, Juliją Kuodytę ir kitus žymius disidentus.

Apie 1980 m. Edvardas susipažino su laisvės kovų dalyviais Baliu Gajausku, Algirdu Petrusevičiumi, Liudu Simučiu ir Maskvos disidentais – Andrejumi Šilovu, Sergejumi Grigoriancu, iš kurių gaudavo „Einamųjų įvykių kronikas“ ir kitus jų pogrindžio leidinius.

Filosofinis žurnalas

1980 m. liepą į LSSR KGB Kauno m. skyrių E. Šiugžda buvo išvežtas tiesiai iš darbovietės. Jis buvo tardomas apie „Eucharistijos bičiulių“ veiklą, organizacijos narius ir vieną kelių asmenų pasirašytą dokumentą. Po šio pokalbio turėjo palikti darbą moksliniame tiriamajame institute, buvo nuolatos sekamas. 1980 m. pabaigoje E. Šiugžda pradėjo dirbti Kauno skaičiavimo technikos remonto gamykloje.

Jis tikėjo, kad spausdintu žodžiu padės prisikelti šiai vadinamajai antrajai Lietuvai.

1983 m. E. Šiugždai kilo idėja leisti kultūrinės, filosofinės krypties žurnalą „Viltis“, kurio viršelyje buvo psalmės žodžiai: „Atsiųski, Viešpatie, savo dvasią ir atnaujinki žemės veidą“.

1983–1986 m. drauge su žmona Livija parengė beveik visų iš septynių išėjusių „Vilties“ numerių medžiagą. 100 puslapių mašinėle spausdinamas leidinys pasirodydavo kas tris mėnesius. Didelis darbas buvo atliekamas šį leidinį dauginant ir platinant. Trečiasis leidinio numeris, išėjęs 1984 m., buvo skirtas tais metais minimam 400-ajam šv. Kazimiero mirties jubiliejui. Šis jubiliejinis numeris turėjo net 250 puslapių, jame buvo daug iliustracijų, nuotraukų. „Vilties“ straipsnių autoriai – kultūrologai Algirdas Patackas ir Petras Kimbrys, istorikai Kazys Misius ir Povilas Meškauskas. Dalį straipsnių parašė pats E. Šiugžda, kai kurie straipsniai versti iš užsienio kalbų.

Veikla sulaukus Atgimimo

1984 m. sausio 24 d. KGB darbuotojai per nelegalų susirinkimą, kuriame buvo skaitomos paskaitos apie Lietuvos istoriją, įsiveržė į butą Kaune, Vilijampolėje. E. Šiugžda drauge maždaug su 40 susirinkimo dalyvių buvo išvežti į miliciją.

1986 m. gegužės 22 d. kagėbistai, ieškodami pogrindinių religinių ir politinių leidinių, jo bute atliko kruopščią septynių valandų kratą, paskui jį nuvežė į Kauno KGB ir ten ilgai tardė. Buvo bandyta sukurpti bylą, bet tvirtų įkalčių KGB tada nesugebėjo rasti. Tardytas E. Šiugžda buvo ir LSSR KGB Vilniaus miesto skyriuje. Čia 1986 m. rugsėjo 4 d., kaip liudytojas, jis buvo klausinėjamas apie tuo metu suimtą A. Patacką, pogrindžio leidinį „Lietuvos ateitis“.

E. Šiugžda minėjo, kad visas pogrindinis darbas, leidinių dauginimas ir platinimas reikalavo ir daug laiko, ir įtampos. Didele padėjėja ir rėmėja visoje pogrindžio veikloje buvo jo žmona Livija. Dėl nuolatinio sekimo ir sudėtingo darbo rengiant „Viltį“ šio žurnalo rengimą teko nutraukti.

