Karantino atradimas

Dviejų berniukų mama pasakoja visada buvusi sportiška, tačiau niekada nesportavusi reguliariai. Mokykloje dalyvaudavo sporto varžybose, tačiau vėliau sportą apleido.

Universitete S. Pulkauninkė keletą kartų bandė bėgioti, lankyti sporto klubą, bet tokia veikla visada trukdavo ne ilgiau kaip kelias savaites. Bėgimas pašnekovės gyvenime atsirado šiek tiek daugiau nei prieš trejus metus – prasidėjus karantinui.

„Tuo metu auginau du mažamečius vaikus, nedirbau. Vieną dieną pasijutau pervargusi tiek psichologiškai, tiek fiziškai – maisto gaminimas, indų plovimas, nuolatinė netvarka namuose varė iš proto. Pradėjau mintyse save įsivaizduoti bėgančią, šis vaizdas ilgai sukosi galvoje, kol vieną dieną, užmigdžiusi vaikus pietų miego, palikusi vyrą dirbti iš namų, užmiršusi visus neplautus indus ir išmėtytus žaislus, tiesiog apsiaviau pirmus po ranka pasitaikiusius sportinius batelius ir išbėgau, – pasakoja pašnekovė. – Iki šiol pamenu, kaip sunku buvo  bėgti. Nubėgau 2 km, tris kartus sustojau, vis gaudžiau kvapą, širdis dirbo visu pajėgumu, bet grįžusi negalėjau nustoti šypsotis.“

Motyvacija: Simonai puikiai sekasi suderinti mamos, žmonos pareigas ir bėgimą. Ji labai dėkinga šeimai už palaikymą. / S. Pulkauninkės asmeninio archyvo nuotr.

Į varžybas – po dviejų mėnesių

Taip S. Pulkauninkė įklimpo į bėgimą – pradėjo bėgioti kasdien, vis  daugiau. Pirmose varžybose dalyvavo po dviejų bėgimo mėnesių.

Pašnekovė juokiasi, kad pačioje bėgimo pradžioje sakė niekada nedalyvausianti varžybose – juk bėgioja dėl savęs. Tačiau per savo gimtadienį Simona iš draugės vyro sulaukė iššūkio bėgti Lietuvos bėgimo taurės organizuojamame bėgime „Aplink Elektrėnų marias“.

Ryte pabėgiojus apima labai geras jausmas, diena iškart tampa prasminga.

„Pasirinkau 10 km distanciją. Važiuodama į varžybas labai jaudinausi, bijojau, juk buvau dar visiškai žalia. Važiavau viena, nieko nepažinojau, nepasitikėjau savimi, bet kartu labai norėjau išbandyti save. Prieš pat varžybas užkalbino viena bėgikė, kuri man pasirodė  patyrusi. Ji paklausė manęs, kiek laiko bėgioju. Kai atsakiau, kad du mėnesius, pasakė: „Oho, kokią sunkią trasą pasirinkai pirmoms varžyboms, juk ji viena sunkiausių Lietuvoje“, – prisimena pašnekovė. – Išgirdusi šiuos žodžius maniau nė nestartuoti, bet susiėmiau, startavau ir užsikabinau pirmąjį medalį ant krūtinės. Finišavus jausmas buvo nenusakomas, nors trasa išties buvo sunki, labai kalvota, alino 30 °C karštis.“

Pirmosios varžybos Elektrėnuose S. Pulkauninkės galvoje įstrigo ilgam. Dabar varžybose ji dalyvauja kas keletą mėnesių, renkasi įvairias distancijas nuo 5 iki 21 km. Kartą yra nubėgusi ir visą maratoną – 42 km 195 m. Šiuo metu ruošiasi antram.

S. Pulkauninkės asmeninio archyvo nuotr.

Parke – 5 val. ryto

Pasak S. Pulkauninkės, bėgimas yra nuostabus tuo, kad bėgti galima bet kuriame pasaulio kampelyje, užtenka į lagaminą įsimesti bėgimo batelius ir aprangą. Todėl pašnekovė bėgioja ir atostogų metu.

„Atostogaujant pabėgioti man tiesiog būtina, nes tai geriausias  atsipalaidavimo ir poilsio būdas“, – šypsosi ji.

Vis dėlto pašnekovė tikina kasdien nebėgiojanti. Taip ji darė tik pačioje pradžioje, kai apie bėgimą dar nedaug žinojo ir manė, kad, norint pasiekti rezultatą, reikia bėgioti kuo dažniau ir kuo daugiau. Tačiau iš tikrųjų taip tik alinamas organizmas ir traumuojamas kūnas.

