Kai 1858 m. Seinų vyskupija neturėjo vyskupo, tai grupelė Seinų kunigų seminarijos klierikų, baigę teologijos studijas, pėsti keliavo į Varninę, kad iš vyskupo Motiejaus Valančiaus gautų kunigystės šventinimus. Šių klierikų tarpe buvo ir zanavykas Martynas Sederavičius (1829–1907). Iki lietuviškos raštijos ir spaudos uždraudimo dar buvo likę šešeri metai. Nujausdamas artėjančią grėsmę vyskupas Motiejus Valančius naujai įšventintiems kunigams pasakė prasmingą pamokslą, ragindamas juos dirbti krašto švietėjišką darbą. Prie savo amžiaus trisdešimtmečio priartėjęs jaunas kunigas Martynas Sederavičius šiuos vyskupo pasakytus žodžius giliai įsidėjo į savo širdį.

Kun. M. Sederavičiui dirbant vikaru Alvite 1863 m. prasidėjo sukilimas prieš carinę Rusiją. Šiam sukilimui jaunas kunigas buvo ne tik neabejingas, bet jį ir rėmė. Patekęs į valdžios nemalonę vikaras turėjo pasilikti savo parapijoje ir slėptis nuo persekiotojų. Vėliau M. Sederavičius kuriam laikui buvo priverstas išvykti į Žemaitiją. Čia jis susipažino su Serafinu Laurynu Kušiliausku (1820–1889), kuris vėliau nemaža dalimi nulėmė ir tolimesnę M. Sederavičiaus visuomeninę veiklą. Grįžęs į Sūduvą kun. M. Sederavičius vikaro pareigas ėjo Griškabūdžio, Liudvinavo, Šakių parapijose. Dirbdamas sielovados darbą kartu platino ir draudžiamą religinę spaudą. Įgijęs nemažai patirties ir pažinčių, 1873 m. tapęs Sudargo parapijos klebonu, kun. M. Sederavičius paniro į knygnešystės ir draudžiamos lietuviškos literatūros spaudai rengimo darbą.

1875 m. Kaune miršta vyskupas Motiejus Valančius. Palaipsniui kun. M. Sederavičius ne tik Sūduvoje, bet ir didelėje Žemaitijos dalyje tampa pagrindiniu draudžiamos lietuviškos knygos rengėju ir platintoju. Vadovavimas knygnešystei iš Kauno ir Tilžės, kur tada dirbo kun. Johannas Zabermannas (1815–1900) palaipsniui keliasi į Sudargą. Iš Tytuvėnų į Sudargą gyventi atsikelia ir S. Kušiliauskas. Kun. M. Sederavičius į knygų rengimą spaudai ir redagavimą įtraukia Pervazininkų girininką Juozą Antanavičių. Sudargas tampa draudžiamų lietuviškų knygų į Lietuvą gabenimo sostine.



Sudargo herbas / Wikimedia Commons iliustr.

Kunigas M. Sederavičius kartais ištisas savaites praleisdavo kelionėse mažai miegodamas ir daug dirbdamas, o parapijos reikalai kartais gerokai būdavo pamiršti. Ūkiniai pastatai griuvo, nepakankamai dėmesio buvo skiriama ne tik klebonijai, bet ir bažnyčiai. Buvę klebono M. Sederavičiaus vikarai daugiau rūpinosi jaunimo dvasiniais reikalais, bet ne ūkiniais dalykais. Tokiu klebono vadovavimu parapijai kai kurie parapijiečiai buvo nepatenkinti. Ne vienas priekaištas sulauktas ir iš Seinų vyskupijos bažnytinės vadovybės. Šiuos trūkumus kun. M. Sederavičius stengėsi ištaisyti.

1890 m. Sudarge pastatė naują kleboniją, o klebono pareigas 1899 m. perleido poeto Prano Vaičaičio dėdei, kun. Juozui Dailidei (1859–1909). Tapęs altarista kun. M. Sederavičius pasijuto laisvesnis ir iki spaudos atgavimo atkakliai dirbo kunigystės darbą – šventai vykdė vyskupo Motiejaus Valančiaus per kunigystės šventinimus išgirstus žodžius.

Ir jeigu šiandien mes tarp savęs bendraujame lietuviškai, tai už tai turime būti dėkingi knygnešiams, o ypač Knygnešių Tėvui kun. Martynui Sederavičiui. Tai jie tamsioje carinės Rusijos okupacijos naktyje iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją Lietuvą, nebodami Sibiro kančių, nešė spausdintą lietuvišką žodį. O mes iki šiol dar neįvertinome šio unikalaus reiškinio.

Lietuva turi į kitų pasaulio tautų kalbas neverčiamą žodį. Tas žodis – knygnešys. Pasaulis nežino tokio žodžio. Knygnešystę žino tik Lietuva. Ir kai Atgimimo pradžioje į Šakius susirinko būrelis zanavykų kultūrininkų spręsti koks paminklas turėtų puošti zanavykų sostinę Šakius, tai vienbalsiai buvo nutarta: Knygnešio, skirtas kun. Martyno Sederavičiaus atminimui.

Praėjo du dešimtmečiai, o paminklo neturime. Neturime ir Knygnešių muziejaus, kuris pasaulyje būtų vienintelis. O ir tokio muziejaus įkūrimas turėtų būti ne dideliame mieste, bet Sudarge – Lietuvos knygnešių sostinėje, nes čia yra išlikusi ir gerokai apleista kun. Martyno Sederavičiaus pastangomis pastatyta klebonija.

Rugsėjo 23 d. Klaipėdoje atidengiamas paminklas kun. M. Sederavičiaus amžininkui, lietuviškumo puoselėtojui Jurgiui Zauerveinui-Girėnui (1831–1904) atminti. Tikėkimės, kad kada nors Lietuva sulauks paminklo ir tiems savo tautiečiams, kurie spaudos draudimo metais iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją Lietuvą nešė spausdintą lietuvišką žodį. Tokio paminklo simboliu galėtų būti ir nenuilstantis kun. Martynas Sederavičius.