Klaipėda nuo pat savo įsikūrimo pradžios retai kada galėjo save laikyti lietuvišku miestu. Čia nuolat maišėsi daugelis įvairių pasaulio kultūrų: vokiečiai, anglai, skandinavų tautos, be abejo ir rusų tautybės gyventojai. Neatsitiktinai uostamiesčiai visame pasaulyje yra laikomi vieni iš margiausių pagal juose gyvenančių tautybių atžvilgį. Viso to priežastis – uostas, pagrindinis veiksnys, lemiantis tokį įvairialypį uostamiesčio gyvenimą. Atitinkamai atskirais laikotarpiais mieste savas žymes stengėsi palikti atskiros tautos, kurios mūsų mieste paliko savų pėdsakų, kurių derėtų ieškoti daugiausia senamiesčio dalyje. Senamiestyje iki šiol išlikę autentiški pastatai – tai tik mažos dalelytės viso to, kas vyko Klaipėdoje iki XX a. vidurio. Atskirų tautų indėlis formuojant uostamiesčio veidą dėl pagrindinės miesto paskirties – uosto, smarkiai miesto veidą pakeitęs praėjęs sovietmetis (ypač senamiesčio dalį), - visa tai miestą išskaidė į atskirus mikrorajonus, tuo tarpu vadinamasis miesto centras (senamiestis) palaipsniui nyko ir tebenyksta iki šiol, neturėdamas aiškaus simbolio ir paskirties.

Sakysite, tai absoliuti klaida. Klaipėda nuo seniausių laikų turi aiškų miesto centrą, kurio širdyje grakščiai stovi miestiečių ir miesto svečių gerbiama bei mylima miesto puošmena Taravos Anikės skulptūra. Jos pašonėje mielai įsikuria įvairių miesto švenčių metu rengiami koncertai, festivaliai. Už Anikės nugaros – rekonstruojamas miesto kultūros židinys dramos teatras. Tik Hitleriui nepatiko Taravos Anikės užnugaris, teko ją pašalinti.

2005 m. pateiktas akibrokštas šiai numylėtai miesto centrinei aikštei. Oficialiai tikslus geografinis miesto centras nustatytas šalia Trinyčių tvenkinio esantis parkas, kur šią vietą spėta įprasminti pastačius skulptūrą, pavadintą „Žydėjimas“. Ši naujiena tuomet buvo netikėta ne tik miesto merui, bet ir ne vienam iš klaipėdiečių, kurių ne vienas dar turėtų gerai paieškoti šio pripažinto ir tiksliai nustatyto geografinio centro vietos.

Tuo tarpu neretai miestas staiga pasirenka visiškai kitas „centrines“ vietas, minint tam tikras, tarkime, Nepriklausomybės šventes vasario-kovo mėnesiais. Tuomet miestiečiai renkasi šiuo metu vadinamoje Atgimimo aikštėje, kai anuomet, siaučiant Nepriklausomybės vėjams, šioje vietoje sovietiniai tankai saugojo Lenino paminklą. Dabar gi, tik minint šias šventes, Atgimimo aikštė paskubomis gražinama ne tik miesto komunalininkų, valant sniegą ar šiukšles, bet ir pastatomi laikini stovai, skirti iškelti trispalvėms. Įprastu metu ši aikštė tėra blausus šešėlis šalia gigantiškų naujai iškilusių dvejų pastatų, kurie užgožia ne tik savo dydžiu, bet ir simbolika, žyminčia Klaipėdos ir Dangės upės vardus.

Turime ir trečiąjį mūsų miesto centrinės vietos variantą, kurį praktiškų paskatų vedinas renkasi dažnas miestietis ar netgi atvykėlis. Tai naujai kuriamas prekybinis-verslo-gyvenamasis kvartalas, esantis arčiau geografinio miesto centro – tarp Taikos pr. ir Minijos g., kurias kerta Agluonos ir Dubysos gatvės. Šiame Dubysos kvartale galime rasti tris didžiuosius prekybos, verslo centrus, kitas prekyvietes. Čia taip pat lizdus suka naujasis Gandrališkių kvartalas, užsibrėžęs tikslą pastatyti ne tik ne vieną dangų rėžiantį aukštybinį gyvenamąjį pastatą, bet ir, anot sklandančių gandų, privilioti miesto meriją ar kitas valstybines institucijas savo kaimynystėn.

Atsitiktinumas tai ar ne, tačiau visiškai neseniai mestas dar vienas akibrokštas. Kovo 26 dienos vakare, organizuotoje Žemės valandos akcijoje, kuomet simboliškai buvo užgesintos šviesos centrinėse Lietuvos miestų aikštėse vienai valandai, menamas dabartinis Klaipėdos centras švytėjo lygiai taip pat kaip ir švytėjęs įprastą vakarą, tačiau būtent tik „Akropolio“ prekybos centras prisidėjo prie kitų Lietuvos miestų akcijos simboliškai prigesinęs automobilių stovėjimo aikštelės apšvietimą. Kodėl būtent šis prekybos centras, bet ne, tarkim, mūsų mylima Taravos Anikės ar Atgimimo aikštės? Kodėl būtent šalia naujai kuriamo miesto centro?

Žvelgiant iš kitų Lietuvos miestų perspektyvos, miesto centras nuo seniausių istorinių laikų kuriasi senamiesčio šerdyje: Vilniaus centrinė dalis visų suvokiama šalia arkikatedros esanti aikštė, Kaunas didžiuojasi Rotušės aikšte, Šiauliai turi Prisikėlimo aikštę, kuri palaipsniui yra tvarkoma ir prikeliama naujam gyvenimui kaip ir daugelis kitų Lietuvos miestų centrinės dalys. Tuo tarpu Klaipėdos centras paklysta daugybės miesto skverų gausoje kad ir kaip bebandytų atgaivinti istorinę miesto centrinę dalį – senamiestį, nuo kurio prasideda kiekvieno miesto istorija. Panašu, jog uostamiestis, plaukdamas laisvu stiliumi, labiau linkęs pabrėžti moderniąją miesto pusę su naujomis betono ir stiklo konstrukcijomis užuot šią duoklę atidavus senajai miesto daliai. Iškyla klausimas: visa tai neramios miesto istorijos pasekmės ar dar vienas iš bruožų, priskiriamų pasaulio uostamiesčiams, ar vis dėlto  tai pereinamasis laikotarpis, kuris palaipsniui visa išspręs?