Šiandien iškili diena – dviejų žymių žmonių: Simono-Petro ir Sauliaus-Pauliaus apaštalų diena. Šie iškilūs apaštalai nešė tautoms Gerosios Naujienos žinią, gautą iš Jėzaus Kristaus.

Šiandien, šią iškilią dieną, Lietuva pasitinka su liūdesiu – šalyje oficialiai prasidėjo pirmoji gedulo diena – gedime Anapilin išėjusio Pirmojo atkurtosios Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko.

Jis mus paliko šių metų birželio 26 dienos vakare.

Žiniasklaida informavo visuomenę tą patį vakarą išplatindama Respublikos Prezidentės spaudos tarnybos paskelbtą užuojautą artimiesiems. Neoficialus pranešimas duodant interviu žurnalistams nuskambėjo iš Seimo Pirmininkės lūpų sekmadienį.

Skirtingose šalyse yra įvairios tradicijos, bet tose šalyse, kur nėra konstitucinės monarchijos, piliečiai tuoj pat lauktų oficialaus savo šalies prezidento pranešimo apie netektį, lauktų pasidalijimo bendru skausmu. Ir tik vėliau – užuojautos žodžiai per laidotuves ir velionį pagerbiančios kalbos.

Vargu, ar Prezidento atstovo spaudai žodis gali tapti tradicijos pagrindu. Bet juk tradiciją kuriame mes patys – Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė.

Apie Algirdą Mykolą Brazauską šiomis dienomis pasakyta labai daug prasmingų žodžių, daugelio šalių vadovai jį įvardijo kaip vieną ryškiausių Centrinės ir Rytų Europos naujausiųjų laikų politikos lyderių.

Brangus tai įvertinimas ne tik mirusiajam, bet ir visai Lietuvai – įkvepiantis matyti ir plačiau, ir toliau, raginantis nusimesti vietinio ribotumo pančius, raginantis nebekartoti nueito dvidešimtmečio politinio ribotumo ir radikalumo klaidų – neįleisti į Katedrą, drausti pasodinti ąžuoliuką, neperskaityti paskutiniojo sveikinimo tautai Kovo 11-osios proga. Visa tai buvo, bet viso to nebereikėjo ir nebereikia.

Visi laukiame žinių apie šio iškilaus žmogaus deramą pagerbimą, ypač atsisveikinimo su juo dienomis. Juk per tuos penkiasdešimt metų mes augome su J. Marcinkevičiaus "Mažvydu", "Katedra" ir "Mindaugu". Dar visi atsimename gilų pokalbį tarp A. M. Brazausko ir kardinolo V. Sladkevičiaus prie iš naujo atsiveriančių Lietuvos Katedros durų. Tada skambėjo giliai širdin įsimenantys žodžiai: "Augti ir laukti". Augti – gilyn ir platyn, laukti – bręstant ir veikiant.

Atvertos Katedros durys – istorinis lemties ženklas. Ir šiandien tos durys plačiai atvertos, pro jas velionio A. M. Brazausko sielą prie Amžinybės sosto palydi kardinolo V. Sladkevičiaus ir monsinjoro K. Vasiliausko sielos. Įsiklausykime – Katedros durys atvertos.

Ir nesitiki, kad to negirdi Jo eminencija kardinolas A. J. Bačkis. Apaštalui Simonui-Petrui buvo nelengva įtikinėti vyriausiuosius žydų kunigus, kad Jėzus Kristus Gerąją Naujieną atvėrė visam pasauliui. Nelengva buvo ir apaštalui Pauliui, buvusiam fariziejui Sauliui skelbti saviesiems, kad jis klydo, neigdamas prisikėlusį Kristų. Bet jie beldėsi į širdis. Nors tie kiti turėjo argumentų tai neigti. Inkvizicijos teisėjai "šventais" argumentais neigė Žanos D‘Ark įkvėpimą, lygiai kaip ir Galilėjaus atradimus. Bet po kelių šimtų metų tai pripažinta klaida. Klaida galima pripažinti ir techninius argumentus. Juk tokių argumentų būna visada – bet kas turi jautrią klausą, tas girdi, kad Katedra yra atverta A. M. Brazausko garbei. Kad garbės kortežas su jo palaikais nors dešimčiai minučių laukiamas Katedros vartuose. Negi negirdime? Kaip ir negirdime to, kad Baltoji salė Respublikos Prezidento rūmuose laukia jo pagerbimo, o ne kažkur kieme, taip vadinamoje ir niekada tokioje istoriškai nebuvusioje Kolonų salėje – kadaise buvusiose arklidėse. Ir jokie techniniai argumentai negalioja, nes jie ištaisomi arba pataisomi.

Juk visi suprantame, kad dar nevėlu, kol nevėlu peržengti ribotumus nusilenkiant Jo Ekscelencijai Respublikos Prezidento A. M. Brazausko asmenybei ir ištaisant taip vadinamas "technines klaidas".