Galaktikos M87 (Virgo A, NGC 4486) centre slypi viena didžiausių žmonijai žinomų juodųjų skylių - šis objektas yra maždaug 6 milijardus kartų masyvesnis nei Saulė.

Neseniai su "Chandra X-ray" ir "Very Large Array" teleskopais dirbantys mokslininkai pristatė jų padarytas didžiulį šios juodosios skylės apetitą iliustruojančias nuotraukas.

M87 yra kaimyninė Paukščių Takui galaktika - žinoma, šis faktas galioja tik vertinant astronominiais mastais, nes atstumas iki šio objekto sudaro 600 kvintiljonų kilometrų. Ji išsidėsčiusi Mergelės galaktikų spiečiaus (angl. Virgo cluster) centre. Šiame spiečiuje iš viso yra apie 1500 galaktikų, kurios viena su kita sąveikauja per gravitaciją.

Mūsų gimtosios Paukščių Tako galaktikos centre taip pat egzistuoja juodoji skylė, tačiau jos masė yra gerokai mažesnė - "vos" 4 milijonus kartų didesnė nei Saulės. Bet kuriuo atveju, tiek Paukščių Tako, tiek M87 supermasyviosios juodosios skylės yra aktyvios, o tai reiškia, jog jos pasižymi sunkiai įsivaizduojamu "apetitu". Materijai krentant į šį objektą, ji kaupiasi į spirale skriejančius telkinius, nuolat greitėdama; tuo metu ji įkaista iki milijonų laipsnių temperatūros. Didžiulė kaitra ir kitos titaniškos fizikinės jėgos galiausiai tarsi sprogimas atmeta šią materiją tolyn nuo savęs. Tai tikrai nėra ramus ir tvarkingas procesas. Kai galaktinio masto juodoji skylė paleidžia tokį pliūpsnį, jo pasekmės jaučiamos už šimtų trilijonų kilometrų.

Pirmoji šioje naujienoje panaudota nuotrauka yra gauta sudėjus du vaizdus - vienas užfiksuotas radijo bangų diapazone "Very Large Array" teleskopu (pažymėta raudona spalva), o kitas - Rentgeno bangų diapazone, naudojant orbitinės observatorijos "Chandra" įrangą (pažymėta mėlyna spalva). Rentgeno spindulius skleidžia nuo juodosios skylės atstumiamos dujos, kurias įkaitina trintis su spirališkai skriejančia materija bei sąveika su stipriais magnetiniais laikais. Radijo bangas skleidžia toliau nuo juodosios skylės esančios dujos, kurias į skirtingas puses blaško šio savotiško sprogimo banga.

"Chandra" nuotraukoje vykstantis procesas matosi geriau. Nedidelis ovalas spindulius skleidžiančiose dujose žymi didžiulės smūginės bangos frontą, kuri plečiasi panašiai kaip ir garso greitį viršijusio lėktuvo sukelta smūginė atmosferinė banga. Panašu, jog kažkada praeityje juodoji skylė išsiveržė tarsi ugnikalnis, "išspjaudama" didžiulį srautą medžiagos. Kaip ir minėta anksčiau, medžiaga susidūrė su aplink esančiomis dujomis, jas suspaudė ir taip sudarė šį ovalą.

Galaktikų spiečiai paprastai turi sukaupę didžiulius kiekius įkaitusių tarp pavienių galaktikų sklandančių dujų. Kadaise astronomai manė, jog šios dujos, spinduliuodamos energiją į aplinką, galiausiai atvėsta ir susikaupia spiečiaus centre, kur pradeda formuotis naujos žvaigždės. Toks dujų persiskirstymas buvo vadinamas "vėstančiais srautais", ir dar praėjusiame dešimtmetyje šį procesą analizavo daugybė astronomų ir astrofizikų. Tačiau naujoji nuotrauka rodo, jog realybėje vykstantys procesai yra sudėtingesni. Į centrą "krentančios" dujos turi įveikti juodosios skylės skleidžiamą bangą, kol galiausiai pasiekiamas savotiškas dinaminis balansas. Dinamikos jam suteikia gausybė judėjimo, smūginių bangų ir išmetamų gigantiškų energijos kiekių. Pavyzdžiui, per vieną sekundę M87 Rentgeno bangų diapazone išspinduliuoja tiek energijos,  kiek Saulė išspinduliuoja visame savo spektre per metus.

Taigi aplinkoje esančios dujos yra nuolat "maišomos" ir todėl ten negali pradėti formuotis naujos žvaigždės. Tam trukdo nuolatinis juodosios skylės keliamas "vėjas" - nors šiaip esamos medžiagos užtektų milijonams ar netgi milijardams naujų žvaigždžių.