Artėjant tragiškų 1991-ųjų Sausio 13-osios nakties įvykių kulminacijai, sausio 11-ąją sovietų armijos agresija Lietuvoje vis augo, stiprėjo. 25 metams praėjus, primename tos dienos įvykių kroniką.

1991-ųjų sausio 11-oji.  Penktadienis. Vadinamasis „Lietuvos demokratinių jėgų kongresas“,  vadovaujamas vieno iš perversmininkų Juozo Jermalavičiaus, Aukščiausiajai Tarybai siunčia ultimatumą, kuriame reikalauja iki 15 valandos atkurti sovietinės Lietuvos Konstituciją, kaip sausio 10-ąją to reikalavo SSRS prezidentas M. Gorbačiovas. Aukščiausiajai Tarybai į  ulrtimatumą nereaguojant, 15 valandą Komunistų partijos Centro komiteto pastate surengtoje spaudos konferencijoje Ideologijos skyriaus vedėjas Juozas Jermalavičius skelbia, kad Lietuvoje sukurtas „Lietuvos SSR gelbėjimo komitetas“, kuris visą valdžią šalyje ima į savo rankas.

Ignalinos Atominės elektrinės darbuotojai praneša parlamentui, kad jie pradeda dviejų valandų įspėjamąjį streiką ir reikalauja, kad iki 15 valandos būtų atkurta sovietinė Konstitucija, o Aukščiausioji Taryba atsistatydintų. Neišpildžius reikalavimų, grasinama nuo sausio vidurio nutraukti elektros tiekimą.

Tuo metu sovietų armija tęsia savo agresiją. Vilniaus įgulos viršininkas generolas Vladimiras Uschopčikas, vėliau pabėgęs į Baltarusiją, informuoja Aukščiausiąją Tarybą apie Vilniuje prasidedančius „karinius manevrus“ ir pasitraukusių iš armijos kareivių gaudymą.

Vilniuje, Alytuje ir Šiauliuose šarvuočiai užgrobia Krašto apsaugos departamento pastatus, Kaune – savanoriškosios draugijos armijai ir laivynui remti patalpas. Grobiami kiti strateginiai objektai. Vidurdienį sovietų kariškiai jėga užgrobia Spaudos rūmus. 

„Tai paprasčiausia diktatūra ir Stalino laikų grąžinimas. Akivaizdu, kad vyksta perversmas. Visos demokratijos pabaiga“, – tada rusiškai kalbėjo jaunuolis minioje.

Po pasipriešinimo šiam jaunuoliui kovine kulka peršautas skruostas. Už tai, kad kariškius apipylė vandeniu.

Spaudos rūmų šturmą užfiksuoja Norvegų žurnalistas Hansas Steinfeldas, kurio filmuoti vaizdai apskrieja visą pasaulį.

„Tokių vaizdų Europa nematė nuo 1968-ųjų rugpjūčio, kai sovietų tankai važinėjo Prahos gatvėmis“, – anuomet teigė žurnalistas.               

„1941-aisiais, kai rusai spruko iš Lietuvos, aš buvau maža mergaitė ir kareivius girdžiau pienu. Tai buvo jų tėvai. O jų sūnūs dabar man automatais grasina“, – tada kalbėjo įvykių liudininkė.

Apie pusę dviejų dienos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis skambina SSRS prezidentui M. Gorbačiovui. Pokalbis neįvyksta, nes prezidentas esą pietauja. Užsienio reikalų ministerija į Maskvą išsiunčia  protesto notą dėl sovietinės armijos siautėjimo Lietuvoje.

Vėliau, Aukščiausiosios Tarybos posėdyje, Ministras pirmininkas Albertas Šimėnas pristato 11 naujos vyriausybės ministrų, kurie prisiekia ištikimybę Lietuvai. Kitą priesaiką ginti Aukščiausiąją Tarybą ir nepriklausomybę duoda Lietuvos savanoriai. Juos šventina kunigas Robertas Grigas.

Prieš vidurnaktį vienas šarvuočių ekipažas įsiveržia į Vilniaus geležinkelio stoties dispečerinę. Traukinių eismas sustabdomas.