„Vėliau pradėjau domėtis, kaip taisyklingai bėgioti, o galiausiai ėmiau treniruotis padedama trenerio Remigijaus Kančio. Tai buvo vienas geriausių sprendimų. Dabar bėgu tris keturis kartus per savaitę, priklausomai nuo to, koks tuo metu mano išsikeltas tikslas, ar ruošiuosi kokioms nors varžyboms, – pasakoja Simona. – Iš pradžių buvau rytinė bėgikė, per karantiną išvažiuodavau į Vingio parką 5 val. ryto. Jaučiau tokį didelį norą bėgti, kad keldavausi be žadintuvo. Pabėgiodavau, grįžusi rasdavau šeimą dar miegančią, o pati jausdavausi jau kalnus nuvertusi. Ryte pabėgiojus apima labai geras jausmas, diena iškart tampa prasminga. Dabar bėgioju po darbo, savaitgaliais – kai tik randu laiko.“

S. Pulkauninkės asmeninio archyvo nuotr.

Laimėjimas – nugalėti save

Keletą kartų S. Pulkauninkė yra bėgusi ir varžybose užsienyje. Frankfurte, Vokietijoje, dalyvavo savo pirmajame ir kol kas vieninteliame maratone (42,195 km). Pasak pašnekovės, atmosfera Frankfurte buvo žodžiais neapsakoma.

„Tūkstančiai bėgikų, dar daugiau sirgalių, finišas raudona danga išklotoje arenoje – tai buvo tikra bėgimo šventė. Kiekvienam bėgikui linkiu bent kartą gyvenime tai patirti, – sako ji. – Pirmą maratoną įveikti buvo gana sudėtinga. Nors pradžioje bėgti sekėsi gana lengvai, vėliau prasidėjo vidinis dialogas su savimi, nuolat mintyse kartojau sau, kad galiu, privalau nesustoti, kad esu stipri ir pasieksiu tikslą.“

Pasak Simonos, bėgant labai svarbus ne tik fizinis pasiruošimas, bet ir psichologinis. Bėgikas turi mokėti susikalbėti su savimi, nes dažnai kūnas gali daugiau, nei leidžia protas.

Esu labai dėkinga vyrui, nes be jo palaikymo ir pagalbos negalėčiau tiek laiko skirti bėgimui.

„Maratone mane palaikė daug žmonių, tiesiog negalėjau jų nuvilti. Finiše laukė vyras ir brolis su drauge. Išmaniajame laikrodyje nuolat mačiau šeimos siunčiamas palaikymo žinutes, tai ir padėjo pasiekti finišą. Finišavusi jaučiau tikrą euforiją“, – prisimena bėgikė.

Naujųjų išvakarėse kartu su vyru Ridu Simona bėgo 10 km varžybose Romoje. Anot pašnekovės, tai vienas gražiausių miestų pasaulyje, tad bėgti buvo labai gera. Kalbėdama apie bėgimo pasiekimus, kuriais labiausiai didžiuojasi, Simona pripažįsta, kad didelis pasiekimas yra tai, jog, praėjus trejiems metams nuo bėgimo pradžios, ji vis dar bėga ir nesiruošia sustoti.

„Niekada gyvenime nesu užsiėmusi jokiu sportu ilgiau nei keletą savaičių, o dabar be bėgimo nebeįsivaizduoju gyvenimo. Žinoma, vienas didžiausių mano pasiekimų yra pirmas maratonas. Niekada nebuvau nė pasvajojusi, kad galėčiau nubėgti 42 km. Tik pradėjusi bėgioti sakiau sau, kad bėgsiu maratoną mažiausiai po dešimties metų, o tai ėmė ir virto realybe po dvejų. Kartais mes patys be reikalo save įspraudžiame į rėmus, kurie trukdo pasiekti tikslų, – pastebi ji. – Varžybose niekada nesivaržau su kitais bėgikais, didžiausia varžove sau būnu aš pati. Tad didžiulis laimėjimas, kai pavyksta nubėgti geriau, nei maniau galinti, ar kai varžybų dienos rytą aplanko liūdnos mintys, atrodo, kad negali, bet bėgi ir pagerini savo asmeninį rekordą. Žinoma, labai smagu, jei pavyksta namo pasivežti prizinę vietą, esu kelis kartus patyrusi tokį malonumą.“

S. Pulkauninkės asmeninio archyvo nuotr.

Bėgimas ir motinystė – suderinama

S. Pulkauninkė su vyru Ridu yra kilę iš Ukmergės, o šiuo metu gyvena Vilniaus priemiestyje. Pora augina du vaikus. Sūnui Kristupui neseniai suėjo aštuoneri, Hermanui – penkeri. Pašnekovė pasakoja, kad jos šeimos nariai taip pat gana sportiški.

„Vyras ilgą laiką žaidė krepšinį, šiuo metu važinėja dviračiu, pabėgioja, kartais, kai prikalbinu, su manimi dalyvauja varžybose, – šypsosi ji. – Mūsų vaikai taip pat sportiški, aktyvūs. Vyresnėliui šiuo metu labai rūpi futbolas, o mažasis darželyje lanko krepšinį. Savaitgalius stengiamės visada leisti aktyviai: važinėti dviračiais, vaikščioti pažintiniais takais, eiti į žaidimų aikšteles. Sūnūs kartais dalyvauja vaikų bėgimuose, jau netgi turi savo medalių kolekcijas, kurias vėl papildys rudenį vyksiančiame Vilniaus maratone.“

Simona tikina, kad suderinti darbą, buitį, mamos pareigas ir bėgimą sekasi puikiai. Pašnekovė pastebi, kad išties – kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.

