Jaunimo nedarbo problema šiuo metu yra likusi antrame plane dėl galimų permainų valdžioje. Tačiau jau kovo 15-ąją Vyriausybės sudaryta darbo grupė jaunimo užimtumo problemoms spręsti turi pateikti savo išvadas ir pasiūlymus.

Jaunimo apibrėžtis

Siekiant sumažinti galimą pasipiktinimą ir spekuliacijas jos darbo rezultatais, vertėtų paaiškinti, kodėl ši darbo grupė buvo sudaryta, kaip statistika atskleidžia jaunimo nedarbo problemą ir kas slepiasi po 32,9 proc. bedarbių jaunimo grupėje.

Įvairaus amžiaus žmonių jaunimo suvokimas yra skirtingas. O statistikai, lygindami šalis tarpusavyje, vadovaujasi tarptautiniu mastu patvirtintomis jaunimo apibrėžtimis. Bendrai sutariama, kad jaunimas yra vyresni nei 15 metų visuomenės nariai, tačiau nėra bendros nuomonės apie viršutinę amžiaus ribą. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja jaunimu laikyti 15–34 metų asmenis, o Europos Komisijos publikacijose jaunimo amžiaus cenzas yra dažniausiai tarp 15 ir 29 metų. Tačiau ES statistikos biuras „Eurostat“, atsakingas už šalių narių statistinių duomenų palyginimą, tirdamas jaunimo nedarbo lygį vadovaujasi 15–24 metų amžiaus cenzu. Pagrindinė to priežastis yra galimybė nagrinėti Europos statistinius duomenis pasauliniame kontekste, nes didžiausios tarptautinės organizacijos (Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas) remiasi Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos pasiūlyta jaunimo apibrėžtimi, kai jaunimas įvardijamas būtent kaip 15–24 metų visuomenės nariai. Šios sąlygos galioja ir Lietuvos statistikos departamentui, taigi Lietuvoje 15–24 metų amžiaus grupėje nedarbo lygis viršija 32 proc.

Statistinių rodiklių sudarymas

Statistiniai rodikliai, tokie kaip nedarbo lygis, yra puiki priemonė identifikuoti visuomenės problemas ir imtis veiksmų joms spręsti. Deja, jie panaudojami labai paprastai ir nešvariems tikslams – manipuliacijoms ir panikai kelti. Labai svarbu atkreipti dėmesį, kaip statistiniai rodikliai yra sudaromi. Imant konkretų jaunimo nedarbo pavyzdį, 32 proc. rodiklis dar nereiškia, kad kas trečias jaunas Lietuvos žmogus negali rasti darbo. Kaip rodo tie patys statistiniai duomenys, didžioji dalis (net 70,6 proc.) jaunimo paprasčiausiai neieško darbo, nes dauguma jų mokosi bendrojo lavinimo, profesinėse ar aukštosiose mokyklose tam, kad taptų visaverčiais darbo rinkos dalyviais. Nedarbo lygis skaičiuojamas padalijant ieškančių darbo žmonių skaičių iš darbo jėgos (ieškančių darbo ir jau dirbančių skaičiaus sumos). Taigi, skaičiuojant jaunimo nedarbo lygį imama tik 29,4 proc. viso Lietuvos jaunimo, arba 137,7 tūkst. (iš 469,1 tūkst.) 15–24 metų žmonių. Pats Lietuvos jaunimo nedarbo rodiklis reiškia, kad 32,1 proc. anksčiau minėtos darbo jėgos (t. y. 45,3 tūkst. iš 137,7 tūkst. žmonių) ieško, bet neranda darbo. Kadangi tai sudaro mažiau nei dešimtadalį viso šalies jaunimo, būtų drąsu teigti, kad šis rodiklis atspindi visos šalies padėtį.

Statistinių rodiklių lyginimas

Būtent dėl nedidelės jaunimo dalies atspindėjimo jaunimo nedarbo lygis nėra pats tinkamiausias rodiklis lyginti kelias šalis tarpusavyje. Lyginant verčiau pasitelkti absoliučius (visumą nusakančius) dydžius, todėl jaunimo užimtumui lyginti „Eurostat“ rekomenduoja imti nedarbo santykį. Nedarbo santykis apskaičiuojamas ieškančių darbo žmonių skaičių dalijant ne iš darbo jėgos (santykinio rodiklio), o iš visų jaunimą sudarančių žmonių skaičiaus.

Apskritai, vieno rodiklio lyginimas negarantuoja esminės problemos priežasties atskleidimo, nebent visi kiti rodikliai yra vienodi, o taip realybėje nebūna. Kadangi jaunimo amžiaus grupėje pagrindinė darbo neieškojimo priežastis yra išsilavinimo siekimas, aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų skaičių verta įtraukti kaip kontrolinį statistinį rodiklį.

