Mokslininkai teigia, kad Saulės dėmių skaičiaus sumažėjimą lemia sudėtingi po žvaigždės paviršiumi vykstantys procesai.

Saulės dėmės – tamsesnės, vėsesnės Saulės paviršiaus sritys, kur veikia intensyvūs magnetiniai laukai. Tai yra elektringų dalelių audrų, Žemėje sukuriančių šiaurės pašvaistes, buveinė. Tačiau šios audros taip pat gali sutrikdyti kosmose esančios elektronikos darbą, paveikti skrydžius virš poliarinių regionų ir nutraukti elektros tiekimą Žemėje.

„Saulės dėmės daugiau ar mažiau nepertraukiamai stebėtos nuo to laiko, kai Galileo XVII amžiaus pradžioje nukreipė savo teleskopą į Saulę“, – portalui SPACE. com teigia astrofizikas Dibyendu Nandi iš Indijos mokslo edukacijos ir tyrimų instituto.

Saulėje periodiškai stebimi Saulės dėmių potvyniai ir atoslūgiai, o ciklas tęsiasi maždaug 11 metų. Tačiau 23 Saulės ciklui, piką pasiekusiam 2001 metais, artėjant į pabaigą, prasidėjo neįprastai ilgas minimalaus Saulės aktyvumo laikotarpis, kai daugelį dienų Saulės dėmių visai nebuvo nematyti, o polių magnetinis laukas buvo labai silpnas.

„Reikia grįžti beveik 100 metų atgal, kad rastumėm tokį Saulės minimumo laikotarpį ir tiek daug dienų be saulės dėmių“, – aiškina D. Nandi.

Vis dėlto ši sausra baigėsi 2009 metų pabaigoje. Dabar Saulė pradėjo naują ciklą, 24-ąjį.

Norėdami suprasti, kodėl dingo Saulės dėmės, mokslininkai sukūrė kompiuterines Saulės magnetinio lauko simuliacijos ir atkūrė 210 Saulės dėmių ciklų.

Tuo pačiu metu jie kaitaliojo Saulės šiaurės–pietų arba meridianinės ypač karštos plazmos cirkuliacijos greitį viršutiniame Saulės vidaus trečdalyje.

Tyrėjai nustatė, kad sparti meridianinė tėkmė pirmojoje Saulės ciklo pusėje ir lėtesnė tėkmė antrojoje pusėje sumažina Saulės dėmių skaičių. O būtent taip nutiko 23 ciklo metu.

„Šie rezultatai jaudinantys, nes jie parodo, kaip mažas pokytis vidinėje mūsų motininės žvaigždės dinamikoje gali paveikti mūsų technologijomis besiremiančią visuomenę“, – kalbėjo D. Nandi.

Šis mažo Saulės dėmių skaičiaus laikotarpis paskatino kai kuriuos mokslininkus spėlioti, kad galbūt vėl stebime Maunderio minimumą, laikotarpį kai Saulės aktyvumas buvo sumažėjęs 50 metų. Šį reiškinį kai kurie mokslininkai sieja su Mažuoju ledynmečiu, prasidėjusiu XVII amžiuje.

Tačiau vis dar neaišku, dėl ko kinta šių meridianinių srautų greičiai, lemiantys Saulės dėmių skaičiaus sumažėjimą.

„Dar iki galo nesuprantame šio painaus procesų detalių“, – tvirtina D. Nandi.

Tačiau, anot jo, pralėptus šį modelį ir sujungus jį su saulės plazmos srautų stebėjimų, būtų galima gauti trumpalaikes saulės aktyvumo prognozes.

„Galime prognozuoti, ar tam tikrą laiko tarpą kosmose ir virš poliarinių regionų bus palankus oras, ir šias žinias naudoti planuojant kosmoso misijas ar sudarinėjant skrydžių poliariniais maršrutais grafiką“, – kalbėjo mokslininkas.