„Žinoma, esu labai dėkinga vyrui, nes be jo palaikymo ir pagalbos negalėčiau tiek laiko skirti bėgimui. Dažniausiai bėgu iškart po darbo, o vyras per tą laiką paima vaikus iš darželio ir mokyklos, tad grįžtame namo panašiu metu. Vasarą bėgioju vakarais, o šeimos vyrai tuo metu užsiima savais reikalais stadione, važinėja dviračiais ar tiesiog laiką leidžia namuose, – pasakoja ji. – Esu keletą kartų bėgusi su vaikais – aš bėgu, o jie važiuoja šalia dviračiais. Kai dirbu iš namų, bėgu per pietų pertrauką. Ne kartą esu mačiusi mamas ar tėčius, bėgančius ir stumiančius vežimėlius. Tad tikrai įmanoma viską suspėti ir suderinti, jei tik yra noro ir užsidegimo. Tik svarbu mažiau ieškoti pasiteisinimų.“

S. Pulkauninkės asmeninio archyvo nuotr.

Bėgimo terapija

Pasak S. Pulkauninkės, bėgimas jai padeda jaustis gerai. Tad būtent tai tampa didžiausia motyvacija. „Jei liūdna, nėra nuotaikos, jaučiuosi pavargusi, išbėgu pabėgioti, ir viskas susidėlioja į savo vietas“, – pasakoja ji.

Pradėjusi bėgioti, pašnekovė socialiniame tinkle „Instagram“ susikūrė paskyrą „Run Simona“. Tad ją motyvuoja ir kiti bėgikai, kurie Simoną seka instagrame ir dalijasi savo patirtimi. Iš pradžių pašnekovė nepažinojo nei vieno bėgiojančio žmogaus, o šiandien jau turi nemažai pažįstamų bėgikų, kurių rezultatai, patarimai ir pagyros įkvepia toliau tęsti mėgstamą veiklą.

„Motyvuoja ir mano pasiekti rezultatai. Kiekvienas savo varžybas esu aprašiusi instagrame, turiu net užrašų knygelę, kurioje sužymėti visų varžybų rezultatai. Kai tik prarandu norą bėgti, paskaitau savo senus įrašus, prisimenu, kiek esu pasiekusi, nors pradėjau praktiškai nuo nulio, ir tai veda į priekį, skatina tobulėti. Kiekvienas galime daugiau, nei įsivaizduojame, tad man visada labai įdomu sužinoti, kiek aš dar galiu“, – juokiasi ji.

Simona džiaugiasi, kad bėgimas jai suteikia daug naudos ir veikia kaip pati geriausia terapija. Bėgdama atsikratau visų blogų minčių, išbarstau liūdesį ir nuovargį po sunkios dienos. Po bėgimo visada jaučiuosi  pakylėta, norisi šypsotis, pasaulis atrodo gražesnis. Drąsiai galiu sakyti, kad esu priklausoma nuo bėgimo, nes, jei nepabėgioju dvi ar daugiau dienų, jaučiu didelį to trūkumą ir norą bėgti, – pasakoja bėgikė. – Kai mano gyvenime atsirado bėgimas, jis suteikė ir pasitikėjimo savimi, savo jėgomis, savirealizaciją, didesnį savęs ir savo kūno vertinimą. Anksčiau ieškodavau savo kūno trūkumų, o dabar esu jam dėkinga už tai, kad galiu bėgti. Bėgimas yra laimė.“

Simonos patarimai pradedantiems bėgikams

* Vos pradėjus bėgioti, labai svarbu nepersistengti. Nebėkite iš visų jėgų, per ilgų distancijų. Jei norisi prisijaukinti bėgimą, privalu daryti tai iš lėto, kantriai. Jei išbėgsite pirmą kartą ir save perspausite, antro ar trečio karto gali nebebūti. Jei įmanoma, iškart pradėkite bėgioti prižiūrint ar patariant treneriui arba patys domėkitės, skaitykite apie bėgimą, jo techniką.

* Jeigu nesate profesionalas ir jūsų tikslas nėra varžybos, bėkite širdimi, o ne kojomis, galvokite apie bėgimą ne kaip apie darbą, o kaip apie malonumą teikiantį dalyką. Mėgaukitės ir pamažu pamėgsite bėgimą, jis teiks pačių geriausių emocijų.

* Kai pasidaro sunku bėgti, susikoncentruokite į bėgimo techniką, laikyseną, ištiesinkite nugarą, žvilgsnį nukreipkite į tolį, o ne po kojomis. Tai padeda nurimti ir įgauti naujų jėgų.

* Žymėkitės savo pasiekimus, kad ir kokie maži jie atrodytų. Vėliau pradėsite pastebėti vis didesnę pažangą, o tai motyvuos ir padės nesustoti. Turėkite tikslų – vieną labai didelį, pavyzdžiui, nubėgti maratoną, ir daug mažų, kurie padės pasiekti didįjį.

* Verta suburti aplink save didelę bėgikų bendruomenę, bendrauti su jais, stebėti jų pasiekimus programėlėse ar kitur. Taip pasisemsite motyvacijos, kai jos pritrūks.