Pirmos geros naujienos – nors 2010-aisiais Lietuva buvo antra pagal jaunimo nedarbo lygį, pagal jaunimo nedarbo santykį Lietuva užėmė aštuntą vietą ir atsidūrė tarp tokių šalių kaip Jungtinė Karalystė, Suomija ir Slovakija. Taip pat akivaizdu, kad Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių procentas viršija ES vidurkį. Būtent iš tokio palyginimo galima daryti pirmąsias prielaidas, kurios vėliau turi būti kruopščiai ištirtos ir patvirtintos arba paneigtos. Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, pateiksime keletą galimų prielaidų.

Kuo didesnis skirtumas tarp jaunimo nedarbo procento ir jaunimo nedarbo santykio, tuo didesnė jaunimo dalis neieško darbo. Ši jaunimo dalis užsiima kokia nors kita veikla, kuri, greičiausiai, yra studijos (pvz. Švedija, Estija, Airija).

Lyginant jaunimo nedarbo santykį ir vyresnių kaip 25 metų žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, procentą galima pastebėti, kad jie yra tiesiogiai proporcingi. Tai reiškia, kad besimokantiems asmenims yra sunkiau susirasti darbą. Šioje vietoje vertėtų nepainioti, kad darbo paieškos problemos yra didesnės besimokant, o ne įgijus specialybę.

Nedidelis skirtumas tarp nedarbo lygio ir nedarbo santykio kartu su dideliu aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičiumi reiškia efektyvų studijų ir darbo derinimą arba sudarytas galimybes įsidarbinti studijuojant (pvz. Danija, Nyderlandai, Vokietija). Iš kitos pusės, tai gali reikšti ir būtinybę dirbti studijų metu, pvz., dėl aukštos studijų kainos.

Nedarbo rūšys

Nedarbas savaime nėra negatyvus reiškinys – jis tiesiog kelia negatyvių asociacijų. Patį nedarbą galima padalyti į vadinamuosius gerąjį ir blogąjį. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, bedarbiai iš jaunimo amžiaus grupės patenka į vieną iš trijų kategorijų. Jie gali būti ilgalaikiai bedarbiai, darbo ieškantys ilgiau nei metus (35,1 proc., arba 15,9 tūkst. žmonių), tumpalaikiai bedarbiai (20,5 tūkst. žmonių) arba ieškantys darbo besimokantys asmenys (maždaug 20 proc. žmonių, t. y. beveik 9 tūkst. žmonių).

Ilgalaikis nedarbas paprastai susijęs su tam tikromis  sisteminėmis problemomis. Galima įtarti, kad ilgalaikiai bedarbiai dirba nelegaliai ar vengia privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų. Kita galima problema yra asmens išsilavinimas – nepaklausi specialybė arba specialybės poreikio nebuvimas tam tikrame regione ir bedarbio nenoras ar galimybių neturėjimas persikelti į kitą gyvenamąją vietą. Paskutinė ir ne pagrindinė priežastis yra tiesiog prasta dalies asmenų išsilavinimo kokybė ar net pagrindinių įgūdžių darbo rinkoje trūkumas. Būtent ši kategorija priklauso blogajam nedarbui, nes jos mažinimas valstybei kainuoja daugiausia.

Dvidešimt su trupučiu tūkstančio žmonių, priklausančių trumpalaikių bedarbių kategorijai, yra santykinai normalus rodiklis. Šiai kategorijai priklauso daugiausia aukštųjų mokyklų absolventai ir profesinių mokyklų parengti specialistai. Jie į darbo biržą ateina ne tik susirasti darbo, bet ir išvengti PSD įmokų. Tai potencialiai gerajam nedarbui priklausantys asmenys, tačiau šios kategorijos žmones reikėtų skatinti ieškoti darbo ne tuomet, kai mokslai jau baigti, o dar mokantis. Būtent taip daro maždaug 20 proc. žmonių, arba beveik 9 tūkst. asmenų, priklausančių trečiajai kategorijai. Tai yra puikus jaunimo iniciatyvumo pavyzdys, kai mąstant apie ateitį tvirtai ryžtamasi žengti į darbo rinką, dažnai nepaisant sunkaus mokslų baigimo periodo. Būtent trečioji kategorija sudaro gerąjį nedarbą ir turi būti nuolat pildoma mažinant kitoms dviem kategorijoms priklausančių asmenų skaičių.

Bendras jaunimo užimtumo problemų vaizdas Lietuvoje nėra toks niūrus, kaip kartais gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tačiau darbo grupės sudarymas, net jei nedarbas nėra didžiausia Lietuvos problema, yra sveikintinas, nes problemos ignoravimas apskritai niekada jos neišsprendžia.