Nors dabar labai madinga kalbėti apie neįgaliųjų integraciją, neįgalų vaiką mokykloje pastums, pajuoks, o tėvams pasiūlys vesti jį į specialiąją mokyklą. Su tokiais – kitokiais –  vaikais dirbantys specialistai mano, kad visuomenė integracijai dar nėra pasiruošusi.

Pradžia – lengvesnė

"Iki integracijos pas mus dar toli. Ir pinigų nėra, ir į kitokius vaikus žiūrima neigiamai", – vos išgirdusi pokalbio temą liūdnai šyptelėjo Kauno Jono Laužiko specialiosios mokyklos direktorė Salomėja Ratkevičienė. Šioje ugdymo įstaigoje pedagogai ir specialistai dirba su protinę negalią ir kompleksinių sutrikimų turinčiais vaikais.

S.Ratkevičienė pastebi, kad pradinėse klasėse, kur dirba viena mokytoja, neįgalūs vaikai priimami mokytis. Daugiausia problemų kyla nuo penktos klasės, kai pereinama prie dalykinės ugdymo sistemos. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai bendrojo lavinimo mokykloje ketverius metus neįgalus vaikas tik sėdėdavo suole ir rašydavo didžiąsias raides.

"Suprantu ir tą mokytoją, kuri negali dirbdama su 30 vaikų skirti tokiam vaikui ypatingo dėmesio", – pastebėjo S.Ratkevičienė.

Įstaigos vadovė įsitikinusi, kad vaikams su vidutine arba žymia negalia tikrai reikia specializuotos mokyklos. Tokiems vaikams specialioje mokykloje skiriama labai daug dėmesio, nes mažai vaikų klasėse. Jie dainuoja, šoka, sportuoja, dalyvauja parolimpinėse žaidynėse. J.Laužiko specialiosios mokyklos mokiniai tokiose žaidynėse pelnė ne vieną aukso medalį.

Svarbiausia – mokėti gyventi

"Mamos džiaugiasi, kai vaikas su Dauno sindromu išmoksta išsilyginti drabužius, susitvarkyti spintą, pakloti lovą. Tai gyvenimiški įgūdžiai. Mes turime paruošti vaiką gyvenimui, kad jis sugebėtų savarankiškai gyventi, ką nors dirbti", – mokyklos tikslą įvardijo S.Ratkevičienė. Ji atkreipė dėmesį, kad bendrojo lavinimo mokykloje yra tik disciplinos ir akademinės valandos. Direktorė savo pedagoges ragina užmiršti akademines valandas ir mokyti vaikus gyventi.

"Matematikos mokomės eidami į prekybos centrą – vaikai perka ir skaičiuoja, kiek tai kainuos. Einame į paštą, kad žinotume, ką ten daryti. Važiuojame kur nors traukiniu, kad vaikai išmoktų bilietą nusipirkti ir nuvažiuoti, kur reikia", – mokymo pavyzdžius vardijo S.Ratkevičienė.

Tačiau šios įstaigos vadovė įsitikinusi, kad visų vaikų į specialiąsias mokyklas suvaryti negalima. Ji mano, kad vaikai su nežymia negalia, esant ribotam atsilikimui, turėtų lankyti bendrojo lavinimo mokyklas. "Su tokiais vaikais galima dirbti, ir jie tokiose mokyklose kitaip tobulėja", – įsitikinusi direktorė.

Kenčia nuo kitų vaikų

Kad specialiųjų poreikių turintis vaikas gerai jaustųsi bendrojo lavinimo mokykloje, šalia turi būti specialistas, kuris jam padėtų. S.Ratkevičienė supranta, kad Lietuvoje kol kas tai sunkiai įmanoma dėl lėšų stygiaus.

Specialiosios mokyklos vadovė atkreipė dėmesį ir į kitą problemą – psichologinę atmosferą bendrojo lavinimo mokyklose. "Sveikieji vaikai šiais laikais yra labai pikti. Vaiką su negalia daug lengviau pažeisti, pajuokti, iš jo pasityčioti, pastūmėti blogiems darbams", – iš patirties pastebėjo direktorė. Anot jos, neįgalūs vaikai taip pat nori būti lyderiai, o kai iš jų tyčiojasi, jie kartais šito net nesupranta.

"Tokie vaikai puikiai moka bendrauti, nori draugauti, nemoka meluoti, bet yra šiek tiek kitokie. Tolerancijos kitokiam žmogui pas mus dar labai trūksta", – apgailestavo S.Ratkevičienė.

Vienam – šeši specialistai

Su tokia nuomone sutinka ir Kauno specialiosios mokyklos direktorius Liudas Ankudavičius. Šioje įstaigoje lavinami ir prižiūrimi judesio ir padėties sutrikimų bei kompleksinės negalios didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai ir jaunuoliai nuo 6 iki 21 metų.

"Esu atlikęs vaikų apklausą ir galiu pasakyti, kad tas požiūris kinta, visuomenė tampa pakantesnė neįgaliesiems", – optimistiškai pastebėjo L.Ankudavičius.

Specialiosios mokyklos vadovas neabejoja, kad bendrojo lavinimo mokyklose gali mokytis vaikai, kurie turi nesunkią negalią, tačiau pripažįsta, kad tokie vaikai neišvengs sveikų bendraamžių pašaipų ir patyčių. Kaip galime leisti į vidurinę mokyklą vaiką, kurį reikia vežioti vežimėlyje, jei nėra nuovažų, nėra liftų? Jeigu vaikui dar reikia ir mediko priežiūros, apie jokią integraciją bendrojo lavinimo mokykloje kalbėti neįmanoma", – konstatavo L.Ankudavičius.

Jis su apmaudu palygino, kaip su neįgaliaisiais dirbama Suomijoje, kur ne kartą lankėsi. "Bendrojo lavinimo mokyklose aplinka pritaikyta neįgaliesiems, todėl jie gali mokytis kartu su sveikaisiais. Su specialiųjų poreikių vaiku dirba šeši specialistai. Jie sau gali tai leisti", – pastebėjo Specialiosios mokyklos vadovas.

L.Ankudavičius atkreipė dėmesį į hiperaktyvius vaikus, kurių nepageidauja nei mokyklos, nei kitų vaikų tėvai. Anot jo, su tokiais vaikas reikėtų dirbti individualiai. "Perspektyvą galime matyti labai gražią, o dabar atsimušame į tą prakeiktą dalyką: nėra pinigų. Tankui yra, lėktuvui yra, o tokiam vaikui nėra", – valstybės požiūriu į neįgaliuosius piktinosi L.Ankudavičius.