Nuo KGB susidorojimo išgelbėjo Atgimimas. Tačiau už dalyvavimą 1987 m. rugpjūčio 23 d. vykusiame mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo E. Šiugždą atleido iš darbo, keletą mėnesių jis buvo bedarbis. Atgimimo metais įsidarbino atsikūrusiame Vytauto Didžiojo universitete, bet netrukus iš jo buvo pašalintas. Vėliau disidentas prisiminė: „Įsidarbinau referentu naujai atkurtame Vytauto Didžiojo universitete. Tačiau net ir ten buvau neparankus universitete lizdą susisukusiai naujajai prokomunistinei nomenklatūrai.“

Įvairūs sunkūs išmėginimai ir nedideli džiaugsmai leidžia manyti, kad dirbau reikalingą darbą Lietuvai.

E. Šiugžda buvo Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir tarybos narys. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įstojo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją, ėmė redaguoti jos leidžiamą laikraštį „Apžvalga“,  dirbo Briuselyje kaip Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Baltijos kraštų informaciniame biure, kuris buvo ir neoficiali Lietuvos atstovybė. Pasibaigus darbo kadencijai ir negalėdamas dirbti oficialiai įkurtoje Lietuvos atstovybėje Belgijoje, grįžo į Lietuvą.

Neišdavė idealų

Nuo 1992 m. E. Šiugžda pradėjo dirbti laikraščio „XXI amžius“ redaktoriumi, kurį laiką kartu redagavo ir „Apžvalgą“. „XXI amžiui“ jis atidavė svarbiausius gyvenimo metus.

Kaip ir daugeliui laisvės kovų dalyvių jam, idealistui, siekiančiam prikelti Lietuvą po 50 metų okupacijos niokojimo, nebuvo lengva. 2015 m., minint 25-ąjį šio laikraščio jubiliejų, duotame interviu E. Šiugžda teigė, kad „nors ir valstybinis, bet diskriminacinis, tuo metu buvusio KGB karininko vadovaujamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas daugelį metų neteikė jokios paramos. Priežasčių, aišku, nenurodė, bet žinojome savo nuodėmes – esame už Bažnyčią, tikėjimą, valstybę, tautą“.

Tikriausiai Edvardą labiausiai skaudino, kad leidinio nerėmė savi – prašymai, adresuoti Lietuvos Vyskupų Konferencijai, teigiamo atsakymo nesulaukdavo. Tad laikraštis nemaža dalimi rėmėsi kunigų ir pasauliečių – atsidavusių leidinio platintojų – savanoryste. Leidinys „XXI amžius“ daug rašė apie partizaninį ir disidentinį pasipriešinimą okupacijos metais, didžiavosi krikščioniškomis ir tautinėmis vertybėmis.

Edvardas turėjo retą savybę matyti visokią Lietuvą – ne tik klestinčią, bet ir suvargusią, „didžiąją dalį ES šalių lenkiančią savižudybėmis, girtuoklyste, autoavarijose ir gaisruose žūstančių, nusikaltimuose ar buitiniuose konfliktuose nužudytų skaičiumi“. Jis tikėjo, kad spausdintu žodžiu padės prisikelti šiai vadinamajai antrajai Lietuvai. Kol turėjo finansinių galimybių, leido krikščioniškosios minties savaitraštį vaikams „Kregždutė“, rėmė Plungėje leidžiamą kultūros savaitraštį „Žemaičių saulutė“. E. Šiugžda pats rašė nemažai publikacijų, kai kurias pasirašydavo Lino Šalnos slapyvardžiu.

Krikščioniškosios minties, kultūros ir visuomenės laikraštį „XXI amžių“ E. Šiugžda redagavo iki 2014 m. pabaigos, o vėliau su pertraukomis – iki 2018-ųjų, kai po skaudžios autoavarijos neteko kojos. Paskui iki mirties buvo „XXI amžių“ leidžiančios VšĮ „Naujasis amžius“ direktorius.

Už nuopelnus, siekiant Lietuvos nepriklausomybės, 2005 m. E. Šiugždai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas, 2013 m. liepos 6 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu jis buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Mirė E. Šiugžda 2023 m. vasario 28 d. Kaune, palaidotas senosiose Vilkaviškio kapinėse šalia tėvų ir 2022 m. mirusios žmonos.

Minėtame interviu Edvardas teigė: „Įvairūs sunkūs išmėginimai ir nedideli džiaugsmai leidžia manyti, kad dirbau reikalingą darbą Lietuvai.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių