Kad ir ką kalbėtų anglas, jis vis tiek kalbės apie orą. Tačiau nereikia nei anglų –  kauniečiai irgi jau seniai pamiršo sinoptikų gąsdinimus, kad žiema būsianti šilta ir besniegė. Naujieji iš tiesų žadėjo darganotą orą, kai tvoros poškėti net nežada, o vaikų rogutės stovi kampe be jokios vilties lėkti nuo kalniuko. Ir staiga viskas persimainė – jau žadama minus trisdešimt, ir geriausias draugas dabar radiatorius, kuris kartu ir pikčiausias mūsų kišenės priešas.

Kadaise prozininkas Saulius Tomas Kondrotas sakė, kad Lietuvos klimatas įžeidžia žmogaus orumą. Todėl pats emigravo į Kaliforniją, kurioje šiuo metu giedra, vėjas šiaurės vakarų, 2 m/s, tačiau temperatūra tik plius du. Kalifornijos gyventojui tokia temperatūra irgi turėtų įžeisti orumą, tačiau gatvės ten anaiptol ne ledinės ir besitrankančios mašinos nenumušinėja dujų vamzdžių.

Gera proga pasidaryti į prieškario Kauno orus panašiu metų laiku, kaip tada gyventa, kas veikta šalčiams užėjus. Štai informacinis dienraštis „ABC“ 1933 m. rašo: „Lauke šalčiai tvoras sprogdina, sėdi sau žmogus šiltam bute, sėdi ir stebi stalą ant kurio kalakutas aukštyn kojom guli, o šale jo kukliai prisiglaudęs riogso ir taurus bekoniukas rūpestingai auseles suglaudęs ant visų keturių klūpo. Krikštoliniame inde prancūziško vyno spalva akį veria ir šale jo išdidžiai stovi valstybinis buteliukas.“ Nežinia, kokios tuomet buvo šildymo kainos, tačiau atrodo, kad likdavo pinigų ir kalakutui, ir valstybiniam buteliukui. Tikra idilė, pavydu skaityti. Tiesa, tas pats dienraštis rašo, kad į apledėjusį Parodos kalną arkliai kopia kaip į Golgotą, negalėdami užtraukti sunkių vežimų su įsismarkavusiais vadeliotojais. Akivaizdu, kad ir prieškariu gatvių barstyti smėliu neskubėta.

Laikraščiai reklamuoja įvairias priemones nuo šalčių apsisaugoti, pvz., „Antklodžių dirbtuvę „Bridž“. Skelbiama, kad „žieminiai baltiniai „Silva“ jaukiai šildo, apsaugo nuo ligų ir jų sukeliamų kančių“. Bendrovė „Anglikoks“ paslaugiai praneša klientų patogumui akmens anglis jau pardavinėjanti pačioje Laisvės alėjoje, „kinematografo „Metropolitain“ pasaže“. O štai naujai atidarytoje siuvykloje „Rambynas“ – didžiulis įvairių karakulių pasirinkimas. Aktyvaus poilsio mėgėjams primenama, jog „sportuojant žiemos metu reikia daug daugiau kaip vasaros metu vengti kenksmingos įtakos į kūną“. Tos įtakos padėsiantys išvengti įvairūs kremai bei tepalai. Tiesa, pranešama ir apie šalčių nulemtas tragedijas. Štai Kutiškių kaime nuo uždegimo mirė Ona L., o po to nusišovė geležinkelių kuopos puskarininkis J. M., kuris ją labai mylėjęs.

Įdomi istorija nutiko Akmenėje. Kaip rašo 1932 m. „Dienos naujienos“, „gyventojui Bernotavičiui iš nakties dingo 17 pūdų kiaulė. Kadangi tą naktį buvo pasnigę, tai aiškiai matėsi, kad vagis ant kiaulės išjojo raitas“. Taigi net vagys nenori sniegu klampoti, jodinėja kiaulėmis. 1938-ųjų vasario pradžioje Švedijoje minus keturiasdešimt, Kaune – 27 cm. sniego sluoksnis ir minus aštuoniolika. Panašiai ir dabar, gal truputį atšiauriau, kad ir kiek mokslininkai rašytų apie pasaulinį atšilimą. Telieka pasidėti ant stalo kalakutą aukštyn kojom, valstybinį buteliuką ir tikėtis, jog kada nors Lietuvos klimatas liausis įžeidinėti žmogaus orumą.