Dešimt dienų Pažaislio vienuolyno tyloje tapę dailininkai savo kūrybinius rezultatus išnešė į viešumą. Pasibaigus plenerui A.Samuoliui atminti, surengta paroda.

Tyla ir ekspresija – kartu
Mažučiame šiauriniame vienuolyno kiemelyje šventyklos sienas vakar ramstė dailininkų drobės - čia surengta improvizuota vienos dienos paroda. Drobėse matyti baroko šedevru vadinamo vienuolyno architektūrinės detalės, vietinio peizažo fragmentai, Madona su kūdikiu, šventieji ir… stichijos pėdsakai.
Dėl sumažėjusio finansavimo, šiųmetis pleneras kuklesnis nei įprasta dalyviu skaičiumi ir beveik visiškai praradęs tarptautinį mastelį – išskirtinėje erdvėje šiemet kūrė septyni lietuviai ir viena latvė. Antrus metus iš eilės toje pačioje vienuolyno erdvėje įsikuriantis pleneras neoficialiai vadintas pernykščio plenero tęsiniu – „Tylos ekspresija II.“
„Iš pradžių buvo tyla, o paskui prasidėjo ekspresija“, – juokiasi dailininkai, prisiminę Pažaislyje išgyventą audringą naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Pradėtas tapyti drobes nakčiai dailininkai palikdavo džiūti lauke. Nejausdami artėjančio škvalo, jas lauke surikiavo ir šeštadienio vakarą. Naktį iš miegų stichijos šėlsmo pažadintas plenero kuratorius Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintautas Vaičys puolė gelbėti vėjo išvartytų darbų. „Kai kurios drobės trenkėsi veidu į žemę, kitos vėjo buvo nublokštos toliau, sulytos“, – naktinį vaizdą prisiminė pašnekovas.

Gamta patobulino ir sugadino
Dailininkai įsitikinę: vienas drobes gamtos šėlsmas sugadino, kitas – patobulino. Kai kuriuose darbuose matyti stichijos pėdsakai – įbrėžimai, atsispaudusi audeklo faktūra, lietaus pėdsakai. Tapytoja Ausma Bankauskaitė rodė jai būdingu tirštu dažų sluoksniu nuteptas drobes, aplipusias dulkėmis, vabzdžiais, smulkiomis medžio plaušo dalelėmis. „Tų muselių ir nešvarumų negalėjau nuimti – drobės kol kas dar gerai neišdžiūvusios. Kai išdžius, tikiuosi, šiukšlės savaime nubyrės“, – vylėsi dailininkė. Pasak jos, vieną drobę gamta patobulino. „Šį darbą parsinešiau visą šlapią, sulytą. Kitą dieną padėjau išdžiūti – lietaus lašeliai, kuriais buvo nusėta visa drobė, sublizgo saulėje. Vienas kolegų sako: pažiūrėk, tavo drobė nusagstyta kristalais“, – prisiminė dailininkė, rodydama išdžiūvus lietaus lašams ant paveikslo likusias dėmeles.
Šalia kiemelio arkose iškabintų drobių nuolatos sukosi tapytojo ir video menininko Rolando Karaliaus sukurtas trumputis filmukas „Gražvis sapnuoja, kad yra Samuolis.“ Filmukui sukurti plenero dalyviai važiavo į Žaliakalnį – buvusiame Samuolių kieme augančią obelį dailininkas ir multiinstrumentalistas Gražvydas Kardokas nudažė baltais dažais. Taip nudažyta obelis filme sugretinama su ikonine A.Samuolio drobe „Baltoji obelis.“

Pažaislis išstūmė A.Samuolį?
Vienintelė problema, kilusi Pažaislyje kūrusiems menininkams – išskirtinė vienuolyno aura iš jų kūrybos beveik išstūmė idėją, kad pleneras skiriamas vienam garsiausių lietuvių modernistų, ekspresionistine stilistika tarpukariu Kaune kūrusiam A.Samuoliui.
„Iš anksto buvau suplanavusi kurti kažką konceptualesnio, bet kai pamačiau vienuolyną, jis taip mane užvaldė, kad tapiau tik tai, ką mačiau aplink – nuostabių pastatų fragmentus,  peizažą“, – prisipažino latvių dailininkė Kristine Kvitka.
„Ateityje čia galėtų vykti kasmetinis Pažaislio vienuolyno pleneras, tuo tarpu A.Samuolio pleneras, pagimdęs naują kasmetinį renginį, žygiuotų toliau – keliautų per skirtingas miesto vietas“, –  įsitikinęs G.Vaičys. A.Samuolis bene labiausiai iš garsiųjų tarpukario Lietuvos dailininkų yra suaugęs su Kaunu, iš kurio, skirtingai nei daugelis jo bendražygių, nevyko studijuoti ar kurti į užsienius.
Improvizuotai parodai pasibaigus, dailininkai išsivežiojo drobes kas sau. Stacionarią plenero darbų parodą rudenį ketinama surengti vienoje Kauno galerijų, vėliau – Rygoje.